52 skyrius III dalis

Goda stovėjo priešais Donatą vis dar jausdama jo rankas apsivijusias jos kūną. Buvo neapsakomai gera tiesiog būti, jausti ir girdėti jį atsiprašant. Ji puikiai suprato kokių milžiniškų pastangų ir kankinančios kovos su savimi prireikė, kad ištartų šiuos žodžius, todėl jų vertė buvo neįkainojama ir griaunanti bet kokį pasipriešinimą. Ji salo iš malonumo jausdama, Donatui esanti viskas. Jis jai buvo dar daugiau, nors suvokė tai tik prieš akimirką. Atrodė, tarsi tie keli pastarieji metai juos abu vedė link šio vakaro, šio suvokimo, kad tikri jausmai nepasiduoda laikui, neišsibarsto su kitais žmonėmis, o tik stiprėja. Goda atsargiai palietė skruostą, pirštais slydo veidu aukštyn, kaktos linija ir nusileido ant krūtinės. Jautė, koks jis įsitempęs, kaip alsuoja, tarsi laukdamas kokio ženklo, žodžio, bet tikrai ne leidimo. 

Ji šyptelėjo. Jis padarė tą patį. 

Jo pečiai atsirakino ir prisitraukė ją arčiau. Goda, lyg po ilgo laiko, įkvėpė oro ir galva ėmė suktis nuo jausmų antplūdžio, kurių nebesistengė valdyti. Atrodė, kad nuo perpildytos krūtinės, tuoj ištiks širdies smūgis, bet ji tiesiog pasijautė kaip niekad gyva, tikra ir visiškai savimi. Donatas tą tarsi iškart išskaitė iš jos akių arba iš arčiau prigludusio kūno, todėl nekantriai iškvėpė: 

- Daugiau be tavęs neištversiu nei sekundės.

Paėmęs už rankos, vedė Godą iš sodo, pro medžių alėją, aplenkiant terasą, kirto galinį kiemą ir pasiekė pagrindinį pastatą. 

Laimei, lifto laukti nereikėjo, nes vedinas akivaizdaus nekantrumo, turbūt būtų pats ją užnešęs į viršų. Kiekviena sekundė buvo per ilga, nereikalingas laiko švaistymas. 
Trečią aukštą, atrodė, pasiekė po amžinybės. Vos išlipęs, Donatas iškart paėmė Godą ant rankų ir nusinešė į kambarį. Užtrenkęs paskui save duris, paleido ją ant žemės, apkabino iš nugaros. Lėtai bučiniais nusėdamas kaklą, leidosi žemyn, atseginėjo suknelės užtrauktuką. Rūbui nukritus, Goda klusniai iš jos išlipo ir apsisukusi šyptelėjo pastebėjusi švarką ant grindų. Apdujusiomis akimis žvelgdama iš padilbių, lėtais judesiais, lyg skaičiuodama, atseginėjo jo marškinių sagas, su neapsakomu malonumu klausydamasi tankaus Donato kvėpavimo. Nurengusi marškinius, Goda pirštų galiukais glostė jo krūtinę, kaklą, rankas…

- Kaip aš pasiilgau… - nespėjusi to net pagalvoti, pasakė ji ir prikando apatinę lūpą. 

To užteko, kad Donatas galutinai pamestų galvą. Mikliais judesiais atsegė jai liemenėlę, nuėmė kelnaites.

- Tu nuostabi…

Suėmęs tvirtais delnais Godos veidą, pradėjo aistringai ją bučiuoti, nuleidęs vieną ranką atsiseginėjo kelnes. Vienu staigiu judesiu, pastūmė ją prie sienos ir, delnais suėmęs sėdmenis, lengvai kilstelėjo. Lyg puikiai pažinodamas teritoriją, jo vyriškumas, greitai rado kelią į jo laukiančias drėgnas gelmes. Nenutraukdamas išbadėjusio bučinio, jis įsibrovė ir staigūs, aštrūs, vis stiprėjantys, po to lėtėjantys ir vėl stiprėjantys jo stūmiai, tiesiu taikiniu traukė ją į bedugnę. Sulaikiusi kvėpavimą, Goda norėjo kuo ilgiau tęsti šią akimirką.

Donatas nusinešė ją ant lovos. Apglėbęs abiem rankomis, apsivertė ant nugaros ir, stipriai prispaudęs jos klubus prie savęs, pradėjo ritmingai judėti. Pirštais spaudinėjo tvinkčiojančius krūtų spenelius, delnais glamonėdamas visas krūtis. Goda iš lėto, palengva smigo į palaimą. Malonumo banga perskrodė visą kūną skersai, išilgai, ji kimiai suriko. Donatas, pats apimtas ekstazės, vienu judesiu ją apvertė ant nugaros, stipriai išsirietė nardydamas dar giliau. Atsipalaidavęs, tvirtai apkabino Godą ir pasiguldė greta. Abu greitai ir giliai kvėpavo.

- Daugiau neleisiu tau niekur bėgti, - uždusęs ištarė.

- Niekur ir nebėgsiu, - tyliai atsakė Goda ir, nesuturėdama laimingos šypsenos, pirštų galiukais braukė per plačią jo krūtinę.

                                                                         🎶 GJan - Paskui Tave" 🎶