52 skyrius II dalis
***
Ji vis dar jam kažką jaučia - rėkė vidinis balsas ir Aivaras klestelėjo ant lovos. Susiėmė už galvos ir išleido garsią dejonę. Buvo taip beprotiškai skaudu, taip pikta, kad norėjosi kažką sužaloti. Įskaudinti. Įskaudinti Godą. Pamatyti skausmą jos akyse, gal palengvėtų..?
Negaliu. Aš ją myliu. Fuck. Kaip daėjau iki šito?- plėšėsi siela į dalis, sukeldama agoniją.
Staigiai atsistojęs, Aivaras įnirtingai žingsniavo į virtuvę, kol netyčia užkliudęs svetainėje besimėtančią skvošo raketę, sustingo. Prisiminė jų barnį tą vakarą, kai jis grįžo anksčiau jos patikrinti. Paraudusiais skruostais, didelėmis akimis - Goda pyko ir atrodė tokia gundanti. Graži. Jo Goda. Dabar ją apkabinęs laiko kitas. Bučiuoja…
Aivaras čiupo raketę ir sviedė ją į sieną. Tarsi tai padėtų atsikratyti šlykštaus vaizdo - Donato ir Godos kartu. Pagautas dar didesnio įsiūčio, jis nulėkė į miegamąjį ir ėmė versti komodos stalčius, ieškoti kokios paslėptos nuotraukos, kokio daikto, kuris priklausytų kitam. Kurį suradęs galėtų sunaikinti, suplėšyti į skutelius… Gal padėtų pasijusti geriau?
Nieko. Goda nieko jo neturi arba puikiai slepia. Aivaras giliai alsuodamas nužvelgė kambarį: drabužiai dengė kambario grindis. Chaosas. Aplink tik chaosas. Jautė kaip krūtinė užsirakina ir į ją sunkiai patenka deguonis. Rankos ėmė drebėti ir pakėlęs dešinę nužvelgė ištiestus pirštus.
Jis netikėtai prisiminė, kaip prigavo ją apžiūrinėjant sužadėtuvių žiedus. Manė, ji apie tai svarsto, to nori, bet kai jis pasipiršo - atstūmė. Gal Goda galvojo apie santuoką su kitu? Su tuo pačiu Bartkum? Kodėl jis tuomet nesuprato? Nematė ženklų anksčiau? Kodėl ją taip arti prisileido? Suspaudęs kumštį trenkė juo į sieną. Fizinio skausmo nejautė, tik aštrų, duriantį kartėlį. Ji nebe jo. Nebe jo Goda. Sienoje žiojėjo skylė. Jautė ją atsivėrus jo viduje. Tamsu ir tuščia. Ir skausmas palengva išsijungė užleisdama vietą apatijai. Galvoje maišėsi nerišlios mintys, bet toje raizgalynėje Aivaras pamatė, ką turi padaryti. Pasisukęs link durų, kraujuojančia ranka pačiupo ant komodos gulinčius automobilio raktelius, nuo pakabos odinę striukę ir ant žemės besimėtantį telefoną. Išlėkė lauk nė neatsisukdamas. Nepasiekęs laiptinės durų, sustojo ir apsigręžė. Įžengęs į butą, numetė ryšulėlį ant žemės, ir iš kuprinės susižvejojo motociklo raktus. Atidžiai nužvelgė netikėtai svetimais tapusius Godos namus ir, atsargiai užvėręs duris, nulėkė laiptais žemyn.
Tiksliai žinojo, kur važiuoja. Iki smulkmenų matė, koks bus jo vakaras. Naktis. Bet atsisakė bent pažvelgti į ateitį, prie ko viskas nuves. Jam buvo nesvarbu. Vienas skambutis jį nubloškė į prieblandos zoną ir jis nebegalėjo aiškiai mąstyti. Jei pasielgs taip, kaip veda instinktai, palengvės. Turi palengvėti. Čia buvo jo vienintelis pasiteisinimas. Reikėjo ištrūkti iš kontrolės zonos. Nebeleisti, kad Goda jį taip veiktų. Suklydo įsimylėdamas - dabar tai supranta. Suklydo atsiverdamas, suklydo supažindinamas su šeima - dėl dauk ko klydo, bet dar niekada ir su niekuo nesijautė tokiu laimingu.
Jie susikūrė savo bendro pasaulio iliuziją lyg kokį namą, kuriame gyveno neišeidami iš jo. O dabar ji išėjo. Užrakino langus, duris ir išėjo. Pastatas griūna. Ji viską griauna Donato rankomis, žinodama, kad Aivaras neišgyvens. Jis nebenorėjo gyventi.
Sustojo prie reikiamo namo ir užgesino variklį. Širdis trankėsi kaip pasiutusi. Aivaras pakėlė galvą ir, pamatęs konkrečiame lange šviesą, sulaikė kvėpavimą. Dar galėjo pasitraukti. Grįžti atgal, laukti Godos arba lėkti pas ją į Florenciją ir duoti tam Bartkui į snukį, bet instinktai vedė pirmyn, o iki šiol tik jie ir padėjo išgyventi.
Nesitrauksiu.
Užsispyręs it vaikas nulipo nuo motociklo ir ranka persibraukęs plaukus, giliai įkvėpė. Reikėjo viską atlikti vienu iškvėpimu. Taip kaip buvo įpratęs, tik šįkart be jokio malonumo. Žinojo ką daro.
Laiptinė buvo neužrakinta ir tai jam pasirodė kaip žalia šviesa. Pakilęs prie reikiamų durų, Aivaras akimirkai suakmenėjo dvejodamas. Užsimerkęs dar kartą išgirdo Godos tariamus žodžius: “grįšiu rytoj”. Ir kažkas viduje nutrūko.
Po trumpo skambučio gergždimo, durys atsidarė:
- Aivarai, ką tu čia veiki? - Austėja atrodė kaip pasiruošusi eiti miegoti.
Bus tik lengviau.
Nelaukęs kvietimo užeiti, žengė žingsnį vidun ir išplėšęs iš jos rankų duris, jas užtrenkė. Austėja atrodė pasimetusi, gal kiek nustebusi, bet pasimetusi. Be jokių įžangų Aivaras grubiai ją prisitraukė ir bejausmiu, skausmingu bučiniu ėmėsi savo plano.
Austėja dar bandė priešintis, rankomis kelis kartus atsistumdama, o gal glostydama, bet grietai pasidavė. Nieko kito Aivaras ir nesitikėjo. Ne kartą pagavo jos siunčiamus aistros signalus: besikalbant Vasaros terasoj, per pietų pertrauką, kai ji pati prie jo priėjo, ir netgi tada kai bandė ją pabučiuoti bare. Ji jo geidė, troško nuo to laiko, kai jis pradėjo susitikinėti su Goda. Gal net anksčiau, tik jos niekada nepastebėjo iki kol sutiko Godą. Jis perprato moteris, bet gal suklydo su viena. Krūtinę sutraukė mėšlungis. Reikėjo skubėti, kol nepersigalvojo.
Austėja pagauta aistros išlaisvino Aivarą iš odinės striukės, pabandė pakelti ir nuvilkti jo baltus marškinėlius, bet jis neleido. Nenorėjo, kad ji prie jo liestųsi. Sustabdęs rankas, užlaužė jas už nugaros.
Tai nebuvo meilės aktas. Tai buvo kerštas. Šaltas, bejausmis ir apgalvotas poelgis. Aivaras jautėsi teisus. Goda su Donatu, jis su Austėja. Lygu. Jis neketino būti nuskriaustasis.
Austėja išleidusi dejonę, sumurmėjo jo vardą. Aivaras jautė, kad tai jį šaldo, galėjo nepavykti visko padaryti iki galo, todėl delnu uždengęs burną, apsuko ją, kad nematytų veido. Viena ranka movėsi džinsus, kita laikė įkalinęs Austėją: palenktą virš batų dėžės, galvą nunarinusią į žemę. Jis užsimerkęs atlošė galvą ir mintyse priešais save matydamas Godą, skausmingai be jokio gailesčio pabaigė tai, ko atėjo.
Viskas. Pasijuto lyg žudikas. Pagaliau iškvėpė lauke sugertą orą. Vienu įkvėpimu, be jokio malonumo, atliko tai, ką gerai mokėjo - įskaudinti. Šito jam Goda niekada neatleis. Širdį draskė skausmas.
O kas jei, ji sakė teisybę ir su Bartkum nemiegojo? O kas jei, ji pakeliui į oro uostą, po jo skambučio supratusi, kaip kvaila likti? Panika užvaldė mintis ir jis atžagariai nuo savęs nustūmė besiglaudžiančią Austėją. Jam buvo gėda ir šlykštu. Savo poelgio. Savęs.
Rudose Austėjos akyse matė išgąstį, skausmą ir pyktį. Vos suturėdama ašaras, save apglėbė ir nusisukusi pabėgo. Pasislėpė vonioje.
Aivaras susitvarkė. Nenusiavęs batų užėjo į virtuvę, prašukavo spinteles. Rado pradarytą brendžio butelį. Nugėrė pora gurkšnių ir atbula ranka nusivalė burną. Pajutęs silpnumą kojose, atsisėdo ir atsirėmė į sieną. Užsimerkęs priešais save išvydo besijuokiančią Godą. Prie akių susimetusios raukšlelės, galvos krestelėjimas ir priekyje sumesti pečiai - ji atrodė tokia jam nebepasiekiama ir jis vėl nugėrė gurkšnį. Nejautė skonio, alkoholio gėlimo ir poveikio. Visas jo kūnas kovojo su sąmonę atjungiančiu skausmu, kuris užpuolė netikėtai.
- Kas čia buvo, Aivarai? - išgirdo atšiurenant Austėjos chalato skvernus ir tylų įskaudintos moters balsą.
- Pasilinksminom, nepatiko? - prasimerkęs palinko link jos ir ištiesė butelį, siūlydamas išgerti.
- Tu manim pasinaudojai? Nori įskaudinti Godą?
Aivaras pagavo virpesius jos balse. Jautė, ją tuoj pravirksiant ir sumojo, kad laikas dingti, nes jis ne guodėjas.
Užsivertęs butelį, paskutinįkart suvilgė gerklę ir, numetęs jį ant stalo, patraukė į koridorių.
- Iškviesiu taksi, nevairuok išgėręs, - susirūpinusiu balsu, tyliai ištarė Austėja.
- Neaiškink ką man daryt. Turiu vieną, kuri tai daro, - piktai burbtelėjo.
Vilkdamasis odinę striukę, susirado motociklo raktelius ir, atplėšęs duris, įžengė į laiptinės tamsą. Sekundei stabtelėjęs lyg ir norėjo atsisukęs atsiprašyti, bet to nepadaręs, nuskuodė laiptais žemyn ir išlėkė su triukšmu iš kiemo.
