Lūžio keliu

Epilogas Už nugaros palikusi centrinius Klaipėdos kapinių vartus, Goda lėtai žingsniavo link nesenai iškilusio Aivaro kapo. Nenustebo pastebėjusi jau ten stovinčios merginos siluetą. Lankydamasi čia kasdien, sutikdavo Aivaro seseris ar mamą, bet  šįkart tai nebuvo jos. Priartėjusi atpažino Austėją. Sutriko. Draugės nematė nuo tos dienos, kai sužinojo išskrendanti į Florenciją. Nesitikėjo ją pamatyti čia, prie Aivaro kapo. Nebent draugė žinojo, ją čia būsiant. Sustojusi per žingsnį nuo Austėjos, Goda išspaudė nedrąsią šypseną ir žiojosi sveikintis, kai ją perskrodė pagiežingas žvilgsnis, ir ji suakmenėjo. Neslėpdama skruostais tekančių ašarų, Austėja nusisuko. Ignoravo pasirodžiusią Godą. Bet kodėl? Kodėl jos širdgėla dėl Aivaro tokia stipri? Kas juodu siejo? Goda suprato, kad ne vieta ir ne laikas šiems klausimams, todėl kurį laiką nejaukiai stovėdama šalia verkiančios draugės, tylėjo. Ir tik atsargiai žengus ant kapo paguldyti atneštas gėles, išgirdo pro dantis perkoštus ...

Florencija. 4 diena. Pabudusi ryte, Goda susiraukė pajutusi pagiringą galvos skausmą ir visą kūną apėmusį maudimą. Po pašėlusiai aistringo sekso, trukusio didžiąją dalį nakties, sopėjo strėnas, tirpo kojos, o rankos, lyg po lenkimo čempionato, sviro bejėgės.  Vis dar būdama užsimerkus, pasijuto stebima ir lėtai pravėrė vieną akį. - Ką darai?  - Žiūriu, - geidulingai šypsodamasis atsakė Donatas. Goda sunkiai kilstelėjo galvą ketindama jį pabučiuoti, bet veriantis skausmas paguldė atgal. Suaimanavo ir pasivertė ant šono.  Ūmai pajuto kūnu klaidžiojančias Donato rankas. - Aš nebejaučiu pusės kūno, - išlemeno. - Tuoj gražinsiu tau visas jusles, - sumurmėjo šiek tiek atitraukęs lūpas nuo dešinio jos peties, bet švelniai pirštais glamonėdamas jautriausiąją zoną. Donatas kilstelėjo antklodę ir lūpomis ėmė lėtai glostyti jos kūną, žadindamas vos spėjusį prisnūsti beprotišką geismą. Ji neturėjo jėgų priešintis. Mėgavosi kiekvienu prisilietimu, kurie persm...

Goda stovėjo priešais Donatą vis dar jausdama jo rankas apsivijusias jos kūną. Buvo neapsakomai gera tiesiog būti, jausti ir girdėti jį atsiprašant. Ji puikiai suprato kokių milžiniškų pastangų ir kankinančios kovos su savimi prireikė, kad ištartų šiuos žodžius, todėl jų vertė buvo neįkainojama ir griaunanti bet kokį pasipriešinimą. Ji salo iš malonumo jausdama, Donatui esanti viskas. Jis jai buvo dar daugiau, nors suvokė tai tik prieš akimirką. Atrodė, tarsi tie keli pastarieji metai juos abu vedė link šio vakaro, šio suvokimo, kad tikri jausmai nepasiduoda laikui, neišsibarsto su kitais žmonėmis, o tik stiprėja. Goda atsargiai palietė skruostą, pirštais slydo veidu aukštyn, kaktos linija ir nusileido ant krūtinės. Jautė, koks jis įsitempęs, kaip alsuoja, tarsi laukdamas kokio ženklo, žodžio, bet tikrai ne leidimo.  Ji šyptelėjo. Jis padarė tą patį.  Jo pečiai atsirakino ir prisitraukė ją arčiau. Goda, lyg po ilgo laiko, įkvėpė oro ir galva ėmė suktis nuo jausmų antp...

*** Padėjęs ragelį, Aivaras stipriai  rankoje  suspaudė telefoną. Norėjo dabar pat atsidurti Florencijoje. Pažiūrėti Godai į akis. Pabandyti patikėti, kad ji sako tiesą. Ne. Vis tiek manytų, kad meluoja. Tokie tipai kaip Donatas Bartkus visada pasiekia, ko užsigeidžia. Visada. Ir dabar jis tam susikūrė palankias aplinkybes. Goda kaip muselė pateko į jo suregztą tinklą ir nė nenori iš jo išsivaduoti.  Ji vis dar jam kažką jaučia - rėkė vidinis balsas ir Aivaras klestelėjo ant lovos. Susiėmė už galvos ir išleido garsią dejonę. Buvo taip beprotiškai skaudu, taip pikta, kad norėjosi kažką sužaloti. Įskaudinti. Įskaudinti Godą. Pamatyti skausmą jos akyse, gal palengvėtų..?  Negaliu. Aš ją myliu. Fuck. Kaip daėjau iki šito? - plėšėsi siela į dalis, sukeldama agoniją.  Staigiai atsistojęs, Aivaras įnirtingai žingsniavo į virtuvę, kol netyčia užkliudęs svetainėje besimėtančią skvošo raketę, sustingo. Prisiminė jų barnį tą vakarą, kai jis grįžo anksčiau jos...