26 skyrius
Ji papurtė galvą. Norėjo nusiraminti ir suprasti, kokie jausmai ją valdo. Jų buvo tiek daug, kad vardinant net vietos kableliui tarp jų nerastum. Glaudžiai susipynę, jie raizgė ją voratinkliu, supainiodami galutinai: stiprūs, kol kas sunkiai įvardijami, jausmai Aivarui, vis dar dažnai persmelkiantis ilgesys ir liūdesys dėl draugės mirties, kaltė dėl nebesugebėjimo dirbti geriau nei vidutiniškai, baimė likti vienai ir dar didesnė baimė būti įskaudintai.
Naktį mažai miegojo, jei tik tas trumpas užsnūdimo akimirkas laukiant Aivaro skambučio, būtų išvis galima vadinti poilsiu. Ji visąlaik duso. Nebemokėjo kvėpuoti jam nebūnant šalia ir gąsdinosi tos priklausomybės. Norėjo atsikratyti, norėjo būti niekada nesutikus Aivaro ar atvažiavus čia, bet visi jos pasirinkimai, jei ir būtų kitokie, vistiek būtų atvedę į šią akimirką. Toks likimas.
Naktį mažai miegojo, jei tik tas trumpas užsnūdimo akimirkas laukiant Aivaro skambučio, būtų išvis galima vadinti poilsiu. Ji visąlaik duso. Nebemokėjo kvėpuoti jam nebūnant šalia ir gąsdinosi tos priklausomybės. Norėjo atsikratyti, norėjo būti niekada nesutikus Aivaro ar atvažiavus čia, bet visi jos pasirinkimai, jei ir būtų kitokie, vistiek būtų atvedę į šią akimirką. Toks likimas.
Eidama palei Nerį, kirsdama Baltąjį tiltą, ji bandė žinomais psichologiniais metodais ataušint savo emocijas, bet niekas negelbėjo. Suknista juostelė nepaliovė suktis. Aivaro garso takelis užgožė visą kitą.
Vos jai priartėjus prie Inn’o, dėl kažkokios Ievos replikos išgirdo Austėjos krizenimą. Nė neužsisakiusi kavos, kaip įprastai, Goda patraukė tiesiai link kolegių staliuko ir priėjusi be ceremonijų rimtu tonu pareiškė:
- Drėbkit čia ir dabar. Pilkit visą tiesą apie Aivarą.
Trys poros akių susižvalgė, o po to įsmigo į paburkusį Godos veidą, užtinusius ir pamėlusius paakius.
Nors velniškai pavargusi ir praradusi savo instinktų budrumą, bet pagavo kiekvienos reakciją: Austėja išpūtė akis, kilstelėjo antakį, po to užkėlė alkūnę ant stalo ir paguldė smakrą ant riešo. Emilija nepatogiai muistėsi fotelyje, vis tampydama savo trumpus plaukus ant sprando, o Ieva kaltai nudūrė akis.
Goda ties ja apsistojo pirmiausiai ir prisimerkusi paklausė:
- Ieva?
- Ko nori? - atkirto agresyviu tonu.
- Teisybės.
- Kokios teisybės tu nori? Niekas tavęs neapgavo, nenumuilino kažko. Ne tavo reikalas išvis.
- Kas ne mano reikalas?
- Palaukit, nesikarščiuokit, - įkišo trigrašį Emilija. - Goda, prisėsk.
Ji nepakluso, išvis nekreipė dėmesio į kolegę. Tiesiog laukdama išganingojo atsakymo spoksojo į Ievą.
- Gerai, - tarė Goda, - jeigu jūs taip, tuomet nuo šiol rišu šitą veidmainišką bendravimą su jumis.
Austėja išsitiesė it styga, stipriai sučiaupė lūpas ir krestelėjusi galvą kapituliavo:
- Aivaras suviliojo Ievą, atėmė nekaltybę ir po to elgėsi lyg niekur nieko.
- Auste, kaip drįsai?! - puolė jauniklė, - kiaule tu, aš tavim pasitikėjau!!!
- Atleisk, bet ji turi teisę žinoti. Pažiūrėk kaip jinai atrodo, - ištiesė atverstą delną į Godą, - jis iš jos daro zombį.
Vėl šešios akys įsistebeilijo į stovintį žandarą ir vos ne atvipo žandikauliai, kai Goda garsiai iškvėpė visą plaučiuose susikaupusį orą, plačiai išsišiepė ir ėmė isteriškai kvatoti. Net jos akys pavandenijo. Atrodė, tuoj susiims už pilvo pradės voliotis vidury Inn’o.
- Tai tiek čia to dramblio iš muselės? - springdama sukvykė Goda, - O aš jau maniau, kad kažkuri iš jūsų už meilės naktį atidavėt jam inkstą.
Ir toliau isteriškai kvatodama, apsisuko ir tarsi šokio žingsneliu patraukė link lifto.
Nutūpusi savo darbo vietoje, Goda čiupo telefoną ir surinko Aivaro numerį. Negalėjo laukti, kol jis nuspręs, kad jau laikas pasikalbėti.
- Išjungtas, - sumurmėjo sau po nosim ir, sudėjusi alkūnes ant stalo, palei veidą sunėrė pirštus.
Vėliau dar kartą pabandė paskambinti.
Išjungtas.
Išjungtas.
Nesumojo kaip reaguoti. Juk vakar Aivaras krovė savo telefoną jos namuose. Kiek reikėjo prakalbėti, kad mobilusis vėl nusėstų? O gal kokia mergiščia pasielgė kaip kažkada Goda ir, siekdama pabūti su juo be trukdžių, išjungė? Nuo tokios minties sugėlė paširdžius. Nejaugi jis toks beširdis, kad iš jos namų lėktų tiesiai pas kokią kekšę? Ne… To tiesiog negali būti. Goda gana gerai spėjo jį pažinti, nors ir per trumpą laiką. Padorumo jis turėjo, ją gerbė. Nebent po isteriško jos elgesio išsigando ją tapsiant dar viena psiche persekiotoja ir skuodė kuo toliau? Aišku, telefoną išjungė po jos skambučio. Goda nutuokė, kaip apgailėtinai ši situacija atrodo iš šalies.
Staiga jai užgniaužė kvapą. Širdis ėmė daužytis kaip pašėlusi. Ji su siaubu išplėtė akis ir puolė nervingai maigyt kompiuterį, kad šis greičiau užsikrautų.
Gal jam kažkas nutiko..? - skambėjo galvoje it bažnyčios varpai, o rankos drebėjo atžagariai liečiant klaviatūrą.
Įsijungusi naujienų portalus, visur spaudinėjo skiltį “nusikaltimai ir nelaimės”, bet nepastebėjo jokių avarijų su Aivaro amžių atitinkančiu vyru. Kilo mintis perskambinti ligonines, tačiau ūmai suvokė, kad net nežino jo pavardės… Smegenys sproginėjo nuo per didelio “bet” skaičiaus. Ką ji išvis žino apie savo vaikiną? O gal jau buvusį vaikiną? Dar vienas klaustukas.
Pasičiupusi mobilųjį nuo stalo, Goda tiesiu taikymu nulėkė prie lifto. Įėjusi į kabiną, bandė prisiminti į kurį aukštą visuomet kildavo Aivaras. Nuspaudė septintą ir po mažiau nei minutės atsivėrė lifto durys. Goda išlipo ir nesuvokdama kur papuolė apsižvalgė: visame aukšte, kiek mato akys, buvo daugybė mažų kabinų, pertvertų plastikinėmis sienelėmis. Kiekvienoje jų stovėjo stalai su kėdėmis, o ant stalų po keletą laidų, prailgintuvai. Tarp kelių kabinų įrengti spausdintuvai, skeneriai, elektrinės dokumentų naikinimo dėžės. Viskas atrodė kažkaip keistai ir mažiausiai priminė įmonę.
Netoliese prie kavos automato stovėjo vyrukas dėvintis kažką panašaus į uniformą. Goda vis dar dairydamasi, prie jo prisiartino.
- Sveiki.
- Laba diena, - dėbtelėjo jis nei piktai, nei maloniai.
- Sakykit, prašau, o kas čia per vieta?
Jis atsitraukė nuo kavos automato, atsisuko į ją ir pažvelgė kaip į ateivį, kuris klausia kelinti dabar metai. Išvydęs pasimetusią merginą, atsikrenkštė ir trumpai nupasakojo:
- Mes čia lyg ir nuomojam darbo vietas. Kas nori ateina, susimoka, gauna stalą ir dirba kiek nori.
- Ar vedate kokią lankytojų apskaitą? - pasiteiravo ji dar labiau sutrikusi.
- Ne, o kam?
- Nežinau… Šiaip.
- Anonimiškumas garantuotas, - nusišypsojo jis parodydamas kreivus dantis.
Goda padėkojo ir pasišalino.
Grįžusi atgal į Pagoniją, dar kartą pabandė paskambinti Aivarui, bet sulaukusi to paties įkyraus operatorės kartojimo, kad abonementas už ryšio zonos ribų, suglumusi nusisuko į langą ir bandė sudėti dėlionę. Aivaras. Kas jis? Gali būti bet kuo. Apie darbą jie nešnekėdavo. Nei jam buvo įdomu apie Godos veiklą, nei ji pernelyg gilinosi į jo. Išgyveno didesnį galvos skausmą dėl jo moterų - tikrų ar menamų, nei dėl darbo smulkmenų. Juolab, kad jei ir klausdavo kažko, Aivaras mėgdavo išsisukti nuo tiesaus atsakymo dėl konfidencialumo. Ji prisiminė, kad važiuojant į Kauną, pasakojo dirbąs IT inžinieriumi ir turintis užtikrinti klientų duomenų saugumą ar kažkas panašaus. Aitišnikas galintis dirbti bet kur. Goda sąmoningai ar nesąmoningai bandė pateisinti, kad tik nereikėtų galvoti apie išgalvotą darbą, netikrą ofisą, Aivaro apgavystę, galbūt neištikimybę… Šiuo metu ji nebuvo dėl nieko tikra.
Pasigirdo beldimas į duris, o Goda vis dar klaidžiojo spėlionėse, nereaguodama į tai, kas vyksta aplink. Kūrė įvairiausius scenarijus dėl Aivaro dingimo, ir jie visi ją gąsdino.
Kažkas pabeldė dar kartą ir šįkart Goda instinktyviai su kėde pasisuko į tą garsą. Už durų stovėjo buhalterė Agnė. Pamojo užeiti.
- Labas, Goda.
- Laba, - sausai atrėžė.
- Aš čia tokiu klausimu… - nedrąsiai kreipėsi į ją Agnė.
Goda susiraukė, nesuprasdama kuo gali padėti buhalterei, ir paskatino ją kalbėti toliau. Tenorėjo, kad ji greičiau išeitų.
- Pameni, kiekvieną mėnesį reikia pildyt pinigų srautų ataskaitą?
Ūmai suvokusi, kur buhalterė lenkia, Goda linktelėjo.
- Tai va… Tu jau vėluoji savaitę ir neatsakai į raginančius laiškus, - nedrąsiai informavo Agnė, po to lyg gindamasi pridūrė: - Supranti, tuoj Danielius pradės teirautis, kur galutinė ataskaita, o aš nenoriu prisidirbt nemalonumų laiku nepateikus duomenų.
Goda susiraukė tarsi įsidėjusi į burną austrę - šlykščiausią jai gyvį. Prisiminus Danielių pasijautė lyg gavus visą dubenį tų bjaurybių.
- Gerai, - tarė ji, - šiandien atsiųsiu, - atsainiai pridūrė.
- Jau einu laukti, - apsimestinai draugiškai nusiviepė buhalterė ir išpėdino į savąją laukimo zoną.
Goda susinervino. Mažiausiai dabar norėjo užsiimti darbais, o tuo labiau tokia ataskaita, kuri reikalauja susikaupimo ir tikslumo.
Dar kartą pabandė paskambint Aivarui. Vėl paklausė operatorės pranešimo ir suirzusi nusviedė telefoną ant stalo.
Pastaruoju metu ėmiau praktikuoti svaidymą…
Iki darbo dienos galo, Goda užsiėmė pažadėtos ataskaitos darymu. Susikaupti sekėsi ypač sunkiai, nes tiek mintys, tiek tylintis telefonas varė ją iš proto. Galų gale, surinkusi bei sudėliojusi į lentelę skaičius, ji net nepatikrinus išsiuntė. Laikrodis jau rodė pusę penkių ir Goda nutarė prasiblaškyti. Susimetus daiktus į rankinę, pakilo nuo stalo palikdama darbo vietą užnugaryje.
Eidama koridoriumi, staiga sustojo prie Austėjos kabineto ir net nepasibeldus užėjo. Kolegė kaip reikiant nustebo ją išvydusi.
- Gal žinai netoliese kokią neblogą vietelę? - paklausė Goda, kilstelėjusi vieną antakį.
- Pavalgyt ar išgert?
- Antras variantas.
- Kitoj Konstitucijos prospekto pusėj yra viešbutis. Ilgas toks. Tikrai pamatysi. Jo viršutiniame aukšte - visai nieko bariukas, - pasakojo Austėja, vis nuo pečių nusibraukdama kaštoninius plaukus ir mosikuodama delnu, kuriame nykščiu laikė prispaudusi tušinuką.
- Prisijungsi?
- Dabar??? - išsprogdino Austėja rudas akis.
- Na, taip, o ką? Jau darbo pabaiga.
- Tu tiesiog... Gerai, jungsiuos. Turiu dar šį tą pabaigti, užtruksiu apie dešimt, gal penkiolika minučių.
- Palauksiu Inn’e, - tarstelėjo Goda ir apsisukusi ant kulniuko išėjo pro duris.
Kaip Austėja ir sakė, beveik ant viešbučio stogo įsikūrusio baro langai plačiai atvėrė miesto panoramą. Goda išsirinko vietą su vaizdu į Neries vingį bei raudonus Vilniaus senamiesčio stogus. Prisėdusios prie nedidelio, apvalaus staliuko, užsisakė po kokteilį. Dar tik vakarėjant čia sėdėjo vos vienas kitas užsienietis, matyt, viešbučio svečiai. Bare sklandė rami, gal net meditacinė muzika. Goda pavartė ant stalo gulinčią skrajutę, kuri skelbė gyvos muzikos vakarus. Šmėstelėjo mintis, kad reikės čia kada nors ateiti vakare. Norėtų atsivesti Aivarą. Ar jis yra čia buvęs? Mėgo linksmintis, bet ar eidavo į tokias vietas, kur didžiausias pliusas vaizdas pro langą? Viena po kitos ėmė rastis mintys apie Aivarą ir Goda papurtė galvą. Lūpos virptelėjo, akys blausėsi - suvokdama kas su ja vyksta, atsisukusi į Austėja, kažką suvapėjo apie ramumos bangas skleidžiančią muziką. Kai padavėjas atnešė užsakytus kokteilius, judvi be žodžių kibo juos siurbčioti. Goda, jau šiek tiek aprimusi, pagarbiai, lyg rožančių, pasidėjo ant stalo telefoną ir viena akimi akylai jį stebėjo. Austėja vis bandydavo pradėti kalbą, bet kompanionė neatrodė susidomėjusi. Goda lyg ir norėjo kažką pasakyti, bet pynėsi mintys ir, atrodė, kad nesuregs sakinio. Krūtinėje gulėjo kažkas nematomas, bet sunkus, spaudžiantis jai plaučius ir skrandį.
Austėja vis pažiūrėdavo į ją žvilgsniu, kupinu rūpesčio ir įžvalgumo, tačiau po to vėl nukreipdavo savo dėmesį pro langą.
- Jis tiesiog dingo, - po antro kokteilio išlemeno Goda.
- Kas? Aivaras?
Goda linktelėjo.
- Kuria prasme dingo?
- Nu, gi dingo. Negaliu susisiekt, nekelia ragelio ir panašiai.
- Susipykot ar tiesiog vieną gražią dieną jis ėmė ir išgaravo?
- Turėjom nedidelį incidentą - nenorom paatviravo.
- Turbūt dėl Ievos reikalo, ane?
Goda sukoncentravusi dėmesį į stiklinę ėmė nervingai ją badyti šiaudeliu.
- Grįš, niekur nedings. Pamatysi, rytoj kaip niekur nieko ateis į tavo kabinetą ir numetęs seksi žvilgsnį pasakys: ei, mažule, ar pasiilgai? Austėja, paskutinius žodžius ištardama storu baritonu, pakėlė vieną antakį imituodama popiuliariąją Elvio Preslio veido išraišką.
Goda suprunkštė iš jai statomo spektakliuko, visgi nesitikėjo, kad draugė gali būti teisi, bet dar labiau pabūgo, kad ji klysta.
Vakaras nebetruko ilgai. Austėjai kažkas paskambino, tad ji turėjo eiti, o Goda užsisakė dar kokteilį ir susikoncentravo į Vilniaus panoramą.
Sekanti diena slinko kaip blausus sapnas. Viskas aplink vyko lėtai ir per miglą. Prie aštraus sielosopio prisidėjo klaikios pagirios. Susiėmusi už galvos, Goda pyko ant savęs, kad nepakilo kartu su Austėja ir neišėjo namo. Vis labiau vakarėjant baras prisipildė žmonių, daugiausiai užsieniečių ir jie greit pastebėjo vienišą merginą su kokteiliu ant stalo. Kažkas per padavėją atsiuntė šampano, kažkas lyg buvo priėjęs pakalbinti, pasiūlyti savo draugiją, bet Goda be skrupulu visus vijo lauk, kol galiausiai trūko kantrybė dėl kvailų diedų ir, susirinkusi likusius blaivaus proto likučius, ji patraukė į Jakšto namus. Dabar jau neprisimena, kaip grįžo namo, pamiršo, kaip žadėjo sau nevaikščioti viena prastai apšviestomis Vilniaus gatvėmis, nemalšinti skausmo alkoliu - sąmoningas elgesys pranyko kartu su Aivaru. Produktyvumas tai pat išgaravo kaip dūmas. Šiandien Goda atsakydavo tik į kas kelintą darbo skambutį, negirdėjo, ką Austėja užsukusi tauškė, nesuvokė, ką reiškia piktas Agnės žvilgsnis - ji atsidūrė tarsi už stiklinės sienos, atsiskyrusi nuo viso pasaulio. Ir tai vyko dėl vieno žmogaus. Aivaro. Godos pasaulis ėmė suktis tarsi prastai sureguliuota karuselė atrakcionų parke. Kartą ji jau išgyveno gyvenimą luošinantį išsiskyrimą. Atmintyje dar plūduriavo epizodai, kaip kiekviena jos kūno ląstelė traumavosi, kai ji parklupo dėl išsiskyrimo su Donatu, kelias dienas negalėjo pažiūrėti į maistą, nejautė troškulio, nesugebėjo sudėti bluosto.
Ar dar ilgai gyvensi praeitimi? Goda, turi liautis. Privalai! Kvailys Aivaras. Idiotas tas nelaimingas.
Staiga, Godai ėmė tirpti galūnės. Nejautė pėdų batuose. Nebejuto, kad delnu stipriai įsirėžė į stalo kampą. Akyse susiliejo vaizdas ir ji bandė kažką pasakyti, bet gavosi tik nerišlus murmėjimas. Panoro tvirtai suimti save į kumščius. Rankos neklausė. Bandė stotis nuo kėdės. Kojos nepakluso.
- Ššš…ū..das… - teišstenėjo. Sudribusi laukė, kol kūno protestas baigsis.
Nu nejaugi tik sumauti pimpaloidai gali pagreitinti ligos progresą. Nei kūnas manęs klauso, nei protas…
Ūmai Godai šmėstelėjo mintis, kad paprasčiausias etapas buvo su Remigijum. Jokių jausmų, jokių įsipareigojimų, pasimatymų ir kitokio šlamšto. Jie vienas kitą tetraukė fiziškai ir to abiem užteko. Goda buvo tvirtai įsitikinusi, kad jis niekuomet nebandytų jos privatizuoti. Galbūt ir taip turi gyvenimo partnerę ar žmoną, gal sukūręs šeimą. Ji nejaukiai pasimuistė pagalvojus, kad miegojo su vedusiu vyrų. Ėmė save graužti, kad jam neatsakius apie vedybinį statusą, ji iškart visko nerišo. Niekuomet nesitikėjo būti iš tų, kurios pasiduoda neaiškių vyrų vilionėms.
Dėl Dievo meilės, o jau Aivaras, tai labai aiškus. Austėja iškart įspėjo, kad su juo bus bėdos.
Aivaras. Goda prarado gyvenimo kontrolę, spjovė į visus įsipareigojimus ir pakėlė uodegą vos Aivaras parodė jai dėmesio. Tie nelemti plasnojantys padarai užkuteno vidines jos pilvo sieneles vos išvydus gražuolį blondiną, pro visas odos poras nematomais čiuptuvais įtraukiantį visas moteriškos lyties atstoves. Godą jie pričiupo lifte. Dar dabar prisimena tą jausmą metalinėje dėžėje, kai kvėpavimas ėmė trūkinėti, o širdis išmušdavo tik kas antrą dūžį. Jos veide nušvito šypsena. Godą spaudė stiprus ilgesys ir bet ką dabar būtų atidavusi, kad tik Aivaras pas ją sugrįžtų. Kad tik galėtų išgyventi dar nors vieną kelionę motociklu prisišliejus prie odine striuke aptrauktos nugaros, kad tik jis vėl nusivežtų ją į Smiltynę ar kitą pasaulio kraštą. Bet kur. Svarbiausiai su juo. Kad tik ji galėtų aistringai jį vilioti ir jam atsiduoti. Bet kur, bet kaip. Svarbiausiai jam ir su juo.
Goda pagaliau įstengė atsistoti nuo kėdės ir, prislinkusi prie lango, nereginčiomis akimis žvelgė į Vilniaus horizontą. Staiga, per kūną perbėgo šiurpuliukai, kai išgirdo prasiveriančias duris ir ausis pasiekė tylus, aukso vertės žodis:
- Labas.
Trumpas pasisveikinimas atsimušė į stiklą ir sprogo tiesiai į veidą, susmeigdamas į odą tūkstančius šiurpą keliančių adatėlių. Jos krūtinė ėmė stipriai kilnotis nuo sunkiai vidun patenkančio oro ir Goda lėtai atsisuko.
- Kur tu buvai..? - pro sukąstus dantis išspjautas klausimas buvo vos suprantamas, bet tarpdury stovintis Aivaras nesigilino į jo turinį, galbūt tikėdamasis panašios reakcijos, todėl nė nekrustelėjo. Jis atrodė atsipalaidavęs kaip ir visada. Tarsi nieko nebūtų nutikę.
- Bučkio nebus? Nepasiilgai? - išsišiepė iki ausų užsimaskuodamas kvailumu, kuris įsiutino Godą iki negalėjimo tvardytis.
Plačiais žingsniais pasiekusi vaikiną, stipriai jam delnu pliaukštelėjo per skruostą ir jos plaštaka iškart buvo surakinta Aivaro rankos. Kelias akimirkas jie rėmėsi žvilgsniais, abu išraudusiais veidais, giliai kvėpuodami. O tada krito į aistringą bučinį nežinodami, kuris pirmas jį pradėjo, nesijaudindami, dėl juos stebinčių apstulbusių smalsuolių, negalvodami apie tai, kas juos ištiko prieš porą dienų. Egzistavo tik ši vieta, šioje akimirkoje, su ja ir juo. Visa kita laikinai dingo ir abiem nerūpėjo, kol staiga Godos galvoje kažkas atsilapojo.
Ji iškart atšlijo, bet vis dar giliai alsuodama, gaudė orą, kuriame kvėpavo ir jis. Pajutusi, išlaisvintą savo ranką, vėl pakėlė ją smūgiui, bet šįkart Aivaras sugavo nespėjus pasiekti tikslo.
- Gal visa tai pasiliekam vakarui? Leisiu ne tik šį veidelį paplekšnot, jei vis dar norėsi mane bausti, - jis atrodė savimi pasitikintis ir toks užtikrintas, jog niekas tarp jų nepasikeitė…
Bet jis klydo. Kai kas pasikeitė. Goda suprato, kaip jaustųsi, jei jo nebebūtų šalia ir, kad tas žinojimas trukdys grįžti į gyvenimą iki Aivaro. Visgi jam pasirodžius, norėjosi keršyti. Įskaudinti ir įsitikinti, kad tam turi galią.
- Jau turiu planų šiam vakarui, soriukas. Einu su vyruku, kuris neleido man liūdėt, tau dėjus kudašių, - pikdžiugiškai išsišiepusi Goda panoro gelti dar skaudžiau, bet nuo Aivaro artumo, jos burna ėmė džiūti. Bijojo, kad balsas nebebus toks tvirtas, todėl nutilo.
Jis stebėjo Godos akis, matyt, norėdamas suprasti, ar neblefuoja, bet tada koridoriumi praeianti Austėja reikšmingai atsikosėjo, galvos judesiu parodydama, kad tokiai scenai Pagonijos permatomi kabinetai netinkami.
- Žinau, kad meluoji, - pasilenkęs visai arti Aivaras sušnibždėjo, bet jo veidas rodė ką kita. Jis abejojo.
- Panos man viską pasakė apie tavo fiti miti su Ievute. Tu pas mus melagis, ne aš.
Aivarui akivaizdžiai pasimetus, ji pasinaudojo proga išsivaduoti ir lengvai tą padarė. Užtikrintai pasiekė kėdę. Į ją įkritusi, drebančias rankas paslėpė po stalu. Privalėjo būti toliau nuo jo, atsitraukti, kad kūnas netrukdytų mąstyti. Turėjo ne vieną klausimą Aivarui ir dabar, kai jis čia, norėjo naudotis proga atsakymams išgauti.
- Prisėsk, Aivarai, pasikalbam, - pastačiusi alkūnes ant stalo ir sudėjusi pirštus į trikampį, ji primerkė akis, kad vaikino vaizdas šiek tiek išsilietų. Gal tuomet mažiau svaigs galva.
Aivaras vėl pasielgė kaip ji nenumatė: priėjęs rankomis įsirėmė į jos kėdės ranktūrius, nustumdamas ją toliau nuo stalo, tada palinko artyn ir Goda atsidūrė spąstuose. Trauktis nebebuvo kur.
Ot kvailė. - Klykė. Bet ne iš baimės, o iš euforijos, kad jis toks atkaklus, kad jis čia, kad grįžo.
Netikėtai Goda akimis pagavo koridorium lėtai slenkantį Liudą, kuris lyg krovėsi atmintin pikantiško vaizdelio smulkmenas, lyg bijodamas ką nors pražiopsoti visiems perpasakojant šitą cirką.
- Aivarai, ne čia, - tyliai sumurmėjo jam į veidą.
- Tada kur? - nesitraukė nė per centimetrą.
- Nežinau. Kitur.
- Gerai. Kada?
- Kažkada.
- Tikiesi, kad tavo tokie tikslūs atsakymai man tiks?
- Nežinau. Turbūt ne. Ai, pasitrauk… Neturiu tam laiko, - ji stumtelėjo Aivarą toliau nuo savęs, bet jis nė kiek nepajudėjo.
- Teks surasti, nes niekur neisiu, kol nepasakysi, kada mes susitaikom, - atsargiai pabučiavo jai smilkinius, viršugalvį, nedrįsdamas liestis prie lūpų.
- Sekmadienį, - Goda iškvėpė atsakymą, kad tik jis pasitrauktų, - sekmadienį, kai grįšiu iš Anykščių, - pakartojo.
- Tinka, - Aivaras pakštelėjo jai į lūpas užtvirtindamas susitarimą ir atsitraukė.
- Ar tada sužinosiu, kur buvai dingęs? - taisydamasi melsvos suknelės klostę Goda pabijojo pakelti akis.
- Anglijoj. Skubūs darbo reikalai, - tarstelėjo atsainiai ir išsitraukė telefoną patikrinti ar nėra praleistų skambučių. Godos smegenys užvedė girgždantį mąstymo aparatą:
- Pasikeitei numerį?
- Ne. Kodėl klausi?
- Negalėjau tau prisiskambint.
- Pamečiau telefoną.
- Aišku man paskambint ir perspėt dėl šito nereikėjo, ane?
- Sakau dabar. Viskas, varau dirbti, - mirktelėjo patenkintas, lyg gavęs ko atėjo ir nepralaiminčio karvedžio žingsniu nužygiavo link lifto.
- Jis lėtai mane naikina, - pakibo mintis ant lūpų ir staigiai jose, vis dar karčio deginamose, ištirpo, akimis lydint nueinantį Aivarą.
Jo grįžimas buvo toks netikėtas ir jaudinantis, kad Goda nebeišmanė kaip tvardytis. Norėjo šokti, dainuoti, juoktis ir pykti vienu metu. Nedrąsiai pakėlusi rankas pasuko jas ore pergalės ratui ir vėl atsargiai nuguldė ant kelių. Goda neturėjo vietos džiaugsmui, todėl nemokėjo jo priimti. Apsilaižė lūpas ir atsirėmusi į atlošą nykščiu jas palietė. Saldus bučinys turėjo kartumo prieskonio. Ir tas dalykas šiandien atrodė nieko tokio. Jei tik galėtų, ji atsistotų, viską mestų ir eitų pas jį. Nesvarbu pareigos, atsakomybė ir į ją sudėtos viltys - šiuo metu norėjo apkabinusi Aivarą tiesiog būti. Be papildomo svorio ant pečių, lengvai ir paprastai. Kaip tabula rasa*, pasiruošusi užrašyti jų istoriją. Gražią, jausmingą ir laimingai vykstančią.
Pakėlusi galvą nuo apžiūrinėjamų savo drebančių plaštakų, Goda išvydo kaip į jos kabinetą elegantiškai, bet grėsmingai įplaukė Rasa Lapė. Ji žinojo tokią veido išraišką ir ši nebuvo draugiška.
Priartėjusi Rasa be ceremonijų drėbė:
- Elena siūlė be gailesčio pilti tau drausminę nuobaudą. Šįkart nusprendžiau to nedaryti, bet tik šįkart. Jeigu dar kada pasikartos tos šeimyninės dramos ar kas nors panašaus - lėksi lauk.
- Nepasikartos, - tarstelėjo ji susigūžusi, svajodama užsidėti sraigės kiautą.
Rasa priėjo arčiau. Goda pajuto pabrangų Dior aromatą. Atsargiai įsižiūrėjo į priešais stovinčią moterį: ji vilkėjo susiaučiamą, tamsia žalią suknelę, ant kaklo puikavosi masyvus smėlio spalvos brangakmenių vėrinys, o plaukai, kaip visuomet, sudėti stambiomis garbanomis krito ant pečių. Goda prieš šią moterį pasijautė nuobodi, maža, pilka. Niekur nedingo noras sumažėti, susiraukšlėti ir kaip menkutei razinai nuriedėti ant grindų.
Netrukus vėl išgirdo prislopintą, griežtą balsą:
- Aš kalbu ne vien apie santykių aiškinimąsis ofiso epicentre. Tavo nekorektiškos ataskaitos ir terminų nepaisymas man atrodo kaip nederamas apsileidimas. Noriu, kad žinotum - tavo ir taip jau abejotina reputacija pakibo ant plauko.
Goda nejaukiai pasimuistė kėdėje, po to truputį išsitiesė ir nutaisiusi apgailestavimo kupiną veidą tarė:
- Atleiskite, Rasa. Aš…
- Ne žodžiais, o darbais kalbėk, - lyg kirčiu nutraukusi apgailėtiną bandymą teisintis išėjo iš kabineto.
Pagaliau Goda iškvėpė visą sukauptą orą, sulaikytą kol Rasa stovėjo priešais. Dabar drąsiai užvertė akis į lubas ir ironiškai vyptelėjo.
- Pašėlo lyg būčiau išdavus branduolinio ginklo gamybos paslaptis.
* iš lotynų k. tabula rasa - švari lenta