Lūžio keliu

Rytas, pranašaudamas karštą dieną, atrodė saulėtas, bet kol kas gaivus. Visgi Godai gyvybiškai trūko oro, tad, vos išėjus į gatvę, ėmė giliai kvėpuoti. Praburgzdamos mašinos išmesdavo nuodų kamuolius, bet lyginant su smogu Londone, kuris grauždavo plaučius vos įkvėpus, užterštumas Lietuvoje buvo juokingas. Eidama žemyn Jakšto gatve, mintyse, lyg filmo juostelę suko vakarykštį vakarą: rėkimas, dūžtančios stiklinės, abejingas Aivaras, jos skambutis Remigijui… Viskas vėl ir vėl, ir vėl kartojosi it miglotas sapnas. Gal visa tai įvyko ne jai? Gal šiuo metu tik snūduriuoja ir tuoj nubudusi susivoks, kad niekada taip ir negrįžo į Lietuvą. Ne, ji nesignybs į ranką. Tegul tai realybė ar tik sapnas, bet tokiu tempu kraujas dar niekada netekėjo. Ir rami, kiekvieną žingsnį apsvarstanti Goda dar niekada nebuvo virtusi indus mėtančia isterike.  Ji papurtė galvą. Norėjo nusiraminti ir suprasti, kokie jausmai ją valdo. Jų buvo tiek daug, kad vardinant net vietos kableliui tarp jų nerastum. Gla

Nuoširdžiai dėkojame visoms skaitančioms mūsų romaną “Lūžio keliu”.  Ačiū dideliausias!  Į jį sudėjome daug savo širdies ir darbo, todėl visi komentarai ir reakcijos mums labai svarbios. Tikimės, Jums patinka prie skyrių pridedamos dainos nuotaikai sustiprinti. Mūsų tikslas, kad jaustumėtės tarsi žiūrėdamos gerą filmą, kai visi pojūčiai įtraukiami į istorijos išgyvenimą, kai nesinori net mirksėti, kad tik nepraleistum ko nors svarbaus. Siekėme šį romaną sukurti kitokį nei kiti: sudėlioti nenuspėjamus įvykius, sukurti gyvus ir natūralius veikėjus, patalpinti juos į kasdienes situacijas su šiek tiek daugiau dramos.  Trokštame Jus sužavėti.  Priblokšti.  Iš sulaukiamų komentarų sprendžiam, kad mums pavyko!  Nubraižėme dvidešimties skyrių įtampos diagramą ir kaip mat tapo akivaizdu, jog tai yra veiksmo romanas . “Lūžio keliu” neturi vienos kulminacijos, šiam romanui būdinga daug įtampos pakilimo taškų, daug įvykių, painių veiksmų ir atomazgos įvyksta ne pabaigoje, ka

*** Deividas Spenceris 2015.06.24 Treč. 19.36 Elektroniniu laišku atsiunčiau tavo vardu  pirktą bilietą į Londoną. Skrydis šįvakar.  Lauksiu tavęs oro uoste.  Aivaras 2015.06.24 Treč. 19.50 Pasitikti manęs nereikia. Nesijaudinkit, atskrisiu.  Jūsų adresą žinau. Deividas Spenceris 2015.06.24 Treč. 19.51 Tuomet laukiu. Deividas dar kartą perskaitė šiandien Aivarui nusiųstas žinutes ir toliau, nervingai vaikščiodamas po kambarį, kas minutę žvilgčiojo į laikrodį. Jis jau prieš penkiolika minučių turėjo pasiekti Spencerių namus, jei, žinoma, pakeliui nebuvo kokios avarijos, ar pats nenusprendė patampyti Deivido nervų ir prieš atvažiuojant tiesiai čia, pasisukioti automobiliu po Londoną. Nujautė, kad reikėjo nenusileisti dėl susitikimo vietos ir tuomet nuaidėjo skambutis, nuvydamas Deividą prie lauko durų anksčiau nei tai padarė namų ekonomė.  - Sveiki, - angliškai pasisveikino Aivaras ir įžengdamas pro duris plačiai išsišiepė bei ištiesė ranką pasi