Lūžio keliu

Turbūt dar šeštadienis, nors Goda nebebuvo tikra. Iš Aivaro tyla, patylėti nori ir ji… Po įvykio su Doroti vyru, Goda instinktų vedama sėdo į metro ir išlipo tik prie Londono apžvalgos rato Temzės krantinėje. Mintims klaidžiojant, kūnas veikė pagal anksčiau išmoktą scenarijų. Gerai pažįstamoje kavinukėje, esančios vos už kampo pakilus iš metro tunelių, nusipirko didelį puodelį latte. Svajojo ten šliūkštelėti gerą stiklą brendžio, viskio ar kito panašaus vaisto, bet teko tenkintis tik kofeinu. Vieną ranką susigrūdusi į tamsiai mėlyno lietpalčio kišenę, kitoje nešina gėrimu, stebėjo žingsniuojančias kojas, kad tik nebereikėtų galvoti apie pastaruosius nutikimus. Ji ne tik, kad lieka be darbo, kuris iki šiol buvo jos gyvenimo džiaugsmas, bet dar paaiškėjo, kad Aivaras į ją atkreipė dėmesį ne dėl jos pačios, o buvo paskirta į jo priežiūrą. Goda sarkastiškai nusiviepė. Ir iš tikrųjų, kodėl nė kart nesuabejojo Aivaro susidomėjimo nuoširdumu? Pametė galvą ir protą kartu su ja. Akis

Penktadienio vakaras. Para po išsiskyrimo. - Skrydžio į Londoną, Stanstedo oro uostą, kurio numeris FR 2245, keleivių laipinimas prie penktų vartų prasidėjo, - per garsiakalbį malonus moteriškas balsas pastatė Godą ant kojų ir ji su rankiniu bagažu patraukė link neilgos, jos būsimų trijų valandų bendrakeleivių, eilės.  Sėdėdama ant paminkštintos laukimo salėje stovinčios kėdės, turėjo laiko apgalvoti pastarųjų dienų įvykius, kurie stukseno per veido raumenis, priversdami nevalingai juos susitraukinėti. Sukiodama savo obuoliuką rankoje prieš akis vis dar regėjo įtūžusį Aivarą. Sopėjo  širdį nuo jo išsakytų žodžių , kad Goda juo netiki, mano jį esant silpnu ir nenori pristatyti tėvui. Kaustė ledinis sąstingis dėl jo įžvalgumo apie kitą vyrą… O ausyse užgaudė paskutiniai Aivaro žodžiai: “Stabdau mūsų santykius, Goda… Stabdau mūsų santykius, Goda…”.  Krūtinę spaudė kas akimirką sunkėjantis jausmų luitas. Rankoje laikomas telefonas ėmė drebėti. Akimirką, Goda pamanė, kad kažka