14 skyrius

Goda, pabeldusi į anksčiau porą kartų lankyto kambario duris, abejingai nužvelgė priešingose pusėse tolstantį koridorių. Staiga, ją nekantriai trūktelėjo vidun ir grubiai prispaudė prie užtrenktų durų. Remigijus, tarsi peralkęs vilkas, urgzdamas iškart čiupo kandžioti jos lūpas. Atrodė, lyg norėtų išgerti Godos aistrą su krauju.
Po akimirkos netikėtai apsiramino ir bučiniai tapo šiek tiek minkštesni, tačiau rankos ir toliau nerasdamos atgaivos, grubiai glostė moteriškus linkius, ilgiau užsibūnant ties iškilumais. Delsė išlukštenti nežmoniškus pojūčius keliantį kūną, matyt, laukimo jaudulys buvo pernelyg saldus. 
Jis tvardėsi. Regis, bandė gauti viską ir dar daugiau. Tarsi paskutinį kartą. Godos atsakas buvo toks pat aistringas. Galvoje išsijungė visi aliarmai, visi draudimai, bet kokie sąžinės priekaištai - lygiai kaip ir anuos kartus. Nedelsdama nė akimirkos, prilipo prie kelnių užsegimo, mikliai įveikdama kliūtį, įslinko ten, kur sudaužė visą Remigijaus susitvardymą. 
Vyriškos nekantraujančios rankos puolė plėšti nuo jos drabužius, kol galiausiai stovėjo visiškai nuoga. Bet. Remigijus jau nebesugebėjo atsitraukti ir pasimėgauti. Staigiai ją kilstelėjo, prisitraukė, o Goda iškart apsivijo jį kojomis. 

Abu atrodė kaip apkvaitę: iš geismo, nekantrumo ir žinojimo, kad tai bus paskutinis kartas. Ore virš jų kabėjo neišpasakoti jų pačių gyvenimai, nutylėti įsipareigojimai kitiems ir viltis nebesusitikti. Ši naktis turėjo būti dėkingumas vienas kitam, ryškus prisiminimas, išnyrantis, kai jo prireiks, todėl stabdyti save buvo nevalia. Privalu atsiduoti visiškai: be gėdos, kaltės, abejonių ir imti viską nė nesvarstant. 

Remigijus atbulas traukėsi link lovos ir, atsirėmęs į ją kojomis, atsisėdo. Goda atsidūrė jam ant kelių.

- Kur mano gėrimas?

Godos nelauktas šnabždesys sukėlė kimų Remigijaus juoką, iškart paskendusį godžiame bučinyje.

Ji šypsodamasi stebėjo, kaip seksualus vyriškas kūnas tingiai pakyla iš lovos ir palengva priartėja su pilna gėrimo stikline.

- Prašau, - ištiesdamas ranką Remigijus susirangė šalia Godos po antklode. - Jau esam labiau pažįstami. Gal šįkart liksi?

Goda koketiškai šyptelėjo ir prikando apatinę lūpą.

- Ir ką veiksim? Kortom durnių lošim?

- Jo. Iš nusirenginėjimo.

- Panašu, kad aš jau pralošiau, - kilstelėjusi antklodę pareiškė Goda.

- Ateik čia, - sušnypštė Remigijus ir vėl lyg išbadėjęs puolė prie jos. 

Šįkart paėmė ją be jokio apšilimo ir po dar vienos palaimos bangos jiedu drėgni gulėjo vienas šalia kito.

- Ryt tikrai išskrendi? - Goda iškvėpė klausimą vis dar jausdama Remigijaus glamones ant savo kūno ir palengva ramino virpėjimą. 

- O ką? Nori su tėvais supažindinti? - neatgaudamas kvapo pašmaikštavo vyras.

Goda nusikvatojo ir niūktelėjo alkūne jam į šonkaulius. Paskui atsivertė ant šono, kad matytų jo veidą ir pasirėmė ranka galvą. Jų žvilgsniai susikibo. Remigijus švelniai delnu suėmė jos veidą, Goda užsimerkė ir leidosi liečiama. Jei tai nebūtų paskutinis vakaras, būtų išsisukusi. Tik šiąnakt viskas buvo kitaip. Beveik viskas.
Goda stengėsi žiūrėti į Remigijų viską įsimenančiomis akimis, švelniai paliesti, kad juslės giliau įsirėžtų atmintin. Panorėjusi galės atkurti akimirkos vaizdinį. Visai nesvarbu kokius santykius sukurs, ar bandys kurti, bet šalia gulintis vyras visada bus svarbus, nes leido patikėti - ji galinti tai padaryti - užsimiršti. Su juo Goda nė karto nejautė Donato tam pačiam kambary. Nesijautė jį išduodanti ar nuvilianti. Jos pirmoji meilė tolo ir jai buvo dėl to skaudu… Bet  lengva. Keistai lengva.

- Nevedęs? - drėbtelėjo klausimą tik tam, kad pajustų kaip Remigijaus kūnas po antklode įsitempia. Neatmerkdamas akių šalia gulintis vyras tyliai perklausė:

- O kuo tu nusiteikusi prieš vedusius?

- Gal, kad melagiai.

- Meluoja ne tau.

- Tiesa… 

Jis buvo bepradedąs snausti, o tai reiškė, kad atėjo laikas vartytis namo. Ji nenorėjo atsisveikinti. Buvo taip gera kyboti virš realaus pasaulio, būti kitokia…

Staiga, naktinius Godos prisiminimus nutraukė čaižus garsas iš gatvės. Jam nutilus, vėl pabandė nusikelti į viešbučio kambarį, bet šįkart kažkas garsiai spaudė signalą, todėl nepavyko. Padėjusi kavos puodelį į kriauklę, Goda priėjo prie lango. Persisvėrė, norėdama pamatyti, kas gatvėje skleidžia tokį triukšmą, ir tuomet pro siaurus vartelius įriedėjo motociklas, ant kurio sėdėjo išsišiepęs Aivaras. Jis viena ranka laikė du šalmus, o kita valdė "Harley Davidson". Šviesūs plaukai lengvai plaikstėsi šukuojami stiproko vėjo, o apsiniaukęs dangus privertė užsimesti ant pečių odinę striukę. Atrodė pritrenkiamai.

Tuoj susileisiu. - Goda suspigo ir spaudė pirštus į kumščius.

Pamiršusi dar juntamą maudimą ant kūno ir savo laisvamaniškus prisiminimus, trypčiojo nuo vienos kojos ant kitos, nežinodama ką daryti: bėgti į lauką dabar pat ar šiek tiek pasilaužyti ir apsimesti, kad nematė atvažiavusio Aivaro. Ir tada Aivaras ją pastebėjo. Šiek tiek pasisuko metaliniame balne ir laisva ranka paplekšnojo per odinę sėdynę. Ūmai ji suspigo iš džiaugsmo ir kaip paklaikusi puolė į miegamąjį. 

Staigiai susirado juodas odines kelnes, kurias dėvėjo tik kartą, ir, į jas įlindusi, neleido sau kreipti dėmesio į spaudžiantį užsegimą. Šiandien ji bus nutrūktgalvė. Šiandien elgsis spontaniškai. Šiandien gyvens kaip Goda iš paralelinio pasaulio ir žiūrės, kur tai ją nuves. Nuo pakabos nutraukė baltus marškinėlius su vokišku užrašu, kuriuos gavo dovanų iš kambariokės. Juos apsivilkusi, kaklą apsuko siauru spalvotu šalikėliu. Staigiai sumetė plaukus į netvarkingą kuodą ir bėgdama pro duris pasičiupo džinsinį švarkelį bei apvalius akinius nuo saulės. 
Po minutės skriejo laiptais į apačią tarsi turėtų sparnus, bet vos palietus laukinių durų spyną, suakmenėjo: netikėtai pačiai sau atsiminė pagalvių kedenimą su Simpatija.

Aš vis dar atsiduodu kitu vyru.

Susiraukė apsiuostydama ir papurtė galvą dėl savo kvailumo.

Visai išprotėjau. Niekas niekuo nesmirda. Nu ir fantazija…

Prisidengusi svetimautojos akis, Goda plačiai pravėrė duris ir nustraksėjo prie laukiančio princo ant metalinio žirgo.

Jos akys atrodė didelės ir pilnos tyro džiaugsmo, kai Aivaras, po trumpo dienos plano nupasakojimo, abiem rankom už ausų kišo plaukų sruogas, kad patogiai užmaukšlintų šalmą. Tai buvo pats erotiškiausias poelgis iki šiol, nuo kurio Godai ėmė minkštėti kojos. Pastebėjęs jos akyse ugneles, atsargiai pasilenkė ir pabučiavo į lūpas. Švelniai ir nereikliai, tarsi plunksna perbraukė paviršiumi. Abiem tai buvo taip natūralu ir nuoširdu, jog Godos širdis plakėsi kaip plaštakė sparnais į stiklą, bet Aivarui tai, matyt, sukėlė kitokius jausmus. Jis staiga lyg prasikaltęs nusuko akis ir ėmėsi šveisti šalmo stiklą tarsi tai būtų pats atsakingiausias darbas pasaulyje. Iš jo veido dingo atsipalaidavimas, užleisdamas vietą nerimui. 

Goda sutriko. Sulaikiusi ant jos galvos besileidžiantį šalmą, prisiglaudė prie Aivaro kūno ir stipriai apsivijo jį rankomis. Kurį laiką abu taip ir stovėjo: ji laikydamasi jo tarsi atramos, jis ore pakabinęs rankas, kurios bijojo liestis prie trapaus moteriško kūno. 

Iš kiemo jie išlėkė su trenksmu ir netoliese ant suoliuko sėdėjusių senstelėjusių kaimynų plojimais, kuriuos šįkart Aivaras ignoravo. Išdavė jo įsitempęs kūnas. Goda stipriau prisispaudė, jausdama su adrenalinu ateinančią baimę, ir užsimerkė motociklui užtikrintai išvažiuojant iš sostinės. Stovint ant žemės, planas - važiuoti į Kauno baikerių šou atrodė patrauklus, bet dabar, svyruojant dvirãčiui, nežinojo, ar buvo pakankamai pašėlusi ištverti greitį ir nepatogumus dar šimtą kilometrų. Stipriau prigludo prie Aivaro kūno, tuo pačiu įsispirdama į motociklo šonus, ir sukryžiavo pirštus, kad kelionė praeitų be nelaimingų atsitikimų.

Šviečiant danguje fejerverkams, Goda sėdėjo Dariaus ir Girėno aerodromo aikštės pakraštyje ant medinių pakopinių laiptų viršaus, rankoje šildydama mažai nugertą alaus butelį. Akimis stebėjo minioje susispietusių žmonių pakeltas į dangų galvas, protarpiais sprogstančių fejerverkų nutviekstus veidus. Ji tuo reginiu nesimėgavo. Užteko pokšėjimo ir žinojimo, kas vyksta. Jau prieš valandą prarado bet kokį susidomėjimą ir svajojo apie savo lovą. Diena buvo beprotiška. Ne pagal planą, keista ir beprotiška. Aivaras, po bučinio kieme, laikėsi atstumo ir pavargusią Godą tai galiausiai ėmė erzinti. 

Pastatė butelį tarp kojų ant žemės ir patrynė drėgnus delnus vieną į kitą. Netoli jos sėdinti porelė garsiai bučiavosi. Atrodė, lyg čepsėdami valgytų vienas kito veidą. Goda pasislinko į priešingą pusę ir pakėlė akis į seriją fejerverkų. Ryškios šviesos erzino ir ištiesinusi galvą pamatė artėjantį Aivarą. Jis švytėjo energija kaip ir prieš dešimt valandų, lyg spartus dienos ritmas jo nė kiek nevargino. 

Goda pasimuistė, nes kelnės spaudė nebepakenčiamai, dar kojos kaito konversuose, o akinius pati nežinojo kur pametė - toks gyvenimo būdas ne jai. Tokios ir panašios mintys sukosi galvoj visą dieną. Nors visą kūną maudė, alkoholio nesinorėjo. Jis tikrai būtų leidęs užmiršti nuovargį. Gal ji netgi pultų į minią šokti pagal roko muziką.

- Štai kur tu! Pasirinkai pačius tolimiausius laiptus.

Goda šyptelėjo. Norėjo namo. Aivaras įtariai nužvelgė beveik besidulkinančią porelę ir priėjęs prie Godos, atsisėdo visai šalia jos. Tylėdamas žiūrėjo į priešaky išsisklaidančią minią ir apsimetė besiklausantis renginio vedėjo pranešimo apie naują pasirodysiantį atlikėją. Godos vidus burbuliavo kaip suplaktas mineralinio vandens buteliukas, nors Aivaras elgėsi labai gražiai, net per daug paslaugiai, jai vis tiek jis atrodė nutolęs. Ne tik nutolęs, bet dar ir užsibarikadavęs. Tarsi žinotų, kur ji buvo praeitą vakarą po jų pasimatymo. Goda surakino savo ant kelių sudėtas rankas ir alkūnėmis pasirėmė į kelius. Nelabai gundanti poza, bet jai koketavimas šiuo metu neberūpėjo. Ji jautėsi velniškai pavargusi. Aivaro ranka švelniai nusileido ant Godos nugaros, lengvai pamasažavo sprandą ir švelniai truktelėjo link savęs.

- Eikš.

Ore tyliai išsisklaidė atsargus prašymas ir Goda užsimerkusi parimo jam ant peties.

- Manau, vyniojam iš čia meškeres.

Ji nežymiai linktelėjo.

- Ar tu.. - jis atsikrenkštė, trumpai patylėjo ir Goda įtariai pakėlė akis.

- Ar tu nieko prieš, jei pernakvosim Kaune? Privalau sudalyvauti vienam vakarėly…

Goda nejaukiai pasimuistė. Pasigailėjo, kad jie atvažiavo ne mašina, kurią pati gailėtų parvairuoti į Vilnių, bet tokiomis aplinkybėmis nelabai galėjo rinktis. Apsvarstė ir kitus grįžimo variantus: išsiaiškino, kad paskutinis autobusas iš Kauno į Vilnių jau išvažiavo, kaip ir traukinys, todėl Aivaras buvo jos vieninteliai ratai atgal. Nekreipdama į galvoje nerimą keliančius klausimus, kaip pavyzdžiui: kur miegosiu, kada miegosiu, ir ar tikrai noriu į vakarėlį, kuriame bus apstu padoriau apsirengusių bei pasidažiusių merginų. Be to, ji čia nieko nepažįsta ir yra per daug suirzusi pažindintis, numykė:

- Galim…

- Būsim trumpai. Turiu suderinti vieną darbinį reikalą ir pabėgsim į mano draugo butą netoli tos vietos, - bandė taisyti situaciją Aivaras.

- Dar vienas vakarėlis? 

Goda atšlijo nuo Aivaro netikėdama savo ausimis.

- Ne. Butas tik mums. Senamiestyje. Tau patiks, - energingai berdamas žodžius bandė nuraminti. 

- Tada krapštomės iš čia. 

Goda tikėjosi, kad tas draugo butas nebus dar vieno susibūrimo vieta ir Aivaras pagaliau prasitars, kodėl visą dieną su ja elgėsi kaip su porcelianine. Žinoma, išlieka tikimybė ir nelabai malonaus atsakymo, kaip pavyzdžiui, praleidęs su ja dešimt valandų, neišvengiamai pamatė, kokia Goda nuoboda. Arba suvokė, kad jie tiesiog netinka vienas kitam. Nes kas jau kas, bet ji tikrai nėra vakarėlių žmogus, su kiaurą parą besiveržiančia energija. Ją visada kamuoja praktiški klausimai, o ne stiprus noras nusirauti. 

Gal ji visgi suklydo galvodama kad pirmas pasimatymas jam patiko tiek pat kiek ir jai.

O gal jis tikrai sužinojo apie naktinį ištrūkimą pas Remigijų? Bet iš kur?

Goda turėjo visą dieną sugalvoti logiškai sekai, veiksmų, kurie Aivarą būtų patupdę jos kelyje vakarykštį vakarą po išsiskyrimo. Ji su baime laukė to momento, kai Aivaras prasitars apie jos kekšiškumą.

Stovėdama po vandens srove svetimame duše, Goda jautėsi nejaukiai. Viskas čia rėkė, kad savininkas viengungis:  senamiestis, nepriekaištinga švara tarsi viešbutyje, vis dar nauja kosmetika mažuose įpakavimuose, kontrastingų spalvų modernus interjeras.  Juoda, balta.  Goda jautėsi nejaukiai tokioje steriliai šaltoje keturiasdešiemties kvadratų gūžtoje. 
Apžiūrėjo ant lentynos stovintį šampūną. Pasinaudojo juo. Rankose pavartė vyrišką dušo žele. Pauostė ir padėjo atgal. Neišdrįso dėtis ant savęs dar vieno vyriško kvapo ir tapti mišraine. 

Vis dar besimėgaujant raminančia vandens srove, iš miegamojo atsklido balsai. Goda iškart sukluso. Buvo galima tikėtis, kad Aivaras pasikvies čia draugų, nors užtikrino ją, to nedarysiąs. Nuo kūno varvančiu vandeniu, Goda staigiai išlindo iš dušo kabinos. Apsidairė rankšluosčio, bet jo nepastebėjusi, pagriebė ant pakabos tįsantį minkštą vyrišką chalatą, apsigaubė juo ir išspaudusi malonią šypseną pasirodė tarpdury. 
Miegamajame buvo tik Aivaras. Balsai, kuriuos Goda girdėjo būdama vonioje, sklido iš televizoriaus. Ji lengviau atsikvėpė. Sumetusi visas jėgas į gundymo stovėseną, sustingo tarsi pozuotų paveikslui ir laukė, kol Aivaras ją pastebės. 
O jis energingai maigė nuotolinio pulto mygtukus. Atrodė įsitempęs ir susinervinęs. Išjungus televizorių ir kambariui aptemus, šviesa sklido tik iš pravirų vonios durų. 
Jis pastebėjo Godą. 

Jiems žiūrint vienas į kitą, kažkas tame kambaryje tarsi sprogo. Jei klaustum Godos, atsakytų baimės burbulas. Jei kalbėtų Aivaras, neabejotinai teigtų, kad ryžtas atsilaikyti. 

Abu juto kylančią įtampą nuo kurios Godai darėsi karšta. Vis dar žiūrėdama tiesiai į Aivarą, viena ranka lėtai atrišo chalato diržą ir leido jam nukristi ant žemės. Tuomet kita suėmė už minkšto vyrško skverno ir ketino prasiskleisti, bet…