31 skyrius
- Skrydžio į Londoną, Stanstedo oro uostą, kurio numeris FR 2245, keleivių laipinimas prie penktų vartų prasidėjo, - per garsiakalbį malonus moteriškas balsas pastatė Godą ant kojų ir ji su rankiniu bagažu patraukė link neilgos, jos būsimų trijų valandų bendrakeleivių, eilės.
Sėdėdama ant paminkštintos laukimo salėje stovinčios kėdės, turėjo laiko apgalvoti pastarųjų dienų įvykius, kurie stukseno per veido raumenis, priversdami nevalingai juos susitraukinėti. Sukiodama savo obuoliuką rankoje prieš akis vis dar regėjo įtūžusį Aivarą. Sopėjo širdį nuo jo išsakytų žodžių, kad Goda juo netiki, mano jį esant silpnu ir nenori pristatyti tėvui. Kaustė ledinis sąstingis dėl jo įžvalgumo apie kitą vyrą… O ausyse užgaudė paskutiniai Aivaro žodžiai: “Stabdau mūsų santykius, Goda… Stabdau mūsų santykius, Goda…”.
Krūtinę spaudė kas akimirką sunkėjantis jausmų luitas. Rankoje laikomas telefonas ėmė drebėti. Akimirką, Goda pamanė, kad kažkas skambina, bet vos žvilgtelėjusi, suvokė - vėl virpa jos rankos. Bandė įmesti obuoliuką į rankinę, telefonas atsidūrė ant žemės. Godai linko kojos, tirpo galūnės, per kūną sruvo šaltas prakaitas. Mintys galvoje sukosi kaip tornadas, akyse ėmė temti. Netoliese stovėjęs apsaugos darbuotojas, matyt, pastebėjo, kad kažkas ne taip, ir priėjęs pakėlė telefoną. Įteikinėjo daiktą Godai, tačiau ji nesugebėjo suimti jo pirštais, tad telefonas vėl nukrito. Apsauginis ištraukė ją iš eilės ir nuvedė ant artimiausių kėdžių. Pasodino ir vis klausinėjo, ar iškviesti greitąją. Nesuvokdama girdimų žodžių, negalėdama valdyti galūnių, Goda bandė purtyti galvą ir iš akių pasipylė ašaros. Bejėgiškumas talžė ją savo gniaužtuose ir ji nieko negalėjo padaryti. Pradėjus giliai kvėpuoti iš lėto ėmė grįžti jutimai. Pagelbėjusiam vyriškiui numykė, kad prieš skrydžius dažnai ištinka nerimas ir padėkojus, grįžo į eilę. Prieš akis laukė trys valandos vienumoje su savimi, kurios nežadėjo būti lengvos.
- … oras Londone šį vėlyvą vakarą puikus. Jums pasisekė. Lietus jau liovėsi. Linkiu smagios viešnagės ir kviečiu ateityje naudotis mūsų avialinijų paslaugomis, - pyptelėjo mikrofonas ir vyriškas kimus balsas dingo ore.
Užsimiegojusi Goda nė nekrustelėjo savo kėdėje, laukdama kol priešais bei už jos sėdintieji išsitrauks bagažą iš dėtuvių virš galvų ir pajudės link išėjimo. Šįkart ji niekur neskubėjo. Ne taip, kaip anąkart. Mintyse šmėžavo paskutinė kelionė į Londoną ir mėšlungis ėmė traukti skrandį. To paties skrandžio atakos skrydžio metu, kelionė į Doroti namus, pas Donatą, ant rankų pirštų nesuskaičiuojamas kiekis alkoholio, Donato pasirodymas kapinėse, tėvo moralas - viskas sukosi prieš akis tarsi vemti verčianti reklama. Lyg to būtų maža, užplūdo prisiminimai kaip po to savaitgalio grįžinėjo į Vilnių ir susipažino su Remigijum. Šiurpas nudilgė visą kūną. Prieš akis išdygo nežmoniškai įtūžęs Aivaras vyninėje, kai pamatė prie Godos palinkusį Remigijų. Tos pajuodusios Aivaro akys, padrikos jo kalbos ir Godą apėmęs bjaurus jausmas, matant su kokia energija ir tūžmastim jis trenkė Remigijui. Nors pavyko gana sausai išlipti iš tos peklos, bet kaustė stipri gėda dėl to kutenančio jausmo, kai svetimas vyras šnibždėjo į ausį tik juos abu liečiančius dalykus. Goda tvirtai žinojo, kad, kaip gyva, niekam niekada neatskleis šios savo gyvenimo avantiūros.
Išlipus iš lėktuvo ir traukdama klaidžiais milžiniško oro uosto takais, planavo vos ištrūkus pasigauti taksi ir važiuoti tiesiai į tėvo namus. Įsijungusi telefoną, minutę stebėjo ekraną, laukdama kokio nors veiksmo. Yra.
Austėja
2015.08.08 Šešt. 00.32
Nepaklausei, ko norėčiau lauktuvių :)
Goda šyptelėjo savo atvaizdui telefone ir paspaudė atsakyti:
Goda
2015.08.08 Šešt. 00.33
Sakyk dabar, kol visų pinigų dar nespėjau išleisti.
Austėja
2015.08.08 Šešt. 00.40
Sąrašas netrumpas: permečiau į paštą :)
Goda
2015.08.08 Šešt. 00.55
Jaučiuosi, kaip ne draugę, o žmoną turėčiau…
Austėja
2015.08.08 Šešt. 01.07
Jausmai abipusiai :) Geros viešnagės!!!
Susirašinėdama su Austėja, Goda pasiekė laukimo salę ir kilstelėjusi nuo telefono akis, patraukė išėjimo link.
Kelionė su taksi netruko ilgai. Ištuštėjusios gatvės ir palankios šviesoforų spalvos neprivertė stabtelėti nei karto, tad atvykus prie ryškiai apšviesto, senovinio, bet stilingo tėvo namo, atsiskaitė su vairuotoju, atidarė automobilio dureles ir tingiai išsliuogė iš automobilio. Taip pat vangiai ėmė kopti link grėsmingų namo durų, kurios prasivėrė jų dar nepasiekus.
- Sveika… - Goda sveikinosi pirmoji, tikėdamasi išvysti ištikimąją tėvo namų ekonomę, bet sustojo lyg įbesta pamačiusi Aną - tėvo draugę, įsisupusią į plonytį ir trumputį, juodą satininį chalatėlį.
Ji be žodžių rankomis paragino įeiti greičiau ir Godai paklusus, uždarė paskui save duris.
- Goda! Labas! Nežinojau, kad atvyksi. Artūras, matyt, pamiršo pasakyti, - džiugiai čiulbėjo Ana ir patrynusi rankas norėjo perimti Godos rankinį bagažą, bet gavusi atgrasų žvilgsnį, atsitraukė.
- Ką TU čia veiki taip vėlai? Kur tėvas?
- Jis dar negrįžo iš džentelmenų klubo. O dėl pirmo klausimo: maniau, Artūras tau pasakė, kad čia… lyg ir persikėliau… - Jos balsas nuskambėjo tyliai ir neužtikrintai, - matyt, irgi pamiršo… - susimąstė, bet tai truko tik akimirką, tuomet numojo plonyte ranka, tarsi tai būtų koks menkniekis, - et, tiek to. Sužinojai kitu būdu. Gal nori arbatos ar sutepti tau sumuštinį?
- Sutepsi sumuštinį? Pati? - Goda pakėlė nustebusias akis, - nebijai dėl manęs susigadinti manikiūrą? - nusivaipė pažvelgdama į kruopščiai prižiūrimas tėvo meilužės rankas. - Sunkios vaikystės metu įgyti gebėjimai nedingo, ar ne? - Goda tiesiog liete liejo tulžį ant moters.
Ana nejaukiai pasimuistė pažvelgdama į virtuvę ir vėl atsisuko į Godą.
- Arbatos šiaip ar taip planavau išgerti… - netikėtai šiek tiek atlyžo.
- Palaikysiu kompaniją, - nedrąsiai pasisiūlė Ana ir nuoširdžiom akim pažvelgė į Godą, kuri tik trūktelėjo pečiais ir pasuko į virtuvę, klausydamasi iš paskos sekančių aukštakulnių šlepečių kaukšėjimo.
Pramerkusi akis Goda užuodė vanilę ir apsidžiaugė dėl to, ką Chuanita kepa jos atvykimo proga. Stryktelėjusi iš lovos nutipeno į drabužinę ir per minutę užsimetusi džinsus bei baltus marškinėlius bėgte nusileido laiptais.
- Labas rytas, - pasisveikino Ana grakščiai žingsniuodama į svetainę, - tavo tėvas jau papusryčiavo ir išvažiavo į neplanuotą susitikimą. Prašė perduoti, kad labai apgailestauja, jog neprisijungs per pusryčius.
Goda užvertė akis, mintyse nusivaipydama, kad tėvas tikrai neprašė to perduoti ir čia dar vienas Anos mėginimas švelninti padėtį.
Melodingai čiulbėdama liekna blondinė sustojo ir įsižiūrėjo į veidrodyje matomą savo atspindį. Pasivalė pirštu raudonai padažytų lūpų kampučius, pamirksėjo ilgomis blakstienomis ir dar kartą kritiškai nužvelgė baltas klasikines kelnes bei raudoną šilkinę palaidinę. Mikliai atsisukusi, pridūrė:
- Aš taip pat išvažiuoju. Pavalgiau kartu su Artūru, nes turiu skubėti į susitikimą dėl labdaros pokylio organizavimo.
- Nieko tokio, - kaip pajacas išsišiepė Goda, - mėgstu apsiryti Chuanitos raguoliais be žiopsančių akių.
- Vakarienė šeštą valandą, - imdama rankinę nuo komodos pranešė Ana lyg kandaus Godos komentaro nė nebūtų buvę.
Iš kur pas šitą tuštutę tiek kantrybės?
Goda viduje širdo, kad vakar negalėjo būti dar atžagaresnė ir suteikė vilties poniutei jaustis šios šeimos dalimi. Ji pažadėjo sau, kad per vakarienę padėtį ištaisys.
Šeštadienis. Žinių iš Aivaro vis dar nėra.
Pusryčiai buvo tiesiog nušluoti nuo lėkštės, o Chuanitos gebėjimas gaminti - pašlovintas. Atsilošusi kėdėje, Goda tiesiog mėgavosi sotumu ir atrodė, kad visos negandos ištirpo kartu su raguoliais.
- Tikiuosi mano tėvas, tau moka pakankamai, kad nesvarstytum pereiti kitur?
Chuanita šypsojosi ir patenkinta surinkinėjo lėkštes nuo mažo staliuko, mat Goda nenorėjo viena pusryčiauti prie milžiniško stalo svetainėje. Virtuvėje virė veiksmas - gyvenimas, o šito jausmo jai labai reikėjo. Be to, čia buvo šilta, jauku ir skaniai kvepėjo.
Netrukus Chuanita išėjo į turgų, o Goda nutarė aplankyti Doroti kapą. Paprašė vairuotojo prasukti ir pro Londono centrą. Dėl gero oro gatvės buvo pilnos ne tik turistų, bet ir vietinių gyventojų, kurie išlindo pasimėgauti vasarą retokai pasirodančia saule. Goda stebėjo eiles prie muziejų, turistų grupes stovinčias aplink gidus, šeimas, besimėgaujančias ledais, cukraus vata ar studentų poreles, įsitaisiusius ant vejų pietums. Ūmai ji suvokė kaip norėtų šiais vaizdais pasidalinti su Aivaru. Kaip norėtų kartu kikenti iš keistų praeivių, glamžytis ant galinės sėdynes, nuvažiuoti prisikimšti pilvus į Kinų kvartalą, paplaukioti laivu Temzės upe, garantuotai jis neatsisakytų pramogų Soho rajone. Sopančia širdim Goda atsiduso. Maldaujamu žvilgsniu dirstelėjo į tylintį telefoną ir įsikišo atgal į rankinę. Pamačiusi, kad artėja prie pagrindinio Hoffman Group ofiso, nusliuogė į kitą automobilio pusę, kad galėtų užmesti akį į stiklinį didingą pastatą. Pravažiuojant pro pat įėjimą, jos akis sekundę pagavo moterišką figūrą, lipančią į taksi automobilį prie pagrindinių holdingo durų. Kažkas toje personoje pasirodė pažįstama, bet sušmėžavus jai tik akimirką, negalėjo pasakyti kas. Ryški suknelė, aukštai pakelta galva ir mėlyno kraujo verta laikysena …
- Negali būt… Tikrai negali būt…
Godos akyse iškilo Rasos Lapės atvaizdas.
- Mano vaizduotei reikia daktaro, - atsilošė ir užsimerkusi vėl bandė sugrįžti į trumpai regėtą vaizdinį, - Rasa aukštesnė… Ir kūdesnė… Gaila, nemačiau plaukų spalvos… Ten tikrai buvo ne ji.
Atrodo patikėjusi savimi, Goda vėl grįžo prie spoksojimo pro langą ir po dvidešimties minučių širdis suspurdėjo, pasiekus draugės amžino poilsio vietą.
- Ačiū. Nelauk manęs, grįšiu pati, - pasilenkusi padėkojo tėvo darbuotojui. Uždariusi dureles pastukseno į stogą, kad važiuoti jau saugu.
Įėjus pro didžiulius kapinių vartus, Godą vėl užplūdo niūrus jausmai. Ji suprato, kad prieš tai buvusi gana skaidri nuotaika tebuvo miražas. Saviapgaulė ir noras pabėgti nuo rūpesčių. Viduje žaibavo dėl tylos iš Aivaro. Ji tikėjosi bent žinutės. O jis nesivargino. Liūdesys sklido po visą kūną. Prasidėjęs nuo minčių, leidosi pečiais į rankas, kurios nusviro ir lėtai einant tiesiog kabėjo, apėmė viduriniąją dalį priversdamas kūprintis ir nusėdo kojų pirštų galiukuose. Iš šono, Godai trūko tik lazdos ir atrodytų tarsi sena, suvytusi bobutė. Taip sliūkindama, ji iš tolo nė nepastebėjo, kad prie Doroti kapo jau yra lankytojas. Tik priėjusi prie pat, pakėlė bedžiaugsmį, rūškaną veidą.
- Laba diena, Deividai. Nesitikėjau…
- Goda! - šyptelėjo vyriškis ir priėjęs tėviškai apkabino, - nežinojau, kad tu Karalystėj.
- Vakar atskirdau. Kaip laikotės?
- Krutam. Bandau įsivažiuoti į verslo reikalus. Sudėtingą dalyką ši moteriškė paliko, - mostelėjo ranka į paminklą ir jo akyse blizgėjo ašaros.
Goda aiškiai matė, kaip stipriai Deividas gedi mylimos moters, savo gyvenimo geriausios draugės ir vaikų motinos. Ji visuomet svajojo turėti panašią šeimą kaip Spencerių. Jie atrodė lyg vienas kumštis: Deividas ir Doroti nuoširdžiai mylėjo vienas kitą daugybę metų, jie dalinosi ne tik guolį, bet ir visą kasdienybę, pasakojo vienas kitam apie savo darbus, džiaugėsi pasiekimais ir kartu liūdėjo kuriam nors nepasisekus. Sudiegė paširdžius, prisiminus, kad panašioje šeimoje ji pati augo, kol nenumirė mama. Tuomet tėvas smarkiai pasikeitė. Atšąlo. Atsiribojo.
- Tai sakykit, jei ko reikės - padėsiu, - pasisiūlė Goda. Išmanė apie Doroti įmonę.
Bet Deivido atsakymo nesulaukė dėl staiga suskambusio telefono. Goda jį vikriai išsitraukė ir ekrane išvydo Austėjos veidą. Deividas, lyg netyčia, prieš Godai atmetant skambutį pagavo nuotrauką akimis.
- Ar ta mergina iš Lietuvos? - paklausė Deividas neslėpdamas, kad matė skambintoją.
Šiam žmogui Goda nebūtų išdrįsusi meluoti.
- Taip… Pažįstama iš darbo.
- Susiradai darbe draugų?
Goda nudūrė akis į žemę ir stebėjo kaip sportbačio galu kažką raižo ant žvyruoto takelio.
- Aš tavęs nesmerkiu, - tyliu balsu ištarė Deividas, - viską suprantu ir netgi esu sakęs Doroti, kad tau to reikia. Niekas negali gyventi vienumoje: be draugų, šeimos, artimo… Gyvenimas per daug sudėtingas kryžiažodis, kad neieškotum tų, kurie padėtų jį palengvinti.
Goda atsiduso, bet vis dar tylėjo įdėmiai klausydama kiekvieno žodžio, laukdama pateisinimo savo veiksmams.
- Nors ir nepritariu artimų draugysčių mezgimui darbo aplinkoje, bet teisti negaliu, - jis trumpai šyptelėjo, - tik dėl darbo judvi su Doroti tapote draugėmis.
Pagaliau Goda pakėlė galvą ir nuoširdžiai nusišypsojo. Galvoje prasuko juostelę, kaip susipažino su Doroti Spencer ir susidraugavo su ja.
Įstabi moteris vieną saulėtą vėsaus rudens dieną įžengė į auditoriją kaip svečias pravesti sesijos metu vykusią paskaitą, nagrinėjant “Emocinis intelektas - darbuotojo atrankos kriterijus” temą. Doroti Spencer buvo liekna, vidutinio ūgio, šiek tiek žemiau pečių siekiančiais tamsiais plaukais su įsipynusiomis žilstelėjusiomis sruogomis, nuoširdžiai plačia šypsena ir atviromis tamsiai mėlynomis akimis. Apgalvoti kūno judesiai, suvaldytos veido mimikos ir tas nevalingas noras ja pasitikėti bei atsiverti įrėždavo jos portretą kiekvieno sutiktojo atmintin. Goda nebuvo išimtis. Ji niekada nepamirš kaip sulaikiusi kvėpavimą gaudė kiekvieną šios moters ištartą žodį ir visus tuomet jos išsakytus patarimus auditorijai kruopščiai užsirašinėjo į mažą užrašų knygutę. Praėjus porai mėnesių nuo Doroti vizito, studentai gavo elektroninius laiškus, raginančius pasirinkti įmones, kuriose jie norėtų atlikti pusmečio praktiką ir Goda iškart kreipėsi į ponią Spencer. Gavusi teigiamą atsakymą, džiūgavo it mažas vaikas. Buvo tvirtai pasiryžusi uoliai mokytis ir pelnyti jos pagarbą.
Daugelis jos kurso draugų skundėsi tais šešiais mėnesiais, kurie prailgo sėdint ofisuose nuo aštuonių iki penkių, bet Godos entuziazmas tik dar labiau kilo. Ji neskaičiavo viršvalandžių, praleistų pietų ir juo labiau negailėjo pamiršto laisvalaikio. Tuometė Goda Salaitė mėgavosi tuo, kuo palengva tampa ir kaip tai keičia jos gyvenimą. Psichologija jai tikrai patiko. Perskaitytos knygos, su praktika atėjusios žinios tik atrakino tai, kas leido jai pražysti. Pamažu perprato atrankų metodikas, vadovaujantis nuojauta ir perskaityta šviežiausia profesine literatūra tobulino klausimynus, interviu taktikas ir eksperimentuodama stebino savo vadovę taikliom įžvalgom bei originalumu.
Goda nė kiek nenustebo, kai dar praktikai nesibaigus, jai buvo pasiūlyta likti agentūroje ir užimti aukštesnes bei labiau atsakingas pareigas nei iki tol. Ji nedvejodama sutiko. Kolektyvas, Doroti Spencer įmonėje, tuo metu buvo nedidelis. Visi dirbo kaip komanda, neužgoždami vienas kito individualumo. Taip prabėgo du intensyvūs metai, kupini įdomių klientų, smagių darbinių nuotykių, dažnos įtampos ir nesuskaičiuojamų valandų palinkus prie kompiuterio. Tie, bendrai sudėjus, du su puse metų Godą suformavo ir paruošė ateinantiems darbams ir iššūkiams, kurių ji nebuvo numačiusi, bet Doroti Spencer jiems kryptingai ruošė.
- Goda, tu čia? - kažkelintą kartą kreipėsi į ją Deividas, - kur nuklydai?
- Čia, čia. Prisiminiau pirmą kartą, kai išvydau Doroti… - svajingai atsakė.
Nusišypsodamas jis uždėjo ranką jai ant pečių. Po to pasitaisė berėmius akinius ant nosies ir atsikrenkštęs tarė:
- Noriu su tavim aptarti keletą dalykų, ar turi laiko puodeliui arbatos?
- O čia negalim?
Deividas apsižvalgė.
- Na… Iš esmės, galim ir čia.
Goda paėjėjo kelis žingsniu arčiau paminklo ir nutūpė ant žolės, kaip ir pirmąjį kartą, atsisėdo lotoso poza priešais akmenyje įrėmintą draugės vardą.
- Apie ką norėtumėt pasikalbėti? - šiek tiek ramesniu balsu paklausė, kai Deividas įsitaisė šalia.
- Apie agentūrą. Šiemet vaikai išsikraustė iš Londono…
Goda nustebusi kilstelėjo antakius, tačiau neketino pertraukinėti.
- Šis miestas man, vienišam, tapo per didelis. O Kornvalyje dar turiu giminių, draugų. Pagalvojau, kad galiu pasiremontuoti tėvų namuką.
- Suprantu… O kaip agentūra? - neramiai paklausė Goda ir sužiuro į vyrą, kuriam tokiame amžiuje gyventi vienam didžiuliame name Londone turėtų būti nejauku.
- Apie tai norėjau tau pranešti asmeniškai. Parduodu agentūrą.
Goda išpūtė savo mėlynai pilkas akis. Viduje kažkas sprogo. Ji neįsivaizdavo, kad agentūra galėtų priklausyti kažkam kitam. Ne Spenceriams.
- Mieloji, suprask mane teisingai. Žinau, kad įmonė Doroti buvo lyg trečias vaikas, bet dabar…kai jos nebėra... Aš ketinu ilsėtis, žvejoti, žaisti golfą. Nenoriu turėti rimto verslo ant galvos.
- Ar jau turit pirkėją?
- Yra keletas susidomėjusių… Žinau tavo ir Doroti susitarimą dėl partnerystės ateityje, tačiau nei vienas pirkėjas nenori prisiimti tokio įsipareigojimo… Atleisk.
Goda apstulbo. Netikėta žinia bandė traukti žemę iš po kojų. Ji nusuko galvą į paminklą, kad Deividas nematytų jos pavandenijusių akių ir vos girdimai paklausė:
- Aš neteksiu darbo?
- Nežinau, mieloji. Aš nebeturėsiu balso teisės. Neturiu supratimo, ką darys naujieji savininkai, - jo balsas skambėjo su tokiu apgailestavimu, kad Goda dar labiau norėjo verkti. - Tu esi protinga, gabi, atsakinga jauna moteris. Esu tikras, jei panorėsi išsaugosi vietą. O gal norėsi kurti gyvenimą kitur… Kitaip…
- Ką turit minty? - išgirdusi keistą gaidelę Deivido balse, staiga Goda atsitokėjo.
- Žinau, kad tau šiam darbe nelengva susikaupti. - Tvirtai ištarė jis.
Kažkodėl Goda pajautė, kad jis eina link kažko konkretaus. Įtempė ausis ir pasistengė įjungti smegenis. Visi instinktai šaukė apie pavojų.
- Jei nori, - atsikrenkštęs tęsė, - aš pasidomėsiu, kaip agentūra gali padėti nutraukti sutartį su mažesnėm pasekmėm…
- Palaukit, palaukit, nesuprantu. Kodėl aš turėčiau išeiti iš Pagonijos? - pašokdama ant kojų, nervingai paklausė Goda.
- Nes… Tavo asmeninis gyvenimas užgožė darbą ir tas man kelia nerimą.
Goda vėl išsprogdino akis. Kažkas čia nesueina. Šis vyras per daug žino ko neturėtų. Nors jis ir psichoterapeutas, bet gi ne aiškiaregys.
- Klokit kas čia dedasi, nes aš jau visai pasimečiau, Deividai, - paliepė ji.
Vyriškis atsiduso ir nervingai pasičiupinėjo pražilusią galvą. Matėsi, kad ieško tinkamo būdo kažin ką pranešti arba neranda reikiamų žodžių.
- Deividai? - skubino jį Goda.
- Žinau apie tavo romaną su Aivaru…
- Tai kas? Man darbo sutartis su Pagonija nedraudžia turėti vaikino.
- Goda, Aivaras mano prašymu tave… Na… Lyg ir prižiūrėjo…
Ūmai Godai ėmė temti akyse, ji jautėsi lyg stovėdama virš vandens ant neaukšto liepto. Lėtai atsukusi nugarą į vandenį, leidosi kristi. Palietus ledinį, geliantį vandenį, kūnas tapo besvoris ir lėtai, labai lėtai grimzdo gilyn. Atmerkusi akis, pamatė saulės spindulius, besistengiančius prasiveržti pro vandenį, tačiau tik bergždžiai atsimušančius į paviršių ir išsiblaškančius neįšildžius gelmių. Staiga, tvirta ranka čiupo ją už atlapų ir ištraukė atgal į dieną.
- Kas? - nesupratusi kas įvyko paklausė Goda ir lyg apdujusi žvelgė į Deivido veidą.
- Tu buvai benualpstanti. Gerai jautiesi?
Ji nerimastingai apsidairė ir galvoje sulėtintai ėmė skambėti paskutiniai girdėti žodžiai: “Aivaras mano prašymu tave prižiūrėjo…”.
- Jūs ir Aivaras? Kas per velnias?! - įdūkusi užrėkė Goda. Staigiai pasisukusi į Deividą šiek tiek loštelėjo atgal.
- Nurimk, mieloji, - Deividas bandė uždėti jai ant peties ranką, bet Goda atšlijo ir pilkomis akimis svaidėsi klaustukais. Tvirtai suspausti kumščiai, nervingai beldėsi į žemę, suraukta kakta ir išraudę skruostai išdavė jos įsiūtį, kai tuo tarpu Deividas, tarsi viso to nepastebėdamas, ramiu balsu ėmėsi pasakoti:
- Po pastarojo tavo vizito čia, mes visi sunerimom. Aš ir tavo tėvas nežinojom ko griebtis, kad tau padėtume ištverti sunkų metą.
Goda norėjo prieštarauti, bet Deividas iškėlė rodomąjį pirštą ją sudrausmindamas ir nurodydamas nepertraukinėti.
- Kaip tik tuo metu, su manimi susisiekė Aivaras, norėjo sužinoti, kaip laikėsi mūsų bendras pažįstamas. Minėjo, kad laikinai apsistojęs Vilniuje. Pagalvojau, koks patogus sutapimas. Laikiau jį atsakingu, žodžio besilaikančiu žmogumi. Kitaip nebūčiau rekomendavęs savo žmonai, kai agentūroje iškilo bėdos dėl duomenų saugumo. Turbūt atsimeni tą periodą, kai kažkas labai atkakliai bandė įsilaužti į serverį. Aivaras viską sutvarkė. Doroti buvo labai patenkinta ir net minėjo, kad jis pasirodė žavus jaunuolis. - Deividas nervingai susijuokė ir nenatūraliai staigiai nutilo.
Kelios tylos minutės, Godai neįprastai užsitęsė:
- Iki tol nepainiodavau darbe sutiktų žmonių į savo asmeninius reikalus. Bet tąkart… Paprašiau, kad su tavimi susipažintų ir paglobotų.
Goda lėtai purtė galvą. Negalėjo patikėti nei vienu Deivido žodžiu. Kiekviena ištarta raidė it durklas smigo į širdį ir draskė ją iš vidaus. Nenorėdama ko nors praleisti, ji iš paskutiniųjų tvardėsi, gaudė kiekvieną ištartą žodį, o skausmingai sugniaužtas kumštis buvo jau kone užtirpęs nuo, iki žaizdų, įsirėžusių nagų.
- …nemaniau, kad jis susipažinęs su tavim, pradės taip artimai bendrauti. Aš, kaip vyras, neįvertinau to jaunuolio išvaizdos galimybių… Pamačiusi jį pas mus, dukra atvedė mane į protą…
- Palaukit, - nebesusitvardė Goda, - jis buvo pas jus? Kada?
- Po tavo skambučio tėvui, kai pranešei, jog turi vaikiną. Pas jus Lietuvoj, ten kažkokia šventė buvo…
Vienas įtampos siūlas staiga nutrūko. Goda pajuto mažytį palengvėjimą. Aivaras jai nemelavo. Jis tikrai buvo darbo reikalais Londone… Tik nereikšmingas formalumas - jo darbas, tai JI. Šitas faktas suko skrandį ir visas žarnas. Deividas vėl šnekėjo. Goda prisivertė klausyti.
- …atvykęs jis pranešė, kad meta žvalgybą. Tuomet supratau, kad judviejų romanas įgavo pagreitį. Goda, man neramu dėl tavęs, dėl santykių su juo… Jis pats tau turi pasakyti iš kur mane pažįsta, bet, kad nenusuktų tiesos, užvesiu ant kelio - jis buvo mano pacientas.
Goda susiėmė už galvos. Bijojo vėl pajusti užtemimą akyse ir, vos pradėjus virpėti rankoms, ji dar labiau pabūgo, kad Deividas gali pastebėti jos išdavikiškas galūnes, tad ėmė giliau kvėpuoti. Per daug informacijos, per daug įvykių, per daug smūgių, per daug… Tiesiog visko per daug.
- Pasakokit viską, Deividai… Nebeslėpkit nuo manęs šito spektaklio užkulisių, - gergždžiančiu, stringančiu balsu maldavo Goda.
- Tai konfidencialu. Atleisk.
- Dėl Dievo meilės koks konfidencialu?! Kiek jūs visi galit man kartoti šitą sušiktą žodį?! Lįsti į mano gyvenimą - va, kas iš tikrųjų yra konfidencialu!!!
- Apgailestauju dėl to. Tikrai. Aš tenorėjau įsitikinti, kad tu esi saugi.
- Kodėl prieš rūpindamiesi mano saugumu niekas nepagalvoja apie mane? Aš gi ne koks kačiukas pamestas gatvėje! - Siuto Goda ir su panieka spjaudė kiekvieną žodį. - Gerai. Tada pasakykit man bent tai, kur Jūs gydėt Aivarą. Durnių namuose? Ligoninėj? Kur?!
- Reabilitacijos klinikoj, - atsakė ramiai Deividas ir sunėrė ant krūtinės rankas parodydamas, kad daugiau jokių detalių neatskleis.