Epilogas

Epilogas

Už nugaros palikusi centrinius Klaipėdos kapinių vartus, Goda lėtai žingsniavo link nesenai iškilusio Aivaro kapo. Nenustebo pastebėjusi jau ten stovinčios merginos siluetą. Lankydamasi čia kasdien, sutikdavo Aivaro seseris ar mamą, bet  šįkart tai nebuvo jos. Priartėjusi atpažino Austėją. Sutriko. Draugės nematė nuo tos dienos, kai sužinojo išskrendanti į Florenciją. Nesitikėjo ją pamatyti čia, prie Aivaro kapo. Nebent draugė žinojo, ją čia būsiant. Sustojusi per žingsnį nuo Austėjos, Goda išspaudė nedrąsią šypseną ir žiojosi sveikintis, kai ją perskrodė pagiežingas žvilgsnis, ir ji suakmenėjo. Neslėpdama skruostais tekančių ašarų, Austėja nusisuko. Ignoravo pasirodžiusią Godą. Bet kodėl? Kodėl jos širdgėla dėl Aivaro tokia stipri? Kas juodu siejo?

Goda suprato, kad ne vieta ir ne laikas šiems klausimams, todėl kurį laiką nejaukiai stovėdama šalia verkiančios draugės, tylėjo. Ir tik atsargiai žengus ant kapo paguldyti atneštas gėles, išgirdo pro dantis perkoštus žodžius: 

- Jis nekentė tokių gėlių. 
Apstulbo. Klausiamai sužiuro į sunkiais žingsniais tolstančios Austėjos figūrą, bandydama nutildyti mintis varstančius klausimus: 
kas tau nutiko? Kur buvai dingusi? Kodėl ignoruoji mano skambučius? Tu gedi tarsi jis būtų buvęs tavo vaikinas, bet nebuvo.
Užsimerkė nuvydama visus vėl kylančius įtarimus ir keliskart giliai atsikvėpusi, lėtai atsisuko į medinį kryžių.   
Nebesvarbu. Tavęs nebėra, todėl nebesvarbu.
Žvilgsniu švelniai glostė auksinės spalvos lentelę ir liūdnai nusišypsojo.

Aivaras Tumėnas 1982.09.10 - 2015.08.08

Kol jis ryškus jos prisiminimuose, paskutinė data nieko nereiškia. Pirmas pasimatymas. Smiltynė. Netobulai tobuli jų vakarai ir kivirčai - Goda viską išgyvendavo kiekvieną dieną. Ryškiai. Stipriai. Kaip pirmą kartą.  

Tramdydama kylančias ašaras, pakėlė galvą ir atsuko veidą į vėlyvo rudens saulę. Skausmą akyse paslėpė po tamsiais akiniais. 

- Ilgiuosi tavęs, - ištarė tik lūpomis, vos virpindama orą lyg siųsdama žinutę į dangų.

Jautė kartėlį palikdama jį čia. Tokį vienišą ir netekusį svarbiausio - gyvenimo, bet aplankys jį rytoj. Ir kitą dieną po rytojaus. Ir dar kitas nesuskaičiuojamas dienas, kol atsiras kažkas svarbiau už šiuos pasimatymus. Bet nepamirš jo. Niekada. Tik leis jam išeiti.

Vos vilko kojas, traukdama link vartų, kai suvibravus telefonui, mechaniškai jį išsitraukė iš rankinės ir perskaitė ekrane sužibusią žinutę:

Nežinomas numeris

Tu kalta dėl visko ir už tai atsiimsi.

Sutrikusiu žvilgsniu atsisuko į vis dar tolumoje boluojantį Austėjos siluetą, o pasukusi galvą į kitą pusę, nustebo išvydusi į mašinos šoną atsirėmusį Donatą.