Veiksmo romanas

Izolda ir Jurgita >
Nuoširdžiai dėkojame visoms skaitančioms mūsų romaną “Lūžio keliu”. 
Ačiū dideliausias! 
Į jį sudėjome daug savo širdies ir darbo, todėl visi komentarai ir reakcijos mums labai svarbios. Tikimės, Jums patinka prie skyrių pridedamos dainos nuotaikai sustiprinti. Mūsų tikslas, kad jaustumėtės tarsi žiūrėdamos gerą filmą, kai visi pojūčiai įtraukiami į istorijos išgyvenimą, kai nesinori net mirksėti, kad tik nepraleistum ko nors svarbaus. Siekėme šį romaną sukurti kitokį nei kiti: sudėlioti nenuspėjamus įvykius, sukurti gyvus ir natūralius veikėjus, patalpinti juos į kasdienes situacijas su šiek tiek daugiau dramos. 
Trokštame Jus sužavėti. 
Priblokšti. 
Iš sulaukiamų komentarų sprendžiam, kad mums pavyko! 
Nubraižėme dvidešimties skyrių įtampos diagramą ir kaip mat tapo akivaizdu, jog tai yra veiksmo romanas.



“Lūžio keliu” neturi vienos kulminacijos, šiam romanui būdinga daug įtampos pakilimo taškų, daug įvykių, painių veiksmų ir atomazgos įvyksta ne pabaigoje, kaip daugumoje knygų, o eigoje. Visi ant bangos esantys serialai turi tokią pačią savybę. Ir jie nesužiūrimi per vieną kartą, o tik kartą per savaitę. Koks netikėtas panašumas į mūsų romaną... :) 

Kažkas kartą pasakė, kad visos įdomios istorijos nulemtos sugulti ant popieriaus. Saviškei linkime to paties!


















Jurgita ir Izolda 

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

35 skyrius. II dalis

Izolda ir Jurgita >
Vienuoliktą valandą vakaro Goda užvertė kompiuterio ekraną ir giliai atsikvėpė. Užduotys buvo įvykdytos ir Rasa netgi atrašė “ok” po to, kai gavo daugmaž korektišką ataskaitą bei planus. Ji jautėsi it išspausta citrina, bet patenkinta, kad nepaisant aplinkybių, susidorojo su krūviu. Įtikinėjo save, kad rytoj jos laukia sėkminga diena: galbūt neapsikvailins prieš naująjį Baltijos šalių vadovą, po susitikimo nuvažiuos į Valdovų rūmus sutikrinti ar viskas atlikta pagal nurodymus ir vakare su Aivaru atsipalaiduos, klausydama jau spėtos pamėgti lietuviškos grupės muzikos.  Atsisėdusi į automobilį, Goda įsijungė laisvų rankų įrangą ir paskambino Aivarui.  Jis atsiliepė dideliame triukšme: - Ei, labas, - atrodė linksmai nusiteikęs. - Labas ir tau. Kur tu?  - Portobello bare. Su keliais draugeliais susitikom išgert. O tu jau namo? - Taip. Mašinoj sėdžiu. Norėjau paklausti, kada grįši? - Dar nežinau. Vėlai susitikom, tai manau dar pasėdėsim. - Aišku. - Nesakyk, kad pa
Visas skyrius »

Prologas

Izolda ir Jurgita >
Nieko nėra pastovaus. Visiškai nieko. Žmogus, jausmai, namai, pasaulis, žemė, kosmosas… Stebiu kaip dalinasi atomai, kaip gimsta ir sudega žvaigždės, kaip moteris patampa mama ar miršta artimas draugas. Kažkada peržengiau vaikystės namų slenkstį ir bandyk, tu žmogau, dabar į juos grįžti tokius pat. Šnipštas. Viskas yra tik šnipštas, trumpas atokvėpis iki kito pokyčių šuoro ir vėl plynas laukas, ant kurio turi kažką sėti. Ir nesvarbu kuria kryptimi einu, ar išvis pajudu iš vietos, pokyčiai laužo staigiai arba lėtai, kartais nė nelaukdami, kol užgis lūžio vieta… - Galiu pavaišinti dar vienu? - sodrus vyriškas balsas išrovė Godą iš minčių gilumos ir ant baro besisukanti stiklinė skambiai atsistojo į vietą. Net priverstiniai pokyčiai yra reikalingi. Ypač kai jų prašo mylimi žmonės. Goda mėgo viską užbaigti, net ir minčių lietų galvoje. Veido raumenys subėgo į pergalingą šypseną, išdidžiai krestelint galvą ir lėtai besisukant į ją užkalbinusį vyrą. Prieš atsakant, b
Visas skyrius »

1 skyrius

Izolda ir Jurgita >
Vilnius Goda sparčiai žingsniavo pavasarį išlydinčiomis Vilniaus gatvėmis, vis toldama nuo savo buto Jakšto gatvėje. Su kiekvienu žingsniu jautė kylant jaudulį, nors diena buvo dar tik prasidėjusi. Staiga stabtelėjusi prie kirpyklos vitrininio lango, ištiesė ilgą kaklą ir įdėmiai save nužvelgė: paskutiniais duomenimis, jos ūgis siekė metrą šešiasdešimt septynis, nors kūno sudėjimas jos netenkino, bet iš pašalies žmonės sakydavo ją esant liesa. Tamsiai rudi, šiek tiek pašviesintais galais plaukai siekė pečius ir nors šiandien nebuvo ištiesinti, gulėjo tvarkingai. Saikingas makiažas paryškino migdolų formos pilkai mėlynas akis, įrėmintas po tamsiais, lenktais antakiais. Tiesi nosis riestu galiuku ir šiek tiek pailgas smakras dažnai sudarydavo šalto žmogaus įspūdį. Ranka perbraukusi per mėlyno šilko, kelių nesiekiančią suknelę, Goda pasisukiojo prieš menamą veidrodį. Patenkinta savo išvaizda, vėl susitelkė į kvėpavimą stengdamasi nurimti prieš pasiekiant Konstitucijos prospekte įsi
Visas skyrius »