51 skyrius
Ryte Godą pažadino pypsintis telefonas. Pramerkus užtinusias akis, susirado ant spintelės paliktą savo obuoliuką ir pamatė, kad jau po devintos. Ekrane mirksėjo kelios žinutės, tačiau šiandien Goda nutarė jų neskaityti, neatrašyti ir išvis išjungė telefoną. Kiek įmanoma, šios dienos laiką, norėjo skirti sau, savo mintims ir jausmams. Pagalvojo, kad Aivaras susinervins, supyks dėl tokio jos poelgio, bet šįryt jai buvo nė motais. Pasakys, kad telefonas išsikrovė ir namie paliko pakrovėją arba viešbutyje buvo sunku tokį gauti. Sugalvos ką nors, bet ne dabar.
Vakar likusi be vakarienės, šiuo metu jautė pilvo urzgimą, tad paskubomis nusiprausė ir apsirengė baltą, stambiais nėriniais puoštą, iki pusės šlaunų, suknelę. Apsiavusi lygiapades basutes, išskubėjo pro duris. Išsikvietė liftą ir, laukiant kol jis atvažiuos, šnerves sukuteno Tom Ford aromatas. Įsitempė. Nenumanė koks po vakar bus jo elgesys.
- Labas rytas, Goda, - mandagiai šyptelėjo Donatas.
- Labas rytas.
- Pusryčiauti?
- Tikrai taip.
- Kaip pailsėjai?
- Ačiū, gerai. O tu? - Goda nejaukiai muistėsi ir vis stebėjo mirksinčius skaičius virš galvos.
- Negaliu skųstis, Florencija nuteikia maloniai, - vėl šyptelėjo taip pat žvilgtelėjęs virš galvos.
Jiedu nusileido į viešbučio restoraną, kuriame buvo patiekti gausūs švediško stalo tipo pusryčiai. Nešina pilnutėle lėkšte vienoje rankoje ir stikline sulčių kitoje, pasirinko laisvą staliuką šalia lango. Apsižvalgiusi pastebėjo, kad Donatas, stovėdamas atokiau, kalbasi telefonu. Sprendžiant iš veido išraiškos, skambutis buvo ne verslo reikalais.
Kažin, ar šneka su Eva…? - dingtelėjo virpesius skrandyje sukeliantis klausimas. Goda pasimuistė, negalėdama iš atminties išmesti tos moters nuotraukos, matytos jo telefone. Ji gal jau buvo pratusi prie pasileidusių straksių, bet toji moteris… Galvoje sutelkė visas pastangas bandydama prisiminti ar bent panašią moterį išvydo Donato namuose, pasirodžiusi ten po žinios apie Doroti mintį. Nieko. Smegenys nesugebėjo atgaminti to vaizdinio. Goda atpalaidavo sudėtingą minčių mechanizmą ir susitelkė į pusryčius.
- Skanaus, - po kelių minučių, su savo lėkšte, prie jos prisijungė Donatas.
- Ačiū, ir tau skanaus, - nurijus kąsnį, šyptelėjo Goda.
Aplinkoje jautėsi aukštos įtampos srovės. Abu valgė nekalbėdami, nė nežiūrėdami vienas į kitą.
Po kelių minučių, ramiu balsu Donatas tarė:
- Pavalgę nueisim į netoliese esančią kavinę išgerti kavos. Ten skani latte, kurią taip mėgsti.
- O kelinta valandą išvykstame? - pasiteiravo lyg nebūtų girdėjusi jo teiginio.
- Po pietų, apie antrą.
- Tuomet iki to laiko, norėčiau pasivaikščioti po Florenciją.
- Gerai, pasivaikščiosim.
- Viena, - griežčiau nei ketino, nukirto Goda.
- Kaip išmanai, - nepatenkintas tarstelėjo Donatas ir valgė toliau.
Goda panūdo užversti akis į lubas, bet susilaikė nuo šio gesto ir akimoju nutarė paklausti apie Rasą Lapę.
- Tiesa, ar mano bosė išvis žino, ką aš veikiu šiandien? Ar numano, kad mes keliaujam… Abu?
- Sakiau, kad vyks Monini kasmetinės iškilmės ir man reikia lydinčio asmens. - Nutilo Donatas ir ūmai Goda susigaudė.
- Tik nesakyk… O ne… Donatai, kodėl tu jos nesivežei? - Goda susiėmė už galvos.
- Todėl, kad man reikėjo, išmanančio apie itališkus produktus, žmogaus, - pasakė taip paprastai lyg šnekėtų apie apelsinų sultis, kurias ruošiasi gerti.
- Ji yra direktorė, išmano apie produktą.
- Manau, kad tu daugiau žinai. Juk išmokai viską prieš ateidama į Pagoniją.
- Ką nori tuo pasakyti?
- Noriu pasakyti, kad žinai, ką aš turiu galvoje ir nepūsk akių.
Goda susierzino dėl jo saviveiklos ir suprato, kad Rasa turbūt velniškai susinervino, kai Donatas panoro į Florenciją vežtis paprastą marketingo vadybininkę. Kita vertus, kas jai darbo? Juk jau kapsi paskutinės valandos kaip Pagonijos darbuotojos. Tegul Rasa su Danielium pasimėgauja likusiomis ramiomis dienomis.
- Manai, man su ja būtų buvę smagiau negu su tavim? - nebūdingai linksmai paklausė Donatas.
- Tai žinoma, juk pirmiausiai galvoji apie save.
- O tu nenorėjai į Italiją? Nenorėjai pamatyti Florencijos?
- Taip nesąžininga.
- Na, atostogauti su manimi artimiausiu metu turbūt nesutiksi, - jis ir vėl nusijuokė.
Goda pavartė akis ir atkreipė dėmesį, kad Donatas ją atidžiai stebi.
- Aš jau eisiu, - pareiškė ji, vildamasi atsiriboti nuo provokacijų.
Donatas atsistojo pirmas, atitraukė jai kėdę palinkėdamas gero laiko. Goda mikliai čiupo rankinę ir nuskuodė pasimėgauti vienatve.
Nuo Florencijos iki vilos, kurioje turėjo vykti iškilminga puota, buvo apie pusantros valandos kelio. Goda, kelias valandas pasivaikščiojusi po miestą, jautėsi pakylėta ir atsipalaidavusi. Ji užėjo į kelias kavines, pasimėgavo mėgstama latte, užsuko į suvenyrų krautuvėles, nupirko Austėjai lauktuvių ir atvirutę su Veronos žymiuoju balkonu. Planavo padovanoti Aivarui. Staiga klausomos muzikos garsas sumišo su Donato balsu.
- Kažką sakei? - išjungusi paklausė.
- Vengi manęs? - tiesiai šviesiai paklausė.
Ūmai Goda vėl įsitempė. Donatas sarkastiškai šyptelėjo.
- Ar smagiai praleidai diena?
- Mhmm, - numykė, ieškodama kokios nors įdomesnės dainos.
- Išsijungei telefoną, kad niekas netrukdytų?
- Tikrai taip, - teištarė ir vėl į ausis dėjosi ausines.
Staiga ji aiktelėjo iš netikėtumo, kai pajuto tuščius pirštus, kurie prieš akimirką laikė mažytes ausines. Niršulingai atsisukusi į Donatą, pamatė įsiutusį veidą bei ausines jo rankoje, kurios tuo metu išskrido pro atvertą automobilio langą.
- Ką čia dirbi, po galais? - sušuko Goda.
- Atsibodo šitas daiktas.
- Dėmesio pritrūkai?
- Taip.
Nors Goda buvo pratusi prie jo tiesmukumo, bet šįsyk išsimušė iš vėžių. Sužiopčiojo norėdama atsišauti, tačiau tik pakračiusi galvą, nusisuko į langą.
- Neketinu su tavim kalbėtis, - pasakė ir papūtė lūpas, - tu mane provokuoji.
Donatas, nenukreipdamas akių, šyptelėjo.
- O tu puikiai laikaisi.
- Bet kam tau to reikia?
- Dar klausi?
- Tu gal žydas? - Goda negalėjo pakęsti, kai į jos klausimą būdavo atsakoma klausimu.
Donatas garsiai nusikvatojo. Žvilgtelėjo į ją, bet Goda užrūgusi dėbsojo pro langą.
- Goda, tu esi čia, nes aš taip noriu. Reikėjo tave atplėšti nuo… - atrodo, ieškojo tinkamo žodžio, lyg bandydamas apeiti provokacijas, - nuo viso chaoso aplinkui, - diplomatiškai paaiškino.
- O taip, mane stačiai žavi, kad tavo norai pildosi. Gal namie užsiveisei auksinę žuvelę? - nestokojo ironijos Goda.
- Gal ir užsiveisiau.
- Gal jos vardas Eva? - vėl leptelėjo nepagalvojus. Vėl norėjo nusikąsti liežuvį.
- O tau rūpi?
- Man tik įdomu.
- Kaip manai, ar tarp įdomumo ir rūpesčio galima dėti lygybės ženklą?
- Va, matai, dėl ko aš nenoriu su tavim kalbėtis, - suurzgė Goda, - tu esi pasipūtęs, egocentriškas, per daug savimi pasitikintis pagyrūnas.
Donatas nusikvatojo. Regis, jam tai skambėjo kaip komplimentas.
- Būk paprastesnis, - paprašė ji.
- Aš paprastas.
- Tai ir šnekėk paprastai. Čia tau ne koks susirinkimas. Ir baik juoktis, - pridūrė, kai jis vėl išsišiepė.
- Goda, tu mane linksmini, kaip aš galiu nesijuokti?
Staiga jos dėmesį atkreipė artėjanti parduotuvė.
- Ar galėtum sustoti tame prekybcentryje?
- Ne, - atkirto.
- Kodėl? - išpūtė akis Goda.
- Nes tu nusipirksi ausines.
Ji pavartė akis ir atrėmė galvą į langą. Donatas buvo teisus, ji norėjo ausinių. Troško užsidėti jas ir nebegirdėti nieko, tik gražią muziką.
- Jau atvykome, - pranešė Donatas ir Goda pašoko nesuprasdama sapnuoja ar ne. Ji tikrai su juo? Nors jau antra diena, bet dar neapsiprato su draugija.
Jie pravažiavo pro masyvius vartus ir riedėdami keliu, apjuostu kiparisais, privažiavo prie šešioliktojo amžiaus statinio. Jis vertė aikčioti tiek savo dydžiu, tiek istorine išvaizda: trijų aukštų, blukintos geltonos spalvos pastatas išdidžiai stovėjo tarp skirtingų rūšių medžių ir kitokios augmenijos. Nuo sodo iki vilos vedė išsišakojantys, senoviniai laiptai, kurie kilo iki pagrindinio pastato.
Išlipus iš automobilio, juos pasitiko aptarnaujantis personalas. Vienas uniformuotas jaunuolis pasiūlė pastatyti mašiną stovėjimo aikštelėje, kitas paėmė jų lagaminus, o ypač mandagi mergina su ausine bei bloknotu, kuri greičiausia atliko koordinatorės pareigas, surado savo užrašuose jų pavardes ir įteikė jiems vardinius lankstinukus su istoriniu vilos aprašu, teritorijos žemėlapiu, patogumų bei maitinimo informacija. Jame taip pat buvo užrašyti kambario numeriai, išsamiai aprašyta ateinančio vakaro programa, nurodyti aprangos kodai. Šiam vakarui numatytas kokteilinis apsirengimo stilius, o puotai - black tie.
- Ar turi smokingą? - paklausė ji lipdama laiptais.
- Tokį mėlyną kaip Danielio Kraigo iš Skyfall. Tinka? - šyptelėjo Donatas
- O ne… Nejaugi išdavei savo juodąjį Tomo Fordo?
- Paseno.
- Ah… - teatrališkai atsiduso, pasiekus laiptų viršų. Kaip ir buvo galima tikėtis, kadangi jie atvyko kartu, tai kambariai buvo paskirti vienas šalia kito, trečiame aukšte.
- Užeisiu tavęs septintą, - palydėjęs Godą iki durų, konstatavo Donatas.
Ji linktelėjo ir užsidariusi kambaryje, kuriame jau stovėjo lagaminas, atsirėmė į duris. Užsimerkusi kelis kartus giliai įkvėpė ir iškvėpė, stengdamasi išvyti keistas mintis iš galvos ir, pajutusi grįžtančią “aš”, susidomėjusi nužvelgė apartamentus.
Itališku stiliumi įrengtame kambaryje buvo viskas, ko gali prireikti: karališka lova su baldakimu, antikvarinė komoda, du foteliai tarp kurių stovėjo nedidelis staliukas, o ant jo padėta lėkštė su užkandžiais ir butelis vietinio vyndarystės stebuklo.
- Kaip tik tai, ko man dabar labiausiai reikia, - nudžiugo Goda ir atsikimšus butelį įsipylė į taurę.
Vakarėlio metu Donatas supažindino Godą su svečiais, kuriuos jau pažinojo ir su tais, su kuriais spėjo šįvakar susipažinti. Visiems ją pristatinėjo kaip Hoffman Group atstovę iš Lietuvos, atsakingą už Monini plėtrą. Šįvakar ji nepaisė artimiausių dienų planų ir apsimetė, kad vis dar yra Pagonijos dalis. Džiugiai pažindinosi su kuruoto produkto vadovais ir atstovais, sulaukė pagyrų už renginio nuotraukas ir vylimosi ateityje sėkmingai reklamuoti jų tiekiamas prekes.
Goda pastebėjo, kad visą vakarą negali nusikratyti Donato žvilgsnio. Gal ir nesistengė… Kad ir kaip bebūtų, tačiau jo akys vertė ją pasitempti. Vienu momentu, jam besišnekučiuojant su grupele verslininkų, Goda pagavo linksintį jiems, bet spitrijantį į ją ir pasipylė šiurpuliukai po kūną. Nusprendusi, kad gal jau padaugino vyno šiek tiek atsitraukė nuo žmonių minios ir nukaukšėjo į didžiulį balkoną.
Lengvas vasariškas vėjelis karts nuo karto papūsdavo atgaivindamas skruostus po kaitrios dienos ir atnešdavo nuostabų figų aromatą. Ji tiesiog stovėjo terasoje užsimerkusi, atsukusi veidą į sutemose stūksančias kalvas ir mėgavosi idiliška ramybės minute.
Staiga prie ausies pajutusi šiltą kvėpavimą, Goda sustingo.
- Sakiau, kad nevalia praleisti šio renginio, - sušnibždėjo Donatas į ausį.
Goda krūptelėjo. Šiurpuliukai vėl lakstė kaip pašėlę. Ji truputį atsitraukė:
- Įsivaizduoju, kaip būtų naudinga čia sudalyvauti tikriems marketingistams.
- Šiuo metu, tu dar esi marketingistė, - tyliai atsakė.
- Pats žinai, kad čia man dar viena stotelė - projektas, - patikslino pasilygindama tamsiai purpurinę, kelius siekiančią, suknelę.
- Pasibaigus projektui, gali likti įmonių grupėje, - tarė užtikrintai ir žengė žingsnį dar arčiau.
- Aš manau, kad paaiškėjus tiesai, daug kas manęs stipriai nekęs, - liūdnai pasakė Goda ir traukėsi atatupsta, bet atsirėmė į terasos turėklą.
- Draugystės versle kaip reikiant apsunkina situaciją… - lyg lopšinę, suniūniavo Donatas ir priartėjo.
- Pati žinau, - numykė.
- Nespausk savęs, - sumurmėjo vos girdimai, - grįši į savo loginio mąstymo rėmus.
Donatas ištiesė ranką ir švelniai delnu palietė jos skruostą. Po to perbraukė ranka jai per plaukus…
Goda nepatikliai į jį pažvelgė.
- Tu tokia patraukli… - lėtai ištarė, veidu įsikniaubdamas į bijūnais kvepiantį kaklą.
Ūmai ji pakėlė galvą ir jų žvilgsniai susidūrė. Donato veidas sustingo prie pat josios. Jo lūpos virptelėjo, o akyse ryškiai žėrėjo auksas.
- Ne… - teištarė Goda ir nuleido galvą.
Donatas apsisuko ir tvirtu žingsniu nuėjo. Lyg niekur nieko.
Lyg nieko nebūtų įvykę.
Goda suurzgė ir iki krumplių baltumo, įsitvėrė į turėklą.