Lūžio keliu

Florencija. 3 diena.  Pusryčiaudama vilos terasoje, Goda žvalgėsi tikėdamasi išvysti Donatą, tačiau jo nebuvo matyti nei prie valgančiųjų, nei prie besišnekučiuojančių žmonių grupelių. Vestibiulyje, einant į terasą, taip pat nepastebėjo.  - Goda Salaitė? - pasiteiravo priėjusi mergina su koordinatorės uniforma. - Taip. - Ponas Bartkus, prašė jus informuoti, kad išvyko į kliento vynuogynus, - maloniai paaiškino italė taisyklinga anglų kalba, - darbo reikalais, - nusišypsojusi patikslino. - Ačiū, - šyptelėjo Goda ir mintyse ėmė ūžti įvairios tokio poelgio versijos. Donatui nebūdinga palikti ją vieną. Kita vertus, vakar nueidamas jis aiškiai davė suprasti, kad jei ne, tai ne. Netikėtai suirzo pagalvojus, kad po šitiek mėginimų prakalbinti, jis pasidavė. Goda juk išdėstė prieš trejus metus išgyventas, jau įsisenėjusias nuoskaudas, tad kodėl jis dabar pabėgo į kažkokius vynuogynus?  - Gal norėtumėte prisijungti prie ekskursijos į Florenciją? - įkyriai zvimbė į ausį koord

2 diena. Florencija Ryte Godą pažadino pypsintis telefonas. Pramerkus užtinusias akis, susirado ant spintelės paliktą savo obuoliuką ir pamatė, kad jau po devintos. Ekrane mirksėjo kelios žinutės, tačiau šiandien Goda nutarė jų neskaityti, neatrašyti ir išvis išjungė telefoną. Kiek įmanoma, šios dienos laiką, norėjo skirti sau, savo mintims ir jausmams. Pagalvojo, kad Aivaras susinervins, supyks dėl tokio jos poelgio, bet šįryt jai buvo nė motais. Pasakys, kad telefonas išsikrovė ir namie paliko pakrovėją arba viešbutyje buvo sunku tokį gauti. Sugalvos ką nors, bet ne dabar.  Vakar likusi be vakarienės, šiuo metu jautė pilvo urzgimą, tad paskubomis nusiprausė ir apsirengė baltą, stambiais nėriniais puoštą, iki pusės šlaunų, suknelę. Apsiavusi lygiapades basutes, išskubėjo pro duris. Išsikvietė liftą ir, laukiant kol jis atvažiuos, šnerves sukuteno Tom Ford aromatas. Įsitempė. Nenumanė koks po vakar bus jo elgesys. - Labas rytas, Goda, - mandagiai šyptelėjo Donatas. -

1 diena. Florencija Goda jau seniai troško aplankyti Italiją, joje pakeliauti, galbūt apsistoti ilgesniam laikui ir pažinti, bet vis atsirasdavo kažkas svarbiau. Todėl dabar, vykdama į vieną gražiausių Italijos miestų Florenciją, ji negalėjo nustygti vietoje. Ypač žinodama, kad tai turbūt paskutinė tokia galimybė prieš paliekant Senąjį žemyną. Kankino širdagraužis tik dėl Aivaro. Visa savo esybe jautė - jis nepritaria jos išvykai, net ir žinodamas, kad tai komandiruotė. Po vakarykščio pokalbio, jis, atrodo, išvis nebenorėjo paleisti jos iš akių, ir Goda suprato kodėl: jie tapo artimesni, atviresni ir labiau pažeidžiami, o tas baugino.  Vakar vakare įvyko lūžis. Pajautė jį kone fiziškai. Kamavęs nerimas dėl praeities, kažkada padarytų klaidų, neužtikrintumas dėl pačios savęs - su tuo gyventi tapo paprasčiau. Paslaptys sveria daug, o tėra beverčiai nešuliai. Itaaalijaaa!!! Goda mintyse perkratė iš tiekėjo sekretorės gautą dienotvarkę. Visos ateinančios dienos kruopščiai