53 skyrius

Florencija. 4 diena.

Pabudusi ryte, Goda susiraukė pajutusi pagiringą galvos skausmą ir visą kūną apėmusį maudimą. Po pašėlusiai aistringo sekso, trukusio didžiąją dalį nakties, sopėjo strėnas, tirpo kojos, o rankos, lyg po lenkimo čempionato, sviro bejėgės. 

Vis dar būdama užsimerkus, pasijuto stebima ir lėtai pravėrė vieną akį.

- Ką darai? 

- Žiūriu, - geidulingai šypsodamasis atsakė Donatas.

Goda sunkiai kilstelėjo galvą ketindama jį pabučiuoti, bet veriantis skausmas paguldė atgal. Suaimanavo ir pasivertė ant šono. 
Ūmai pajuto kūnu klaidžiojančias Donato rankas.

- Aš nebejaučiu pusės kūno, - išlemeno.

- Tuoj gražinsiu tau visas jusles, - sumurmėjo šiek tiek atitraukęs lūpas nuo dešinio jos peties, bet švelniai pirštais glamonėdamas jautriausiąją zoną.

Donatas kilstelėjo antklodę ir lūpomis ėmė lėtai glostyti jos kūną, žadindamas vos spėjusį prisnūsti beprotišką geismą. Ji neturėjo jėgų priešintis. Mėgavosi kiekvienu prisilietimu, kurie persmelkdavo ošiančiu virpuliu. Netrukus pajuto sugniaužiamas savo krūtis ir kūnu nuvilnijo drebinantis jaudulys. Jis lūpomis pasiekė jos raktikaulį, pamažu perėjo prie kaklo ir galiausiai godžiai, bet švelniai įsisiurbęs į lūpas ragavo ilgais, lėtais judesiais. Goda pirštais įsitvėrė į jo bicepsus, užsimerkė ir pasijuto it ugnikalnis, kuriame be perstojo kunkuliavo svilinantis karštis.

Po geros valandos, Goda ir Donatas leidosi žemyn pusryčiauti. Iki pat išėjimo pro kambario duris jiedu negalėjo atsiplėšti vienas nuo kito, bet vos palikus duris užnugaryje pasijuto įtampos kibirkštėlės. Eidama Goda gebėjo mąstyti tik apie tai, kaip toliau elgtis. Ar reikėtų užvesti kalbą apie šią naktį? O gal apsimesti lyg niekur nieko ir elgtis mandagiai? Visą naktį ir rytą žodžiams nebuvo vietos, o dabar nebuvo jų tinkamų. Goda matė prieš save padėtą sklidiną puodą košės bei kelis šaukštus išrikiuotus šalia. Kiekvienas jų turėjo pavadinimą: Donatas, Aivaras, pabėgimas. 

Aivaras… - suspindo Godos galvoje ir ūmai viduje prabudo giliai snaudžiantis dygliuotas gniužulas. Vartėsi ir šokinėjo lyg darydamas intensyvią mankštą. 
Pajutusi pykinimą, Goda stabtelėjo.

- Ar viskas gerai? - taip pat sustojęs paklausė Donatas.

- Skauda kojas, - pamelavo vildamasi dar laimėti nerūpestingo laiko.

Tačiau ji apsiriko. Kad ir kaip norėjo susigrąžinti vos prieš kelias minutes buvusią nuotaiką - tai jau buvo istorija. Kažkada, greičiau nei norėtų, reikės pažvelgti realybei į akis. Ji ne iš tų, kurios galėtų žaisti dviem frontais. Ji nedrįstu nei vieno jų vedžioti už nosies teisindamasi tuo, kad vienas duoda saugumą ir sugražino atsakomybės jausmą, o kitas - gyvenimo džiaugsmą su visa jausmų palete.

Jie prisijungė prie staliuko, kur laisvos tebuvo dvi vietos. Šiuo metu jai gyvybiškai reikėjo laiko apmąstymams, sprendimų priėmimui. O Donatui būnant šalia, tai tapo neįveikiama užduotimi. 
Donatas su visais pasisveikino ir priėjus padavėjai užsakė pusryčius. Belaukiant kol bus patiekta kava, suskambo Donato mobilusis. Goda įsitempė prisiminusi pastarąjį skambutį jai būnant šalia. Trumpai žvilgtelėjęs į ekraną, Donatas atsiprašė ir pakilęs nuo stalo, išėjo į mažiau triukšmingą vietą. Goda suraukė kaktą. Nematė skambintojo, tad susierzinimas kilo su kiekviena sekunde jam nesant šalia. Giliai įkvėpė ore dvelkiančio maisto kvapo, tačiau atsivijo dar viena šleikštulio banga. Ūmai čiupo ant stalo stovinčią stiklinę vandens ir pamažu ją ištuštino. Donatas vis negrįžo, o Godos viduje jau kunkuliavo pyktis.

- Atsiprašau, madam, ar jūs europietė? - jos erzulingas mintis laužyta anglų kalba pertraukė šalia sėdintis pusryčiautojas.

Goda pasisuko į kairę pusę ir išvydo azijietiškos išvaizdos pusamžį vyrą. 

- Taip. Esu iš Lietuvos, - sausai atsakė.

Susimėčiusios vyriškio akys išdavė, kad jis nė nenutuokia kas ta Lietuva. Godai pagailo sutrikusio žmogaus ir ji maloniai paaiškino:

- Lietuva yra prie Baltijos jūros, - atsikrenkštė bandydama taip staiga prisiminti dar kokį faktą, nes matė, kad jam vis tiek neaišku. - Nedidelė valstybė, ribojasi su Lenkija, Rusija.

Atrodo šias dideles šalis, jis tikrai žinojo, tad nusišypsojo susiaurindamas ir taip mažytes raukšlelėmis aptrauktas akis. 

- O jūs iš kur?

- Iš Japonijos, - besididžiuodamas atsakė azijietis.

- Japonijos, sakote? Kaip įdomu, - nusišypsojo Goda, - žinote, neužilgo važiuosiu pagyventi į Japoniją.

- Kur - tu - va-žiuo-si? - netikėtai prie pat ausies suskambėjo tylūs, bet grėsmingi lietuviški žodžiai.

Goda įsitempė. Per kūną it pašėlusios lakstė elektros iškrovos srovės. Ji skausmingai prikando liežuvį, tačiau gerklę sutraukė kankinantis mėšlungis. Netikėtai suprato, kad smėlis laikrodyje nustojo kritęs ir trauktis nebėra kur. 
Atsiprašančiai šyptelėjusi azijiečiui, Goda išskuodė iš restorano. Visais įmanomais pojūčiais, iš paskos jautė žemę drebinančius žingsnius. Praėjusi šurmuliuojančių svečių minią, staiga sustojo ir atsisuko į žaibais besisvaidantį Donatą. Nevalingai nudūrė akis į žemę laukdama kas bus toliau. 

Donatas žvelgė į ją pajuodusiomis iš pykčio akimis ir, vos išdrįsusi pakelti savąsias, Goda bandė rasti nors kruopelę aukso. 

- Gal pasakysi, po velnių, kaip suprasti?
- Na... Čia subtilus reikalas, - mekeno Goda.
Donatas nenuleido akių, neleisdamas jai nė sekundę ieškoti pasiteisinimų.
- Šnekėk, Goda. Šnekėk, po galais! - griaudėjo it perkūnas.
- Tas vokas, kur ryte tau perdaviau, tai kaip sakiau... Na, ten yra visa tau reikiama informacija apie... Apie tuos visus dalykus Pagonijoj...
- Man nerūpi Pagonija! Sakyk, kokį velnią ten paistei apie Japoniją!
Goda susigūžė nuo jo pagiežaus tono ir viduje tarsi siūlas kažkas nutrūko. Staiga ji grįžo į gynybinę - puolamąją poziciją.
- Ar tu manai, kad šitas mūsų sugulimas kažką keičia?
Donatas išpūtė akis. Jos tapo dar juodesnės.
- O ar gi ne?!
Besimuistydama, Goda desperatiškai kuitėsi savo ginklų arsenale.
- Ar aš buvau dar viena nauja karuselė tavo sumautam atrakcionų parke?! - užriaumojo Donatas ir ji krūptelėjo. 
Bergždžiai ieškojo tinkamų žodžių atremti puolimą, puikiai žinodama, kad prieš ją stovintis vyras per gerai ją pažįsta, todėl nė neverta meluoti.
-  Koks jums visiems skirtumas su kuo aš būsiu ar nebūsiu? Vis tiek viskas ir visi mano gyvenime yra laikina.
- Ką tu čia paistai?
- Aš... aš... sergu, - trūkčiojo jos kvėpavimas ir krūtinėje taršėsi širdis. Kūną plakė besimainydamos karščio ir šalčio bangos.
Donatas žvelgė lyg bandymas suprasti, ar ji juokauja.
Goda paėjėjo kelis žingsnius į šoną norėdama giliau įkvėpti. Kilstelėjusi akis, pažvelgė į jį, įsitempusį ir visiškai sutrikusį. Tokį Donatą, Goda yra mačiusi vos vieną kartą. Išsiskyrimo metu. Dviem pirštais patrynė kaktą ir drebančiu balsu prabilo:
- Mano mama sirgo. Gydytojai diagnozavo išsėtinę sklerozę. Ji mirė nuo to. Ir dabar man... Man jau kurį laiką pasireiškia simptomai.
- Ką sako daktarai? - išsipūtė rudos akys vis akivaizdžiau išduodamos skausmą.

- Nieko nesako. Ir taip viskas aišku.
- Goda, - Donato pečiai nusiviro. Jis priėjo ir abiem rankom suėmė jos veidą, - kreipsimės į geriausius pasaulyje daktarus. Aš neleisiu tau...
- Aš išvažiuoju į Japoniją... - staiga tėškė ji ir pakėlusi akis atrėmė sklidiną skausmo besimainančio su įtūžiu žvilgsnį... 
Staiga jo lūpos susimetė į plonytę liniją. To aistringo, geidulingo vyro nebuvo likę nė kvapo. Per kelias akimirkas Goda lyg ekrane matė kaip jo akys tuštėja ir šaltėja.
Donatas užsimerkė, atsimerkė ir apsisukęs... lėtai nuėjo vilos link.
- Nejau tu ir vėl nekovosi?! - tūžmingai sukliko Goda, stebėdama tolstantį mylimą vyrą.
Jis sustingo ir šiek tiek pakreipė galvą lyg abejodamas tuo ar gerai išgirdo. Netikėtai atsitiesė ir išėjo.

Goda sudužo į tūkstantį nesurenkamų šukių. Jautėsi lyg per jėga panardinta į ledinį vandenį siauroje vonioje. Įsikibusi į kraštus, desperatiškai bandė išsilaisvinti, bet juto tik stingdantį šaltį. Bandė klykti, tačiau vanduo smelkėsi per visas veido ertmes, atimdamas kalbos dovaną, užspausdamas akis, prislopindamas klausą. Aplink virė gyvenimas, o Goda stovėjo negalėdama pajudėti. 

Tik po kažkurio laiko, ji rado savyje jėgų ir ištraukusi savo šaknis iš žemės, lėtu žingsniu pajudėjo link pagrindinio įėjimo. Kažkas ją gal bandė kalbinti, gal kažko klausti - nieko nesuprato. Atitoko išgirdusi savo pavardę:

- Atsiprašau, ar jūs Goda Salaitė? - lyg kelintą kartą pakartojo klausimą priėjusi koordinatorė.

Goda negyvai linktelėjo. Vilos darbuotoja atrodė pasimetusi, baikščiai mirksėjo ir kažką vis tikrindama užrašuose bene energingai informavo:

- Jūsų skrydis trečia valandą popiet. Kai tik būsit pasiruošusi, ponas Bartkus paliko automobilį, kuris nuveš jus į oro uostą.

- O… - lėtai sumirksėjo Goda, balsas lūžo ir atsisakė pasiduoti žodžiams. - Kur jis?

- Išvyko.

Stovėdama Vilniaus oro uoste, bagažo atsiėmimo salėje, Goda vis dar girdėjo žodžio  “išvyko” aidą. Jautė jį fiziškai, skausmingai, tarsi po nakties su Donatu, ji viena nesugebėtų egzistuoti. Ilgėjosi kvėpavimą paralyžiuojančių jo glamonių, niekur neskubančių bučinių ir būnant su juo apimančio pilnatvės pojūčio. 

Sielvartas užklupo jam nueinant ir neapleido iki šiol, atimdamas gyvastį net iš judesių. Bukai spoksojo į judantį lagaminų konvejerį negalėdama prisiminti, kodėl ji išvis čia. Tris dienas švytėjusi, ėmė blukti. Galėjo visai išnykti. Šiuo metu jai nerūpėjo. 

Vidinė tuštuma baugino labiau.

Neatsiminė kaip viloje grįžo į kambarį, ką veikė iki kol atėjo laikas važiuoti, kaip susikrovė daiktus ir kaip išvis persėdo Rygoje į namo skrendantį lėktuvą. 

Per garsiakalbį nuskambėjo balsas ir Goda trumpam atitoko. Apsidairė tarsi tik dabar suvokusi, kad ji kažkur, kur yra žmonių. Nuleido akis į rankoje gniaužiamą telefoną. Sumojo, kad kažkaip reikės nusigauti į Jakšto namus, todėl įsijungusi, laukė kol jis ims veikti. 

Ūmai mobilusis pradėjo be perstojo pypsėti ir Godą perliejo šaltis. Daug praleistų skambučių: Austėjos, nežinomo numerio, dar vieno nežinomo numerio - Goda išjungė skambučių registrą. Prie žinučių ikonos dviženklis skaičius privertė ją galutinai grįžti į realybę. Juto, kad kažkas nutiko ir negalėjo nuraminti greitėjančio kvėpavimo. 

Atsivertė pirmą žinutę:

Nežinomas numeris 

2015.08.09 Sekm. 07.36

Ar čia Godos numeris? Skubu.

Jos pamėlę pirštai, aptraukti plonyte oda, sunkiai klausė spaudžiant skambinimo mygtuką ir obuoliukui lėtai pakilus prie ausies, jie sustingę, kaip žagarai, badė galvos odą.

- Sveika. Čia Goda? - pasigirdo kažkur girdėtas moteriškas balsas.

- Taip, čia aš, - pati neatpažino savo rūgštaus balso.

- Čia Aivaro sesuo, - šniurkštelėjo nosimi, - oi, Goda…

Sekantys žodžiai lėtai slinko jos ausies kanalu, sudirgindami ašarų latakus ir apeidami protą skuodė tiesiai į širdį. Pirmiausiai, Goda pajautė, kaip sudrėko veidas. Nesuprasdama kas su ja vyksta, ji pirštais palietė šlapią skruostą ir atitolusiu žvilgsniu stebėjo kaip, tarsi svetimi pirštai, pagalvėlėmis trina ašaras. Tada sukilo stiprus pykinimas ir iš rankos iškritęs telefonas atsidūrė ant žemės. Salė lėtai apsisuko ir ėmė temti. 

Goda nualpo.