Lūžio keliu

Goda, pabeldusi į anksčiau porą kartų lankyto kambario duris, abejingai nužvelgė priešingose pusėse tolstantį koridorių. Staiga, ją nekantriai trūktelėjo vidun ir grubiai prispaudė prie užtrenktų durų. Remigijus, tarsi peralkęs vilkas, urgzdamas iškart čiupo kandžioti jos lūpas. Atrodė, lyg norėtų išgerti Godos aistrą su krauju. Po akimirkos netikėtai apsiramino ir bučiniai tapo šiek tiek minkštesni, tačiau rankos ir toliau nerasdamos atgaivos, grubiai glostė moteriškus linkius, ilgiau užsibūnant ties iškilumais. Delsė išlukštenti nežmoniškus pojūčius keliantį kūną, matyt, laukimo jaudulys buvo pernelyg saldus.  Jis tvardėsi. Regis, bandė gauti viską ir dar daugiau. Tarsi paskutinį kartą.  Godos atsakas buvo toks pat aistringas. Galvoje išsijungė visi aliarmai, visi draudimai, bet kokie sąžinės priekaištai - lygiai kaip ir anuos kartus.  Nedelsdama nė akimirkos, prilipo prie kelnių užsegimo, mikliai įveikdama kliūtį, įslinko ten, kur sudaužė visą Remigijaus susitvardymą.  V

- Labas, - ataidėjo iš labai labai toli ir pasikartojo vėl, tik iš arčiau,  - laaabas. Goda lėtai prasimerkė.   Pro langą skverbėsi gatvės žibintų šviesa.  - Atvažiavom? - apsižvalgė. Bandė susivokti, kur šiuo metu randasi.  - Nežinau tavo adreso, todėl atvažiavau prie darbo. Pastebėjau, kad kasryt ateini pėsčiomis, todėl pamaniau, kad nuo čia visai netoli, - Aivaras švelniai nubraukė plaukus Godai nuo skruosto. - Parodysiu kelią, užvesk mašiną. -  prisispaudė švarką arčiau kūno ir išsitiesino. Šaltis skverbėsi po drabužiais taip lengvai, jog Goda ėmė kalenti dantimis. Po kelių minučių automobilis sustojo prie šviesaus restauruoto namo, kurio viename bute įsikūrusi ir gyveno Goda. Išlipęs iš automobilio ir atidaręs dureles padavė jai ranką. Godą į ją įsikabino ir nė nepajuto, kaip atsidūrė tvirtame  vyriškame  glėbyje.  Oooo, vaikeli… Juk pasimatymai turi turėti kažkokią pabaigą, tiesa? - sukikeno mintyse, vis dar neišsibudinusi. Aivaras padelsė kelias akimirkas ir pasil

Tuk, tuk, po trumpo beldimo palengva vėrėsi kabineto durys ir Goda nuo popierių akimis peršoko prie svečio žydrų džinsų, prasegtų languotų marškinių bei juodų marškinėlių juostos aplink kaklą ir galiausiai atsimušė į plačią Aivaro šypseną.  - Labas, - sukrutėjo jo lūpos ir demonstratyviai keliskart pabaksnojęs pirštu į laikrodį ant riešo, paragino baigti darbus. Visgi tai neatrodė kaip priekaištas, kad Goda vis dar dėvi darboholikės kaukę ir yra apsupta atverstų segtuvų bei dabar jau skambančio laidinio telefono, o labiau panašėjo į tingų priminimą apie laukiančias SPA procedūras, į kurias jie išsiruošė per anksti. Goda šyptelėjo atsakančiai ir pasimėgavo užkilusiu vidiniu jauduliu dėl pasimatymo, apie kurį vis pagaudavo save galvojančią. Nors ir irzo dėl paskirtos ankstyvos valandos, pusę dienos norėjo Aivarui brūkštelėti žinią, esanti užversta darbais, bet iškart save nuramindavo kartodama, kad dar nė karto darbo dienos nebaigė tuo pat metu kaip kolegos, tad tikrai nusipelno