52 skyrius I dalis
Pusryčiaudama vilos terasoje, Goda žvalgėsi tikėdamasi išvysti Donatą, tačiau jo nebuvo matyti nei prie valgančiųjų, nei prie besišnekučiuojančių žmonių grupelių. Vestibiulyje, einant į terasą, taip pat nepastebėjo.
- Goda Salaitė? - pasiteiravo priėjusi mergina su koordinatorės uniforma.
- Taip.
- Ponas Bartkus, prašė jus informuoti, kad išvyko į kliento vynuogynus, - maloniai paaiškino italė taisyklinga anglų kalba, - darbo reikalais, - nusišypsojusi patikslino.
- Ačiū, - šyptelėjo Goda ir mintyse ėmė ūžti įvairios tokio poelgio versijos. Donatui nebūdinga palikti ją vieną. Kita vertus, vakar nueidamas jis aiškiai davė suprasti, kad jei ne, tai ne. Netikėtai suirzo pagalvojus, kad po šitiek mėginimų prakalbinti, jis pasidavė. Goda juk išdėstė prieš trejus metus išgyventas, jau įsisenėjusias nuoskaudas, tad kodėl jis dabar pabėgo į kažkokius vynuogynus?
- Gal norėtumėte prisijungti prie ekskursijos į Florenciją? - įkyriai zvimbė į ausį koordinatorė neleisdama ilgiau piktintis Donato elgesio. - Arba galiu jus užrašyti į netoliese esanti SPA centrą? - bėrė pasiūlymus lyg iš gausybės rago.
- Ačiū, bet mieliau liksiu čia.
Palinkėjusi geros dienos, vilos darbuotoja pasišalino, o Goda pasiėmusi puodelį kavos patraukė pasivaikščioti. Nuklydusi į atokiausią sodo kampelį, prisėdo ant pirmo pasitaikiusio suoliuko ir net nepastebėjo priešais atsiveriančio vietovaizdžio. Ji tik gėrė kavą ir toliau svarstė: ar jis tyčia išvažiavo? Gal tiesiog vakar vakare neplanuotai gavo pasiūlymą? Bet juk jei būtų norėjęs, tai tikrai galėjo pasilikti, jis moka išsisukti iš keblių situacijų. Ūmai ji sustingo: kodėl jai rūpi jis yra ar ne? Jo vengė, stengėsi nepasiduoti provokacijoms, bet šįryt, kai pats išvyko, sėdi ir kankinasi nuo irzulio. Atrodė, kad pykčio dėl išsiskyrimo nebelikę, gal jo net nebejautė kurį laiką, bet kas tada jai kelia nerimą?
Gal aš pykstu dėl to, kad ant jo nebepykstu?
Staiga prieš akis išniro vakarykštė scena: Donatas ir ji - vieni balkone. Jis nepadoriai arti, o ji ne įkaltinta, bet vis tiek negalinti atsitraukti. Visą naktį, net ir sapnuose, lyg filmukas, prieš akis sukosi tas vaizdas, o sąžinė grojo tikrų tikriausią siaubo filmų garso takelį.
Tie priekaištai, dėl minčių apie kitą vyrą, rėkte rėkė, kad jau laikas įsijungti telefoną ir susisiekti su Aivaru. Jis turbūt kaip reikiant įdūkęs. Išsitraukusi iš kišenės telefoną, paskubomis surinko žinutę.
Goda
2015.08.08 Šeštad. 09.12
Labas. Tu tik nesiusk, bet telefonas išsikrovė
ir kol kas neradau kur normaliai pakrauti. Man
viskas gerai. Italija super. Vakare paskambinsiu.
Aivaras
2015.08.08 Šeštad. 09.13
Blemba, Goda!!!
Goda jautėsi atlikusi pareigą ir informavusi savo vaikiną, kad jai viskas gerai. Ji mikliai vėl išjungė telefoną ir įsimetė atgal į kišenę. Buvo visiškai įsitikinusi, Aivaras puls skambinti, o kalbėti Goda nepasiruošus. Nevalia tokios būsenos aiškintis santykius, riba plonytė, tad bus geriausiai pabūti ne ryšio zonoje. Aivaras juk nesugalvos atvažiuoti čia, patikrinti. Be to, jinai nieko blogo nedaro. Tokiomis aplinkybėmis nesvarbu kas vyksta galvoje, svarbu veiksmai. O Godos veiksmai nepriekaištingi.
Na, lengviau yra atsiprašyti, nei prašyti leidimo… Pala… Kokio leidimo? Už ką atsiprašyti? Po galais…
Plaukų sukimo žnyplėmis Goda suformavo lengvai krentančias garbanas. Vieną jų pusę prisegė virš ausies, o kitą paliko kristi ant veido. Šiuo metu būtų labai pravertusios vizažisto paslaugos, bet kadangi čia nieko nepažinojo, tad teko suktis pačiai ir vakarinis makiažas tapo tikru iššūkiu jos, dažnai dažytis neįgudusiai, rankai. Rusvi blizgus šešėliai bei pilkas pieštukas išryškino melsvai pilkas akis, keletas papildomai įklijuotų blakstienų kuokštelių pridėjo svorio, bet atrodė natūraliai. Goda perbraukė blakstienas tušu ir garsiai suplojo išvydusi rezultatą. Lūpas apvedė pieštuku ir padažė ryškesniu rausvu lūpdažiu.
- Puuuuikiai! - džiūgavo priešais veidrodį.
Pagaliau atėjo metas suknelei. Prieš keletą metų ją netikėtai užtiko viename Londono butikų, į kurį neplanuotai užsuko, kad išvengtų nemalonaus susitikimo su priekyje ateinančia tėvo Ana. Apsimestiniu susidomėjimu peržvelgdama nedidelę patalpą, į kurią tiesiog įkrito, ant manekeno pamatė JĄ: tokią išskirtinai žavią ir spindinčią, nepadoriai brangią, bet geidžiamą… Po dešimties minučių suknelė pirkinių krepšyje keliavo su nauja šeimininke į josios spintą ir laukė vakaro išpildysiančio pelenės likimą.
Stovėdama priešais veidrodį atsargiai ranka perbraukė visą siluetą ir, vos linktelėjusi galvą, nužvelgė: undinėlės kirpimo, žemyn nuo šlaunų platėjantis, gesintos rožinės spalvos meno kūrinys ant jos liekno kūno atrodė it nulietas. Rankomis siuvinėtas audinys papuoštas tokios pačios spalvos smulkiais žvyneliais, kurie atspindėdami dirbtiną šviesą žėrėjo kaip krištolo lašeliai. Pečius puošiančios stambios petnešėlės nugaros pusėje virstančios šleifu, siuvinėtu blizgiomis bangomis, suteikė rūbui karališkos elegancijos, atrodė išskirtinai ir pribloškiančiai. Gili V formos iškirptė tęsėsi iki pat saulės rezginio, o po krūtine suformuoti raukinukai lyg srovė krito žemyn.
Patenkinta savo atvaizdu ir vis dar neatitraukdama nuo jo akių, Goda pasidabino ilgais auksiniais auskarais, inkrustuotais stambaus, tamsiai rudo gintaro lašais. Prie auskarų derantis masyvus žiedas papuošė bevardį, kairės rankos, pirštą. Galiausiai, apsiavė aukso spalvos aukštakulnius, kurie taip pat aptraukti žvyneliais, nedarė gėdos savo kūrėjui Jimmy Choo.
Besijausdama gražiausia viešnia, išdidžiai žengė vestibiuliu link milžiniškos terasos. Iškilmės vyko baltoje, erdvioje palapinėje. Jos vidury stovėjo rato formos baras, o kiek tolėliau, akis maloniai stebino prabangiai puošti maži staliukai. Už šokių aikštelės buvo sumontuota nedidelė scena, kurioje grojo grupė. Kaip ir dera vakarėlio pradžiai, sklido rami, žmonių šurmulio nepermušanti muzika. Visur kabėjo įspūdingos šviečiančios girliandos, o ant kiekvieno stalo puikavosi gėlių ir žvakių kompozicijos. Už scenos sukonstruotas nedidelis krioklys ir šaltinėlis, traukte traukė svečius prie šniokščiančios vėsos.
Dar kartą permesdama pokylio vietą akimis, prie baro išvydo tamsiai mėlynu smokingu vilkintį Donatą. Besišnekučiuodamas su pusamžiu vyriškiu, jis linktelėjo ir netrukus pasuko galvą į jos pusę. Goda stebėjo kaip jis, mandagiai atsiprašęs patraukė link jos. O priartėjęs, su akivaizdžiu susižavėjimu akyse ir plačia šypsena, tarė:
- Stulbinanti.
- Ačiū, - mandagiai šyptelėjo Goda.
Kaipmat prie jų prisistatė padavėjas nešinas padėklu su šampano taurėmis. Donatas vieną paėmęs įteikė Godai, sau paprašė viskio.
- Kaip diena? - paklausė jis vos padavėjui pasišalinus.
- Rami. Čia labai gražu, - trumpai atsakė žvilgsniu klaidžiodama po terasą.
- Kaip tavo? - po akimirkos išspaudė mandagų klausimą vis dar vengdama akių kontakto.
- Vakar vienas veikėjas pasiūlė nuvažiuoti į jo vyninę. Jis jau kurį laiką nori patekti tarp Hoffman tiekėjų.
- Ir kaip jam sekasi?
- Jau geriau, - šyptelėjo Donatas nenuleisdamas žvilgsnio nuo Godos. - Gal jau pažiūrėsi į mane?
- A? - pasimetusi pakėlė akis nuo savo suknelės ir nedrąsiai pažvelgė.
- Vengi manęs.
- Ryte pamaniau tą patį, - burbtelėjo.
- Tai dėl to net nežiūri į mane?
- Tu sudėtingas, - iškvėpė Goda.
Jis gurkštelėjo savo gėrimo ir nusijuokė:
- Aš paprastesnis negu dauguma atogrąžų žuvų.
- Kur gi…
- Gerbiami ponios ir ponai, mūsų brangūs svečiai, - jų pokalbį nutraukė iš mikrofono sklindantis balsas nuo scenos, - prašome susirasti savo vietas prie stalų. Netrukus bus patiekta vakarienė. Skanaus ir linkime malonaus vakaro.
Svetingieji italai stengėsi savo svečius supažindinti tiek su tradicine, tiek su šiuolaikine virtuve. Dailiai patiekti užkandžiai, įmantriai paruoštas rizoto su jūros gėrybėmis, įvairių rūšių vynas, burnoje tirpstantis desertas - Goda viskam uždėjo didelį pliusą. O po oficialios puotos dalies, svečiai susigrupavo ir kiekviename ratelyje skambėjo vis kitokios pokalbių temos: politika, verslas, tradicijos, šeima. Donatas iš mandagumo, sudalyvavęs tai vienur, tai kitur, nusivedė Goda arčiau scenos ir pakvietė šokiui. Akimirką padvejojusi, ji sutiko. Kad ir kaip norėjo išlaikyti fizinį atstumą, tačiau geros manieros tokiame renginyje buvo privalomos.
Jiedu lėtai sukosi grojant romantiškai melodijai, kurią įgarsino italų kalba dainuojantis atlikėjas ir Goda jautė atitirpstantį sąstingį.
- Kodėl vakar dingai iš vakarėlio? - tyliai paklausė Donatas.
- Nes įžūliai elgeisi, - atkirto.
- Įžūliai galiu tik pripažinti, kad visada būsi mano.
Goda sutriko. Kažkokiu būdu protas užsiblokavo neleisdamas blaiviai mąstyti ir atsakyti jam neigiamai. Ji mintyse ėmėsi skaičiuoti kiek taurių šampano bei vyno išgėrė. Nepavykus, bandė savaip vyniotis iš padėties:
- Tavo. Mano. Jo. Jos. Kas čia per dalybos? - įsižeidusi, pavartė akis.
Donato lūpose virptelėjo šypsena.
- Tu tokia graži, kai neigi akivaizdžius dalykus.
- Tyčiojiesi?
- Giriu.
- Tau nebūdinga žarstytis komplimentais.
- Aš jais nesižarstau. Sakau, tai ką matau. Goda, tu esi ypatinga, - jis stabtelėjo, apsuko ją aplink save, po to palenkė ir vėl gražino į buvusią šokio padėtį.
Po tokio atviro prisipažinimo ji nebenorėjo tęsti žodžių karo arba klimpti gilyn provokacijų liūne. Tylėjo.
Nepraėjus nė minutei, jis vėl prabilo:
- Tada laikeisi tvirtai ir nenusižengei savo principams.
- Kalbi apie mūsų paskutinį pokalbį Londone? - Godai nesivertė liežuvis garsiai ištarti žodžio “išsiskyrimas”.
- Daugiausiai apie jį.
- Kodėl sužinojęs, kad buvau teisi, neatėjai ir neatsiprašei manęs? - pagaliau ji uždavė klausimą, kuris sukosi jos galvoje ilgiausią laiką.
- Nes aš neatsiprašinėju, - nukirto Donatas.
- Ir nepripažįsti klydęs…
- Pripažinau tau, kad susimoviau. Ar to negana? - jo veidas niaukėsi, Donatui buvo sunku ir nemalonu šnekėti apie klaidas.
- Ar tu rimtai manęs to klausi?
Donatas nutilo ir sučiaupė lūpas į ploną liniją. Rodės, jis dvejoja. Lyg ir nori kažką sakyti, bet stabdo save.
Nutilus muzikai, Goda nebelaukė jo atsiprašymo. Pamelavusi, kad eina į damų kambarėlį, iš tikrųjų patraukė į savo kambarį.
Vos atkakus į laikinąjį būstą, giliai atsiduso ir nunarinusi pečius, priėjo prie praverto lango. Nuo netoli esančių pievų, vėjas atnešė levandų aromatą, kurį Goda sugėrė jausdama kiekvieno gurkšnio saldumą. Užsimerkusi bandė susigrąžinti ramybę, kurią jautė iki Donatas vėl sublizgėjo savo principų sūkuryje. Goda norėjo, kad jai jis nerūpėtų, norėjo jam nieko nejausti, tad pačiupusi ant spintelės gulintį telefoną, įsijungė. Susirado Aivaro numerį.
- Goda!! - piktai atsiliepė jis po pirmo signalo.
- Taip, čia aš, - patvirtino su aiškiu jauduliu balse.
- Kur tu dingus? Ir nereikia to viso bulšit, kad telefonas išsikrovė.
- Bet jis tikrai išsikrovė…- bandė teisintis išeidama iš kambario, kuriame darėsi sunku susikalbėti dėl iš kiemelio sklindančio triukšmo.
- Ką viešbučiuose nepasirūpina, kad…
Goda neišgirdo sakinio pabaigos, nes atitraukė nuo ausies telefoną. Koridoriumi praeinantis pusamžis vyras teiravosi, kaip jam rasti poną Bartkų. Trumpai atsakiusi, jog nežino, ji atsiprašančiai šyptelėjo ir vėl pridėjo mobilųjį arčiau ausies.
- Bartkus?! - užriko Aivaras. - Sakei, skrisi viena!!
- Sakiau, nes taip maniau.
- Kada jis pasirodė?! Todėl išjungei telefoną? Nenorėjai, kad jums trukdytų?
- Ką čia kalbi? Nieko nevyksta, Aivarai.
- Kaip man, po galais, tavim patikėti? Tu į jį pažiūrėk. Tas savimi pasitikintis, viską gaunantis šunsnukis… - liejo tulžį Aivaras.
- O tu į save pažiūrėk, - ištarė tyliai, nervingai vis timpčiodama auskarą.
- Goda, noriu, kad grįžtum. Dabar pat.
- Kaip? Naktis jau, esu toli nuo oro uosto…
- Aš tau nupirksiu bilietą ir atsiųsiu kokį draugą tave paimt.
- Nekvailiok, Aivarai. Grįšiu rytoj.
- Aš sakau, kad noriu, jog tu tuoj pat iš ten dingtum!
- Ne. - nukirto Goda.
- Ne?! Tai tu NORI likt?!
Goda tylėjo.
- Goda? Tu su juo miegojai?
- Aivarai, baik, - tyliai ištarė.
Jis garsiai atsikvėpė į ragelį:
- Tu pati nežinai, ko nori… - išrėžė ir netikėtai padėjo ragelį.
Goda kurį laiką taip ir stovėjo: laikydama tylintį obuoliuką prie ausies ir žiūrėdama tiesiai priešais save.
Kas darosi su jos gyvenimu? Kodėl ji neišvažiuoja? Žinojo, kad iki pasidavimo Donato provokacijoms yra tik per plauką. Ar norėjo žinoti, kiek ji atlaikys ar nori, kad jam pagaliau pavyktų ją prispausti? O ko būtent jis siekia? Goda skausmingai atsiduso, suspausdama telefoną rankoje. Reikėjo gryno oro, ramybės ir prablaivėti. Ji žinojo vietą, kur tą padarys. Išlėkusi iš vilos, pasuko link sodo. Ten šįvakar niekam nešaus galvon eiti pasivaikščioti, ten ji pabus viena, kol nusiramins, o tada jau galės susivokti.
Akimis ieškojo to nuošalaus suoliuko, ant kurio sėdėjo ryte, kai išgirdo grėsmingai artėjančius žingsnius, ir atsisuko.
Link jos, plačiai žengdamas, artinosi Donatas. Jo veidas nežadėjo ramaus pokalbio, jei jis iš viso buvo nusiteikęs kalbėtis. Prisiartinęs, kažką po nosimi burbtelėjo ir be ceremonijų, godžiai įsisiurbė į lūpas. Bučinys buvo reikalaujantis, trokštantis ir gyvas aistra, todėl tik jam nutrūkus, Goda galėjo atgauti kvapą.
- Ką sakei? - apstulbusi paklausė.
- Atsiprašau… Po velnių, - nusikeikė, žaibuodamas akimis, - atsiprašau! - pakartojo jis garsiau ir Goda pajautė kūnu vilnijantį palengvėjimą.