48 skyrius
- Na ką, likom dviese.
- Kaip suprasti? - Goda taip pat įsipatogino kėdėje ir klausiamai sužiuro į draugę.
- Emilijai lovos rėžimas. Neišlaikė čia sukeltos įtampos. O Ievutė… Metė praktikos programą, - užvertė akis kalbėdama, - sakau, susisuko jai smegenėles kaip reikiant.
- Rimtai? - apstulbo Goda.
- Jooo. O kaip tu? Atrodai pavargusi.
- Tokia ir esu. Intensyvus savaitgalis, - nenorėdama leistis į moralizuojančius pokalbius trumpai paaiškino.
Austėja nejaukiai pasimuistė. Kabinete įsivyravo tyla. Goda nusuko akis į kompiuterio ekraną, kuriame iššoko Liudo laiškas, pranešantis, kad Donatas Bartkus visai savaitei išvyko į kitas Baltijos šalis ir Lietuvos ofise pasirodys tik ateinantį pirmadienį.
Staiga ją suėmė erzulys ir ji iškart panūdo atsikratyti Austėja.
- O, gavau Rasos laišką, - spigiau nei ketino pranešė Goda, - pasirodo, vėl vėluoju pateikti duomenis.
- Geriau jau pateik laiku, su ponia Lape nereiktų juokauti, - stodamasi patarė Austėja ir šyptelėjusi išėjo savais reikalais.
Goda pasitrynė delnu kaktą svarstydama dėl ko labiau susierzino: ar dėl to, kad Donatas išvyko į komandiruotę, ar, kad ji dar pririšta prie Pagonijos iki kito pirmadienio.
Bet kodėl jis man davė laiko iki ketvirtadienio? Nieko nesuprantu…
Žinodama, kad Donatas be reikalo nesišvaisto nei žodžiais, nei terminais, Goda užlenkė keturis pirštus - tiek liko dienų iškapstyti įrodymų apie sukčiavimą. Matyt, jis susisieks su ja ketvirtadienį ir perdavusi ar persiuntusi įrodymus, Goda bus laisva. Galės išvykti su Aivaru į Japoniją. Tik kažkodėl galvojant apie šį išsivadavimą, nepajautė absoliutaus palengvėjimo. Įtampa lyg naujamečiai fejerverkai sproginėjo ir visomis spalvomis dažė jos vidų. Matyt, net stipriai norėdama, šiuo metu negalėtų atsipalaiduoti.
Nutarusi truputį atsitraukti nuo kankinančių minčių, Goda čiupo telefoną ir surinko tėvo numerį. Jis atsiliepė po kelių signalų:
- Sveika, dukra. Kaip laikaisi?
- Labas, tėti. Gerai laikausi. Kaip tu?
- Dirbu. Pastaruoju metu atsirado daug svarbių tarptautinių bylų. Kada planuoji atvažiuoti?
- Dėl to ir skambinu. Noriu tave aplankyti su Aivaru, tik dar nežinau kada.
- Gavai mano užimtumo grafiką, tai spręsk kada, - ramiai, bet su menka nepasitenkinimo gaidele, šnekėjo Artūras Salas.
- Tėti…
- Ką?
- Čia yra… Mhmm… Donatas, - lyg susigėdusi pasakė Goda ir užsimerkė tarsi stovėtų priešais tėvą.
- Kur čia?
- Lietuvoje. Darbe… Na, Pagonijoje, kur aš dirbu.
Goda galėjo prisiekti, kad šiuo metu tėvas šypsosi. Jis visuomet mėgo Donatą ir buvo nepatenkintas, kai jiedu išsiskyrė, nors ir nesikišo bandydamas sutaikyti. Laikėsi Šveicarijos politikos.
- Tėti, nepagalvok nieko nederamo, - puolė teisintis Goda, - aš esu su Aivaru. Donatas… Jis, pasirodo, dirba koncerne, kuriam priklauso Pagonija ir atvažiavo darbo reikalais.
- Mhmm… - keistai numykė tėvas ir Goda susiraukė. Pamanė, kad geriau išvis nebūtų užsiminusi apie Donatą.
- Susipažinsi su Aivaru ir jis tau patiks. Pamatysi.
- Kaip pasakysi, dukra, lauksiu judviejų.
Atsisveikinusi su tėvu, Goda padėjo telefoną ant stalo ir atlenkė galvą ant kėdės atlošo.
Prieš trejus metus
- Goda, kas tave sieja su Bartkum? - paklausė Artūras Salas eilinės jų vakarienės metu.
- Dėl Dievo meilės, tėti, iš kur tu žinai? - pasibaisėjusiu tonu į klausimą klausimu atsakė ji.
- Jeigu tu su juo leidi laiką tokiose vietose, kur jus mato mano pažįstami, tai nesistebėk, kad viską sužinau. Jūsų santykiai rimti?
- Tikiuosi, - sublizgėjo Godos akys.
- Jis kietas riešutėlis. Gaila, kad paskutinę minutę persigalvojo dėl advokato karjeros.
- Tėti, jei būtų tavo valia, tai visi bent kiek stipresni žmonės būtų teisininkai, - šyptelėjo Goda, - Donatui puikiai sekasi ir kitoje srityje. Jo pasiekimai stulbinantys.
- Noriu, kad atsivestum jį vakarienės sekantį kartą, - pareikalavo Artūras.
- Manau, susipažinsit per šventes, - Goda vylėsi pas savo tėvą atvyksianti su Donatu per Kalėdas.
- Aš jį pažįstu.
- Ką?! - ji vos nepaspringo, kai tėvas trenkė tokią netikėtą žinią. - Nuo kada tu jį pažįsti?
- Jo pavardę esu girdėjęs ir anksčiau. Profesiniame lygmenyje, žinoma. Bet, kai iki manęs atėjo kalbos, kad tu su juo susitikinėji, prisiminiau, kad jis kartais lankosi tam pačiam golfo klube kaip ir aš…
- Koks netikėtas sutapimas… - pertraukė jį Goda, - matei jį klube?
- Atsitiktinai ten sutikau ir pasikalbėjom, - šnekėjo tėvas lyg tarp kitko, o Godai jau šiaušėsi visi kūno gyvaplaukiai.
- Atsitiktinai sutikai? Po galais… Tėti, ką tu jam pasakei?
- Goda! - sudrausmino dukrą Artūras, - kas čia per žodžiai prie mano stalo?!
- Atsiprašau. Aš tiesiog… Aš nemaniau, kad tu gali iki to prieiti, - nuleido balso toną.
- Tu mano dukra ir aš privalau tavim rūpintis, patinka tau tai ar ne. Mes tik susipažinom.
Goda užsidengė delnais veidą ir viduje pradėjo drebėti. Žinojo koks tėvas valdingas ir, kad galėjo su Donatu šnekėti tiesiai šviesiai. Staiga dingtelėjo mintis, kad Donatas apie tokį susitikimą nieko nesakė ir ji net nenutuokia, kada tėvas galėjo jį sutikti, nes rudaakio elgesyje nebuvo jokių pasikeitimų, kurie galėtų kelti nerimą.
- Dukra, tau nėra ko nerimauti, - pertraukė jos apmąstymus Artūras, - turiu pripažinti, kad jis tau gana nebloga partija. Aišku, man labiau patiktų jeigu apie jo praeitį būtų daugiau žinoma, bet…
- Ar tu knaisiojaisi po jo dosjė? - apstulbusi paklausė.
- Peržvelgiau žinomus faktus.
Dabar
Goda nebeįstengė daugiau galvoti apie Donatą. Kiekvienas prisiminimas nublokšdavo į du tūkstančiai dvyliktuosius metus ir po to reikėdavo nagais dantimis kapanotis atgal į dabartį.
Norėdama išstumti nerimastingas mintis iš galvos, griebėsi darbų. Tikrųjų savo užduočių. Stalčiaus gilumoje susirado kažkada Danieliaus duotą atmintinę ir įkišo ją į kompiuterį. Akimirką įsitempė pagalvojusi, kad, jei jos kompiuteris stebimas, tai gali kilti nemalonumų anksčiau nei reikėtų. Tačiau prisiminusi, kad atmintinę davė pats Danielius, nusprendė, kad turėtų būti saugu nagrinėti ten glūdinčią medžiagą.
Ji ištisas valandas vieną po kitos peržiūrinėjo nuskanuotas sąskaitas ir ieškojo bent menkiausio kabliuko. Niekas nekrito į akis. Viskas atrodė tvarkinga, sudėliota pagal datas, su antspaudu “užpajamuota” arba “įvesta”. Kai jau pradėjo akyse lietis raidės ir skaičiai, Goda atsitraukė ir nusileido į apačią pasiimti kavos. Nors jau buvo po pietų, bet valgyti nesinorėjo. Įtampa ją griaužė visu pajėgumu. Atgijusi nuojauta kuždėjo, kad tose sąskaitose turi būti kažkas jai reikšmingo ir, kad ji praleidžia svarbų elementą.
Grįžusi į kabinetą, Goda pasidėjo kavos puodelį ant stalo ir iškart sulindo į ekraną. Netikėtai galvoje suskambo liaudiška frazė, kurią mėgo kartoti jos mama: “Žiūri į knygą ir matai špygą.”
Goda būtent taip ir jautėsi. Dokumentai iš Danieliaus atmintinės jai rodė didelę špygą. Staiga atsilošė, po to vėl pasilenkė prie kompiuterio ir įsižiūrėjo į vieną sąskaitą, išrašytą už reklamos paslaugas. Suma buvo šimtatūkstantinė, o ją išrašiusi įmonė - reklamos agentūra.
Mintimis Goda grįžo į pietus su agentūra, su kuria vienintele, pasak Rasos, jie dirba. Galvoje suskambėjo merginos, tankiai mirksėjusios Aivarui, žodžiai, kad turėjo mažai darbo su itališka produktų linija, kad Rasa liepė į spaudą leisti senus maketus, apie televiziją pamiršti, o internete reklama buvo labai minimali. Net nebūdama marketingo specialiste, Goda suprato, kad suma sąskaitoje yra per didelė už tokias menkas paslaugas. Pabandžiusi sudėti platesnį paveikslą, ji lenkė po vieną pirštą:
Pirma: Rasa Lapė sakė, kad Pagonijai dirba tik viena agentūra ir pietūs su jais yra svarbūs dėl tolimesnio bendradarbiavimo. Antra: pavadinimas sąskaitoje nesutampa su tuo agentūros pavadinimu, su kuriais, anot Rasos, jie bendrauja. Trečia: suma pernelyg didelė, nei turėtų būti už suteiktas paslaugas.
Ūmai Godai ėmė drebėti rankos. Nuojauta šaukte šaukė, kad ji užčiuopė tą siūlo galą, kurio ir ieškojo. Čiupusi telefoną, suvedė į paieškos laukelį pateiktą kompanijos pavadinimą ir tikrino visas į ekraną išmestas eilutes. Lėtai užsikrovęs rekvizitų tinklapis, išlygiavo visą informaciją apie užklaustą įmonę. Goda spustelėjo ant skilties “vadovas”. Vos tik jai atsidarius, išsižiojusi išpūtė akis. Akimirką pasirodė, kad akyse šmėžuoja vaiduokliai. Ji lyg užhipnotizuota žiūrėjo į du žodžius “Kristina Bičkuvienė”.
- Tai bent, tai bent… - nesustodama murmėjo po nosimi.
Žinodama, kad turi įsitikinti iki galo, drebančiomis rankomis į paieškos laukelį suvedė “Kristina Bičkuvienė” ir google pateikus visus užklausos rezultatus, Goda tenorėjo čiupti ragelį ir surinkti Donato numerį. Iš ekrano į ją žvelgė Kristina Bičkuvienė, įsikibus į parankę sutuoktiniui Danieliui Bičkui.
- Geriau, nei per Kalėdas. Šampano! - šūktelėjo Goda ir suvokusi, kad šiek tiek per garsiai, nuleido galvą.
Susizgribusi, kad viską reikia išsisaugoti, telefone padarė momentinę ekrano kopiją, susidėjo į segtuvą visas atspausdintas ataskaitas, duomenų lenteles, Donato turimų ataskaitų kopijas ir pridėjo Danieliaus duotą atmintinę. Iki pilno paketo trūko ką tik išsaugotos informacijos, tačiau jau galėjo lengvai atsikvėpti, nes Danielius Bičkus prigautas. Ir jei ji šią užduotį būtų taip greit atlikusi iš pradžių, visko, kas jai nutiko per paskutinius kelis mėnesius, nė nebūtų buvę…
Sekančias kelias dienas, Godą gniaužė liūdesys. Dar iš jokios darbovietės nebuvo taip liūdna išeiti, kaip iš Pagonijos. Goda buvo nervingesnė nei įprastai, bijojo pokyčių po pagaliau nusistovėjusios rutinos, be to, norėjo pasipasakoti Austėjai, bet negalėjo. Privalėjo ją apsaugoti nuo būsimo smūgio, bet neišmanė kaip. Nežinojo kada ir kokiu būdu bus panaudota jos surinkta informacija. Galbūt Donatas su Seymūru paviešins iškart, o gal Goda su Aivaru jau bus įleidę šaknis Japonijoje, kai viskas iškils aikštėn. Ūmai ji nusprendė sekmadienį parašyti Austėjai laišką, kuriame praneš, jog išeina iš Pagonijos ir iškeliauja su Aivaru. Dar ji atsiprašys. Kol kas nežino kaip išreikš tą atsiprašymą už įvykius, kurie nė neįvyko.
Ji sunėrė pirštus pajutusi kaip ima drebėti rankos. Per beveik tris mėnesius Goda įsijautė į naują savo rolę stipriau nei iki šiol ir likimas jai dovanojo Aivarą bei drauges. Gyveno pašėlusiai. Jei krisdavo tai giliai į purvą, jei kildavo, pasiekdavo dangų ir kabėdavo tarp žvaigždžių. Ji jautėsi savimi. Buvo paprastu žmogumi ir to nenorėjo palikti iš čia išvažiuodama. Visgi pamiršo, kad viskas laikina. Užsimiršo, kad ji, Goda Salaitė, nėra tik marketingo vadybininkė dirbanti Pagonijoje, bet ji - samdyta šnipė, siųsta išsiaiškinti Pagonijos povandenines sroves. Donatas gražino ją į realybę ir joje atsidūrusi nebeišmanė kaip su tuo susigyventi. Suprato tik vieną, kad ant visų kėdžių, vienu užpakaliu neatsisės, teks griauti apsimestinį savo pavidalą ir grįžti ten, kur jos ir vieta. Tik ar ji šito vis dar nori?
Iki pietų Goda naikino visus savo buvimo Pagonijoje pėdsakus. Jau rytoj ji perduos pilnai paruoštą segtuvą Donatui ir atrodys, kad jos čia nė nebuvo. Sekundei kilstelėjusi galvą, išvydo koridoriumi plaukiančią Rasą Lapę ir susimąstė koks jos laukia likimas. Akivaizdu, kad ji veikė išvien su Danieliumi ir nors konkrečių tokios veiklos įrodymų nėra, buvo įsitikinusi, jog Donatas žinos kaip prispausti jai uodegą.
Staiga suskambo vidinis telefonas gražindamas ją į čia ir dabar.
- Pas mane, tuojau pat, - sušnypštė vadovė į ragelį ir jį padėjo.
Visi Godos instinktai skelbė aliarmą. Kūnas nuėjo pagaugais, rankos ir kojos ėmė drebėti, skrandis vartėsi kaip pašėlęs. Rasos tonas buvo pagiežingas. Goda išsigando buvusi neatsargi. Jeigu Rasa sužinojo…
Ne, ne, ne… Ji negalėjo sužinoti.
Mikliai šoko nuo kėdės ir giliai kvėpuodama, greitu žingsniu nulėkė link Rasos kabineto. Sulenktu rodomuoju pirštu pabeldė į duris ir nelaukusi atsakymo, užėjo.
- Taip, klausau, - vos šyptelėjusi kaip atsaką gavo rūstų Rasos Lapės žvilgsnį.
- Kada atsiųsi man rudenį planuojamus marketinginius veiksmus?
- Už valandos, - atsakė bandydama ką nors įžiūrėti vadovės veide ar kūno kalboje.
- Atsiųsk už pusvalandžio, - paliepė Rasa.
Matyt, tikėdamasi išvysti suglumusią pavaldinę, atsilošė krėsle ir sukryžiavo rankas.
- Gerai, - linktelėjo Goda ir mintyse vis svarstė ar tik dėl to buvo iškviesta. Iki šiol jau suprato, kad Rasai nebūdinga gaišti savo laiką gyvai aiškinantis tokias smulkmenas.
- Kaip reikalai su biudžetavimu? - spitrijo akimis elegancijos etalonas ir ėmė pirštais žaisti su vėriniu ant kaklo, nusėtu masyviais akmenimis.
- Po truputį juda, iki termino pabaigos, kuris yra penktadienį, persiųsiu.
- Turiu gauti šiandien, - lyg kirviu nukirto Rasa.
Goda vos ne žagtelėjo ir sutrikusi išlemeno:
- Tai rimtas darbas… Aš… Nespėsiu…
- O tu pasistenk, - pasitaisiusi šviesiai rudo švarkelio apykaklę ir kilstelėjusi vieną antakį lėtai pasakė Rasa.
- Pasistengsiu, - tyliai burbtelėjo Goda, - ar jau galiu eiti dirbti?
- Beveik.
Dievaži, kokį čia žaidimą žaidi?
- Rytoj esi išsiunčiama į komandiruotę, - itin nepatenkinta, po žodį išspjovė Rasa, - į Florenciją. Informaciją gausi elektroniniu paštu iš Hoffman Group kažkurios sekretorės. Biurokratiją susitvarkyk pas Liudą.
- Palaukit, nesuprantu… Į kokią komandiruotę? Ką man reikia jai pasiruošti? - visiškai sutrikusi, išpūtė akis Goda.
- Aš taip pat nesuprantu, - pagiežingai tarė Rasa Lapė ir duodama suprasti, kad pokalbis galutinai baigtas, nukreipė dėmesį į kompiuterio ekraną.
Goda iš visų jėgų stengėsi atitokti ir pasisukusi eiti, už nugaros dar išgirdo šnypštimą:
- Nepadaryk man gėdos, Salaite.
Goda lyg apsvaigusi nusvirduliavo iki
Liudo darbo stalo. Jis pakėlęs akis pasisveikino ir laukė, kol gaus kokį prašymą ar įsakymą iš priėjusios kolegės. Ji pernelyg giliai paniro į svarstymus, kad pastebėtų jo nekantrų žvilgsnį. Galvoje sukosi įvairiausi scenarijai, to kas čia vyksta, bet nei vienas neatrodė pakankamai realistinis. Rytoj turėjo būti paskutinė Godos diena Pagonijoje, tačiau ji siunčiama į komandiruotę Florencijoje pas tiekėją.
- Goda? Goda? - lyg aidas skambėjo Liudo balsas.
Goda pakratė galvą ir protui praskaidrėjus suvebleno ko atėjo:
- Rasa atsiuntė pas tave, kad susitvarkyčiau komandiruotės reikalus.
Tą akimirką iš kažkur išdygo Austėja ir linksmai sučiauškėjo:
- Aš ruošiu komandiruotės įsakymus.
Goda lėtai pasuko akis, tačiau ji lyg nepastebėjusi draugės sutrikimo, aiškino:
- Man reikės informacijos kuriam laikui, kur ir kokiu tikslu važiuoji ir kas bus apmokama Pagonijos lėšomis, o kas ne.
Apėjusi Liudo stalą, čiupo storą segtuvą ir intensyviai vartydama kažko ieškojo.
- Supratau… Šitą informaciją kažkas man dar atsiųs, - Goda pagaliau galėjo aiškiau mąstyti ir kalbėti.
- Kur lėksi? Kada? - nepakeldama akių nuo segtuvo, pasidomėjo Austėja.
- Rytoj turiu skristi į Italiją.
- Oooo, kaip faina! - suspigo Austėja ir žvilgtelėjo į draugę, - taigi džiaukis, ko toks ištįsęs veidas?
Goda nespėjusi atsakyti, užuodė vimdančius saldžius kvepalus ir net nepasukusi galvos žinojo, kas prie jos priartėjo.
- Panele Salaite, kaip senai jus mačiau, - balsas buvo toks spigus, kad Goda net primerkė vieną akį. Ūmai ji suprato, kad nematė Danieliaus nuo tada, kai Donatas pastatė jį į vietą. Mintyse įsakė sau elgtis tinkamai ir, atsisukusi į jį, plačiai nusišypsojo.
- Sveiki, pone Bičkau. Matau, šiandien esminius poreikius patenkinote prieš darbą, kad tokia žvalia nuotaika vaikštote.
Danielius patenkintas išsišiepė:
- O tu tikrai rašydama savo magistro darbą, kažko išmokai, - gėlė jis atsakančiai.
Goda sumirkčiojo akimis.
- Kaip ten tiksliai tavo darbo tema skambėjo “Įmonės įvertinimas iš vidaus naudojant Antropologinį stebėjimo būdą”? Pataisyk mane, ne psichologijos žinovą, - patenkintas, kad išmušė ją iš vėžių, triumfuodamas pareiškė Danielius.
Austėja išpūtė akis ir aiktelėjo. Atrodė lygiai tokia pat pasimetus kaip ir Goda. Tačiau skirtingai negu draugė, Goda žinojo dėl ko Danielius pasakė šį faktą.
Iš kur jis, po galais, gavo šitą informaciją? Prieš pradedant dirbti, Doroti patikino, kad viskas giliai paslėpta ir neįmanoma atkapstyti. Po velnių!
Goda panikavo, bet išoriškai atrodė rami kaip belgas, gal net apsirūkęs belgas, nes ėmė šypsotis ir klapsėti blakstienomis.
- Taip ir tylėsi? Nesiginsi ir nepulsi įtikinėti, kad aš kažką supainiojau? - Danielius vieną alkūnę padėjo ant Liudo stalo ir sulenkęs koją kryptelėjo į tą pusę. Akys pikdžiugiškai draskė Godos kaukę, o laikysena prašėsi smūgio į paslėpsnius.
- Geros dienos, pone Bičkau, - ji maloniai nusišypsojo ir apsisukusi išdidžiai nužingsniavo į kabinetą nė neatsigręždama.
Uždariusi duris pirmiausia pagalvojo skambinti Deividui Spenceriui ir perspėti, kad kažkas kapstosi po jos praeitį, bet kelis kartus giliai įkvėpusi, nusprendė, kad nevargins jo tokiais dalykais, kai liko atidirbti… Komandiruotę.
Goda nusprendė, kad niekaip į tai nereaguos ir nekels bereikalingos panikos. Darbas beveik atliktas, jos magistro studijų kryptis, darbo tema - ne kriminalas, todėl šįvakar, nekvaršindama dėl Danieliaus landumo galvos, susikraus daiktus ir rytoj pamatys Italiją. O jau pirmadienį iš pat ryto, kai Donatas grįš į Vilnių, perduos jam aplanką ir dings iš Pagonijos visiems laikams.