Apie knygą

Izolda ir Jurgita >



Basos pėdos vos lietė šaltą ir šlapią grindinį. Buvo ką tik prašniokštusi vasariška liūtis. Temo. Vis dar apsiniaukęs dangus priminė apie artėjantį rudenį ir Goda dar stipriau apsiglėbė megztinio skvernais. Ji nekreipė dėmesio į nustebusiais žvilgsniais ją varstančius praeivius, ignoravo vis aštriau pėdas badančius akmenukus. Ji jautėsi apleista savęs pačios ir tokia vieniša šią akimirką, kai staiga už savęs išgirdo greitai artėjančius žingsnius, ir atsisukusi pamatė atskubantį Aivarą. Goda pasileido bėgti. Nesuprato, kodėl taip elgiasi, bet lėkė tarsi nuo to priklausytų jos likimas.

Planuojanti, kruopšti, atsakinga ir nesileidžianti į artimas bičiulystes Goda gyvena pagal sustyguotą gyvenimo planą, kuriame pirmą vietą užimas darbas, ir nemano, kad gali būti kitaip. Tačiau artimos draugės mirtis ir laiškas ją sukrečia. Priverčia lįsti už komforto zonos ribų ir permąstyti įpročius, kasdienybę, požiūrį.
Grįždama iš Londono, kur ji atsisveikino su mirusia drauge, lėktuve susipažįsta su vyru ir pasiduoda vienos nakties nuotykiui, bandydama laužyti įsisenėjusį savo elgesio modelį. Čia ir prasideda Godos lūžio kelias, o jame nauji žmonės, nauji jausmai, patirtys, skausmingi išgyvenimai ir praeities šešėliai.  

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

35 skyrius. II dalis

Izolda ir Jurgita >
Vienuoliktą valandą vakaro Goda užvertė kompiuterio ekraną ir giliai atsikvėpė. Užduotys buvo įvykdytos ir Rasa netgi atrašė “ok” po to, kai gavo daugmaž korektišką ataskaitą bei planus. Ji jautėsi it išspausta citrina, bet patenkinta, kad nepaisant aplinkybių, susidorojo su krūviu. Įtikinėjo save, kad rytoj jos laukia sėkminga diena: galbūt neapsikvailins prieš naująjį Baltijos šalių vadovą, po susitikimo nuvažiuos į Valdovų rūmus sutikrinti ar viskas atlikta pagal nurodymus ir vakare su Aivaru atsipalaiduos, klausydama jau spėtos pamėgti lietuviškos grupės muzikos.  Atsisėdusi į automobilį, Goda įsijungė laisvų rankų įrangą ir paskambino Aivarui.  Jis atsiliepė dideliame triukšme: - Ei, labas, - atrodė linksmai nusiteikęs. - Labas ir tau. Kur tu?  - Portobello bare. Su keliais draugeliais susitikom išgert. O tu jau namo? - Taip. Mašinoj sėdžiu. Norėjau paklausti, kada grįši? - Dar nežinau. Vėlai susitikom, tai manau dar pasėdėsim. - Aišku. - Nesakyk, kad pa
Visas skyrius »

Prologas

Izolda ir Jurgita >
Nieko nėra pastovaus. Visiškai nieko. Žmogus, jausmai, namai, pasaulis, žemė, kosmosas… Stebiu kaip dalinasi atomai, kaip gimsta ir sudega žvaigždės, kaip moteris patampa mama ar miršta artimas draugas. Kažkada peržengiau vaikystės namų slenkstį ir bandyk, tu žmogau, dabar į juos grįžti tokius pat. Šnipštas. Viskas yra tik šnipštas, trumpas atokvėpis iki kito pokyčių šuoro ir vėl plynas laukas, ant kurio turi kažką sėti. Ir nesvarbu kuria kryptimi einu, ar išvis pajudu iš vietos, pokyčiai laužo staigiai arba lėtai, kartais nė nelaukdami, kol užgis lūžio vieta… - Galiu pavaišinti dar vienu? - sodrus vyriškas balsas išrovė Godą iš minčių gilumos ir ant baro besisukanti stiklinė skambiai atsistojo į vietą. Net priverstiniai pokyčiai yra reikalingi. Ypač kai jų prašo mylimi žmonės. Goda mėgo viską užbaigti, net ir minčių lietų galvoje. Veido raumenys subėgo į pergalingą šypseną, išdidžiai krestelint galvą ir lėtai besisukant į ją užkalbinusį vyrą. Prieš atsakant, b
Visas skyrius »

1 skyrius

Izolda ir Jurgita >
Vilnius Goda sparčiai žingsniavo pavasarį išlydinčiomis Vilniaus gatvėmis, vis toldama nuo savo buto Jakšto gatvėje. Su kiekvienu žingsniu jautė kylant jaudulį, nors diena buvo dar tik prasidėjusi. Staiga stabtelėjusi prie kirpyklos vitrininio lango, ištiesė ilgą kaklą ir įdėmiai save nužvelgė: paskutiniais duomenimis, jos ūgis siekė metrą šešiasdešimt septynis, nors kūno sudėjimas jos netenkino, bet iš pašalies žmonės sakydavo ją esant liesa. Tamsiai rudi, šiek tiek pašviesintais galais plaukai siekė pečius ir nors šiandien nebuvo ištiesinti, gulėjo tvarkingai. Saikingas makiažas paryškino migdolų formos pilkai mėlynas akis, įrėmintas po tamsiais, lenktais antakiais. Tiesi nosis riestu galiuku ir šiek tiek pailgas smakras dažnai sudarydavo šalto žmogaus įspūdį. Ranka perbraukusi per mėlyno šilko, kelių nesiekiančią suknelę, Goda pasisukiojo prieš menamą veidrodį. Patenkinta savo išvaizda, vėl susitelkė į kvėpavimą stengdamasi nurimti prieš pasiekiant Konstitucijos prospekte įsi
Visas skyrius »