47 skyrius
- Buvai žiauriai gera, kaip visada, - prikimusiu balsu sušnabždėjo prie pat ausies ir trumpai padelsęs, pagaliau pasisuko eiti.
Goda tirštai išraudo sulaukusi intymaus komplimento ir vis dar neatgaudama kvapo pasipuošė čempionės šypsena. Vaizdas priešais ją tiesiog tirpdė: nuoga vyriška nugara besiritantys vandens lašeliai, viliojamai tingūs atletiško kūno judesiai ir viską gaubiantis įkaitęs nuo garų oras. Netikėtai Godą pagavo žaisminga nuotaika ir ji pliaukštelėjo Aivarui per stangrų užpakaliuką. Staigiai atsisukęs provokuojančiai ją nužvelgė ir sukikenusi Goda užtrenkė stiklines dušo duris, laukdama jo puolimo. Aivaras nedelsė nė sekundės, čiupo už rankenos ketindamas atplėšti duris, kai išgirdęs iš kambario atsklindančią skambučio melodiją, sustingo.
- Niekur nedink, tuoj grįšiu, - išbėręs žodžius išlėkė atsiliepti. Visgi žaidimas baigėsi tik prasidėjęs ir Goda kiek padelsusi išlindo iš dušo kabinos.
Šluostydamasi kūną nejučia grįžo į vakarykštį penktadienio vakarą, kai nedideliame jos kabinete, akis į akį susitiko du jos vyrai. Prunkštelėjo prisiminusi, kaip keistai tuodu atrodė su savo išpūstomis krūtinėmis ir susirėmę dideliais ego lyg kovodami dvikovoje.
Bet tu, mergyt, vakar lengvai praslydai… Aivaras tikrai nieko nenutuokia apie tai, kad mes su Donatu buvom kartu. Jei bent įtartų, vakarykštė scena nebūtų buvus tokia taiki.
Apsitempusi pilką, ant petnešėlių palaidinukę, įšokusi į kelnaites ir juodus trumpučius šortus, ant pečių vietoj chalato užsimetė storą alyvinį megztinį ir pravėrusi duris žengė į kambarį.
Ir sustojo lyg įbesta: Aivaras, apsijuosęs tik rankšluosčiu, patogiai įsitaisęs ant lovos krašto, sėdėjo priešais pasidėjęs kompiuterį, kurio ekrane savo grožybes akivaizdžiausiai demonstravo kažkokia straksė. Rodos neužsičiaupianti mergina Aivarą linksmino savo paviršutiniškais juokeliais, kurie ryškiai turėjo seksualinę potekstę. Kurį laiką Goda tiesiog stebėjo šitą cirką, laukdama kol Aivaras ją pastebės arba susipras ir baigs tą koketavimą skaipu.
Bet nieko.
Abu ir toliau kalbėjosi apie kažkokius smagius jų praeityje nutikusius įvykius, juokėsi iš neaišku ko ir tada, kai Godai kantrybė ir taip jau balansavo ties riba, ta merga tiesiai į kamerą išstatė savo arbūzo dydžio krūtis. Užkilęs pyktis ir pasišlykštėjimas, ją stumtelėjo link Aivaro. Prišokusi prie jo, užvertė kompiuterio ekraną ir pasisukusi be skrupulų tėškė jį į grindis.
- Ką darai? - Aivaras iškart pašoko ant kojų, - aš gi kalbėjaus.
- Tai buvo ne pokalbis. Tu spoksojai, o ji demonstravosi, - piktai šnypštė Goda.
- Ką demonstravos? Papus? Ji visada taip, aš nebepastebiu…
- Nebepastebi?! Prie kiek dar šurvalkų papų pripratinai akis?! Jos ką, dabar kas vakarą pasikeisdamos skambinės tau pasirodyti? - Goda įsibėgėjo įsiūčio kalneliais.
- Goda, nusiramink. Nieko gi neatsitiko, - jis atsargiai priartėjo ir rankomis suėmė jai už dilbių. Matyt, nepaskaičiavęs jėgos, suspaudė kiek per stipriai, nes Godos veidą pervėrė skausmas ir tarsi šliūkštelėjo alyvos į ugnį. Palinkusi arčiau Aivaro veido sušnypštė:
- Tu MAN įsipareigojęs, po galais… Gyvenam kartu. Tikrai nepakęsiu tokių spektaklių.
- Nori, kad atsiskirčiau nuo pasaulio? Šito prašai? To tikrai nebus! - griežtai nukirto Aivaras.
Jie abu stebeilijosi vienas į kitą tęsdami ginčą tik žvilgsniais. Pritvinkusi pykčio Godos krūtinė ir toliau kilnojosi, rodės, nė bandydama nusiraminti, bet dar labiau įsiaudrindama. Ji nepajuto kaip skruostais ėmė tekėti įsiūčio bei skausmo ašaros. Galvoje sukosi padrikos mintys: kaip Aivaras nesupranta, jog ją šitaip žemina? Ar visi vyrai tokie nenuovokūs?
- Ji tik draugė, Goda. Jų turiu daug, - Aivaras pirmas prabilo ir akivaizdžiai nepataikė su žodžiais.
Jai to užteko. Viskas. Išsivadavusi iš Aivaro rankų, kurios švelniai ją purtė jam kalbant, tėškė:
- O aš tau kas? TIK tavo mergina?
Tada staigiai apsisukusi išlėkė pro duris, už savęs palikdama žado netekusį pusnuogį Aivarą, ir, basa išbėgusi į gatvę, ūmai sustojo. Kas toliau? Traukė orą visa krūtine. Kas toliau? Duso. Ją apėmė panika.
Negalėjo grįžti ir klausytis jo vyriškos logikos. Apsimesti, kad supranta. Susitaikyti. Ne. Jai tai atrodė tikra beprotybė. Absurdas. Kitų moterų jo gyvenime nepakęs, nesusitaikys su tuo. Ji laikoma ant trumpo pavadžio, jis taip pat privalės jį užsidėti. Kitaip niekas neveiks. Jie neveiks.
Aš totalus bardakas ir jis toks pat. Kaip iš mūsų gali išeiti kas nors gero? - per petį žvilgterėjo į buto šviesas ir įsisupusi į megztinį nupėdino vidiniu kiemeliu link gatvės.
Šalia Aivaro, eilinį kartą, nebejautė tvirtos žemės po kojomis, pasidavė impulsui ir nesugebėjo suvaldyti jausmų. Bet sudaužyti kompiuterį? Net ir dėl to, kad jis flirtavo su kažkokia TIK drauge - neatleistina. Kiek dar nesuprantamų elgesio modelių jis turi, kurie jam atrodo norma, nors iš tikrųjų tokie nėra? Kiek moterų šalia jo pasiryžusios nepaisyti Godos, kad tik gautų šlakelio jo dėmesio ir kiek ilgai ji su jomis kovos, kol susitaikys su tokia situacija? Ar išvis susitaikys?
Basos pėdos vos lietė šaltą ir šlapią grindinį. Buvo ką tik prašniokštusi vasariška liūtis. Temo. Vis dar apsiniaukęs dangus priminė apie artėjantį rudenį ir Goda dar stipriau apsiglėbė megztinio skvernais. Nekreipė dėmesio į nustebusiais žvilgsniais ją varstančius praeivius, ignoravo vis aštriau pėdas badančius akmenukus. Jautėsi apleista savęs pačios ir šią akimirką tokia vieniša, kad norėjosi kaip vilkui kaukti prieš mėnulį. Staiga už savęs išgirdo greitai artėjančius žingsnius ir atsisukusi pamatė Aivarą. Goda pasileido bėgti. Nesuprato, kodėl taip elgiasi, bet lėkė tarsi nuo to priklausytų jos likimas.
Aivaras netruko prisivyti. Suėmęs į glėbį, prisitraukė ją iš nugaros, ir, pakėlęs nuo žemės, apsuko.
- Paleisk mane! - Goda muistėsi bandydama ištrūkti, bet Aivaro stiprios rankos ją gniaužė it mažą paukštelį.
Jo odinės striukės užtrauktukas, jai bandant išsivaduoti, net per megztinį skaudžiai braižė nugarą, bet Aivaras sparčiais žingsniais nešė Godą atgal. Namo.
Netikėtai, ji nustojo muistytis ir Aivaras, matyt, tai palaikė geru ženklu - nebesipriešins. Pastatė ant žemės. Apsuko. Apkabino ir tvirtai priglaudė prie pilkais marškinėliais pridengtos krūtinės. Godos kvėpavimas skausmingai trūkčiojo. Kūnas drebėjo ir gniaužėsi, bet niekur kitur labiau nenorėjo būti nei kur yra dabar.
- Einam į vidų, - Aivaras šnabždėjo, jiems stovint netoli Jakšto namų, švelniai glostydamas nugarą, bet Goda staigiai papurtė galvą.
Kad ir kaip geltų nuo šalto grindinio kojas, kad ir kaip gėda būtų dėl praeivių žvilgsnių, nenorėjo eiti vidun, kol neišgirdo Aivaro ištariant, kad tokių draugių nebeturės, kol neįtikins jos, kad ji jam vienintelė dabar ir visados. Bet jis tylėjo.
Tada iš kišenės išsitraukė raktelius ir paspaudęs atrakinimo mygtuką, nuvedė Godą iki netoliese stovinčio BMW. Pasodinęs ją ir pats atsisėdęs, rovė iš vietos nudumdamas visiškai tuščia gatve tylėdamas tarsi taip pat kažko lauktų.
Goda susisupo į didelį megztinį, lėtai sulenkė ir apsivijo rankomis kojas. Galiausiai susirietė keleivio sėdynėje ir iškvėpė širdgėlą į langą. Jis aprasojo. Norėjo ištrinti šį vakarą kaip pirštais tą darė nupieštiem trikampiam. Bet ne taip viskas paprasta. Kažkuriam iš judviejų reikės nusileisti ir Goda bijojo, kad tai bus ji. Sustojus prie pirmo raudonai užsidegusio šviesoforo, Aivaras pasilenkė ir apjuosė ją saugos diržu. Ji neprieštaravo. Net nekrustelėjo jam tai darant. Nežinojo, ką norėjo tokiu elgesiu pasiekti.
Kurį laiką, važinėjosi gatvėmis tyloje, kol ji pagaliau nurimo. Nutilus šniurkščiojimui, automobilis sustojo. Goda tik dabar suprato, kad visą tą laiką verkė. Kaip galima to nepastebėti? Lėtai išsitiesė ir pakėlė akis į langą. Jie atsidūrė daugiaaukščių namų kieme, prie šiukšlių konteinerių ir automobiliais apkibusios gatvės. Goda atsilošė ir užsimerkė.
Netikėtai grįžo į savo kambarį, su ant žemės šipuliais pabirusiu kompiuteriu. Atsimerkė akimirksniu. Buku žvilgsniu nužvelgė sušalusias ir purvinas savo pėdas, akies krašteliu nužvelgė pasimetusį ir rankas gniaužantį Aivarą. Tas klaikus vienišumo jausmas, išvijęs ją basą į gatvę, dingo. Liko tik spengianti tyla ir žinojimas - ji nepakankamai svarbi, kad jis atsisakytų vyriško ego auginančio dėmesio. O manė… Ką ji manė? Kad jis pasikeis? Kam jam tai? Jis ir iki jos gyveno puikiai.
Kvaiša aš. Nereikėjo man lįsti į šitą peklą. Dabar nenoriu su juo skirtis, bet kas aš tokia, jei su tokiu jo elgesiu susitaikysiu?
Užsidengė rankomis veidą. Staigiai atsitiesusi pasisuko į Aivarą ir puolė jį trankyti rankomis:
- Tu dėl viso šito kaltas! Viskas tik per tave! Ir reikėjo tau išvis atsirasti…
Jis nestabdė. Atrodė, kad jį žaloja Godos skausmas, o ne kumščiavimas. Pakentėtų net jei smūgiai būtų stipresni, kad tik ji pasijustų geriau.
Galiausiai ji liovėsi.
Aivaras stebėjo kaip jos kūnas lėtai rimsta ir vėl susiriečia į patogią pozą. Jis užvedė automobilį. Šįkart atrodė, kad žino kur važiuoti ir po dešimties minučių sustojo prie nedidelio viešbučio Senamiestyje. Goda žvelgė pro langą be jokio susidomėjimo. Jautė kad jėgos ją apleido. Vokai apsunko, o akys, jau klaidžiojo sapne. Aivaras atidarė jos pusėje dureles ir ištiesė ranką kviesdamas išlipti. Ji pakluso. Išlipo, bet neleido prie savęs liestis.
Greitai juos nuskenavusi, administratorė nusišypsojo tik gavusi Aivaro kreditinę kortelę ir užregistravo dviviečiame kambaryje. Turbūt atrodė kaip keistuolių porelė: mergina suveltais plaukais, basa, apsigobusi dideliu megztiniu, iš po kurio kyšojo nuogos kojos. Nežinia ar išvis ką vilkėjo po juo. Vaikinas susirūpinęs, bet patrauklus ir globėjiškas. Tikrai netipiniai vienos nakties viešbučio klientai.
Nors liftas užsidarė tyliai, bet Godai jis trinktelėjo net labai garsiai ir dar tuo metu, kai buvo prispausta prie sienos. Aivaras įnirtingai glamonėjo jos nuogas kojas, tuomet lėtai kilo nugara, sustojo ilgėliau ties sprandu, veidu. Ji pakėlė paburkusias akis ir jis atsargiai abi pabučiavo.
Ūmai Goda nebegalėjo atsikvėpti, todėl grubiai jį atstūmusi, nusisuko. Aivaras prisiglaudė vėl. Glostė jos nugarą tyliai šnabždėdamas, kad myli. Myli tik ją ir nuo tų žodžių jos širdis daužėsi kaip pašėlusi. Kūnas išgyveno šią akimirką tarsi dienos iki jos nė neegzistavo. Jautė alkį, ilgesį ir nenorą atsispirti. Bet liftas sustojo ir euforija baigėsi. Goda išsinėrė iš glėbio Aivarui nespėjus jos sulaikyti, iššoko iš metalinės dėžės ir lyg šmėkla, slinko koridoriumi, nenutuokdama, kuris kambarys jų. Aivaras čiupo jos ranką ir trūktelėjo prie reikiamų durų. Odą dilgčiojo jam prilietus. Kūnu vilnijo šalto prakaito srovės. Ji puikiai žinojo, kokiais būdais Aivaras kovoja su jos emocijų audromis ir ji troško pasiduoti jo glamonėms, bet negalėjo. Mūšis buvo per daug svarbus, kad liktų nebaigtas. Jai reikėjo išsiaiškinti viską dabar, o ne po keleto metų po eilinio tokio paties kivirčo. Tos moterys, tik draugės, turi dingti šiandien, todėl ji pasiryžo atsilaikyti prieš Aivaro metodus - viską užglaistyti neišsiaiškinus.
Įžengusi į kambary Goda iškart pastebėjo lovą. Priėjusi prie jos, pakėlė patalus ir atsigulė nė nenusirengus. Jau ne pirmą kartą miegos nesipraususi, purvinomis kojomis, sumušta širdimi. Tai darėsi jos vakaro ritualu ir blogiausia, kad jai nebuvo dėl to baisu ar gėda. Jau nebe.
Aivaras laukė, kol ji įsikniaubs į patalus, ir atsargiai šalia atsigulęs, apsikabino, prisiglaudė. Galvoje buvo tylu kaip ir kambaryje. Goda užsimerkė.
- Goda! Goda! Kur tu? - kažkas ją kvietė ataidinčiu iš toli balsu ir atsimerkusi prieš akis pamatė Temzės upę. Stovėjo visiškai viena vakarėjančiame Londone atsirėmusi į akmenimis mūrytą krantinės apsaugos sienelę ir iš pakilusio upės vandens lygio galėjo spręsti, kad tai vėlyvas ruduo ar net žiema. Visgi oras atrodė keistai vasariškas. Nužvelgė savo nuogas rankas ir kuklią aprangą.
- Goda! - vėl pasigirdo švelnus balsas ir ji atsisuko.
Širdį persmelkė ilgesio skausmas sumišęs su šiluma. Link jos artėjo mama. Veidas toks jaunas, laimingas tarsi per paskutines vasaros atostogas prie jūros.
- Kur tu buvai, mažyle? - jos akys atrodė susirūpinusios ir ištiestos rankos atrodė desperatiškai siekė dukros.
- Nežinau… Gal čia, - Godos lūpos nejudėjo, bet ji žinojo, kad mama ją išgirdo.
Nespėjus joms viena prie kitos priartėti, staiga pakilo šaltas vėjas. Mamos siluetas ėmė blukti, kol galiausiai išsisklaidė lyg miražas.
- Mama, ne! - bėgdama link jos, Goda pajuto kaip vėl tampa išsigandusia maža mergaite, kaip tą dieną, kai sužinojo, jog tapo našlaite.
Staiga jėgos apleido kūną ir ji klestelėjo ant šalia stovinčio suoliuko. Kojos, rankos drebėjo ir nežinia kokios minties vedina, ji save apsivijo rankomis ir ėmė linguoti. Galvoje tyliai skambėjo močiutės kurtos lopšinės melodija.
Nuo staigiai atslinkusio šalčio Goda ėmė kalenti dantimis ir iškart ant pečių pajuto užmesto kandančio užkloto svorį. Pačiupusi kraštus stipriai juo apsigaubė, netyčia paliesdama vyrišką ranką. Pakėlusi akis susitiko Donato žvilgsnį ir vėl tapo suaugusi. Suoliukas dingo.
Jie atsidūrė Donato automobilyje, kuris dideliu greičiu nardė Londono gatvėmis. Rudos akys piktai žaibavo ir Goda susigūžė odinės sėdynės kamputyje. Išsigandusi prisispaudė prie lango. Automobilis sustojo, o ji nedrąsiai pažvelgė pro tamsintą langą ir pamatė savo butą Jakšto gatvėje, kuriame vyko vakarėlis. Atsisuko į Donatą. Jo veide pykčio nebesimatė, tik šaltas abejingumas.
Ji užsimerkė ir atsimerkė.
Stovėjo savo triukšmingoje laiptinėje ir staiga pajuto kaip jos ranka atsidūrė vyriškame delne.
- Goda, lekiam. Nestabdyk, - atpažino Aivaro balsą, nors veido neįžiūrėjo.
Ant jo kaklo kabantis didelis laikrodis suko rodykles beprotišku greičiu ir Goda skubėjo laiptais aukštyn.
Ji vėl užsimerkė ir atsimerkė.
Stovėjo savo vonios kambaryje, o jai ant galvos stipria srove tekėjo vanduo. Laimę nešanti suknelė, kuria vilkėjo, buvo kiaurai permirkusi ir Goda beviltiškai bandė užsukti čiaupą.
Staiga čiaupas dingo ir ji atsidūrė priešais savo lovą, ant kurios sutūpusios kalbėjosi visos trys puokštės narės. Nudžiugusi žengė žingsnį link jų ir sustingo. Ją pasitiko kreivi žvilgsniai ir nemalonūs šnabždesiai joms nusisukus. Goda pabandė ištarti žodį, bet iš gerklės nepasigirdo joks garsas ir, apimta panikos, susiėmė už kaklo.
Užsimerkė ir iškart atsimerkė.
Ėjo greitu žingsniu siauru koridoriumi, kol pasiekė prabangią tėvo svetainę. Sustojo prie durų dėl šokiruojančio vaizdo priešais: patalpoje tylėdami ir lyg statulos sustingę stovėjo pusšimtis nepažįstamų, išsipusčiusių žmonių, tarp kurių vaikštinėjo pankiškos išvaizdos jaunuoliai. Viso šito iškreipto vaizdo centre kaip povas savimi pasitikintis Artūras Salas ir Rasa Lapė atrodė kaip vakaro šeimininkai.
Staiga visi atgijo ir į ją atsisuko: smerkiančiai, paniekinančiai ir …
Goda prasimerkė išpilta šalto prakaito. Aivaras jau buvo nubudęs ir raminančiai glostė nugarą. Nurijo seiles pajutusi burnoje moralinių pagirių dvoką. Keistas sapnas niekur nesitraukė. Žinojo, kad užsimerkusi lengvai į jį sugrįžtų, todėl susiradusi Aivaro ranką, ja apsiglėbė ir prigludo arčiau jo. Ką sapnas galėtų reikšti? Čia perspėjimas ar tiesiog pasąmonės žaidimas? Godai nepatiko galvosūkiai, kurių negalėjo išspręsti, o šis toks ir buvo. Tiesiog vienas kliedesys su visomis baimėmis ir stresu. Tuoj viskas baigsis, bent jau Pagonijos demonai, liks susitvarkyti su kitais.
- Važiuojam namo, - pasiūlė Aivaras po geros valandos tiesiog gulėjimo lovoje.
- Dar nenoriu, - tyliai teištarė Goda.
- Kas tau vakar užėjo?
- Man užėjo? - sukluso ir tankiai sumirksėjo.
- Vis dar nesuprantu, kodėl iškėlei tą isteriją…
Goda nusimetė jo ranką ir pašoko iš lovos.
- Kas čia neaiškaus? Leidai tai mergai su tavim flirtuoti!
- Tai kas?
- Tu rimtai nesupranti? - nusistebėjo Goda, - užimti vaikinai nesielgia taip, kaip tu vakar. Neflirtuoja su juos suvilioti bandančiom šurvalkom. Aš jaučiausi pažeminta.
Jis lėtai stojosi iš lovos tarsi laimėdamas sau laiko apmąstyti išgirstus žodžius ir priėjęs prie Godos suėmė abi rankas.
- Supratau, - nutęsė, - nepamačiau tos situacijos tokiu kampu. Atleisk. Aš tikrai nesistengiau tyčia tavęs žeminti. Tiesiog su visais bendrauju vienodai, nes toks jau esu. Pasaulį pažįstu per žmones. Neskirstau jų pagal lytį. Jei kalbu su moterim tai nereiškia, kad su ja miegojau, miegu ar ketinu miegoti.
- Aš nenoriu tavęs keisti, Aivarai. Bendrauk su žmonėm kiek tik nori, tik ne su tokiomis kaip vakarykštė, gerai?
Jis įsistebeilijo į Godos akis ir rodos susimąstė.
- Gerai, - pagaliau ištarė lėtai, - atsiribosiu nuo tokių moterų, jei tau tai svarbu.
- Svarbu. Ir dar žinai, kas man svarbu? Kad mano draugės netaptų ir tavo draugėmis. Nesusitik su jomis, jei manęs nėra šalia. Neuždraudžiu išvis kalbėtis, tik būk su jomis šaltesnis, ne toks draugiškas.
Aivaras lyg nustebęs kilstelėjo antakius.
- Ir su Austėja?
- Ypač su ja.
- Nesuprantu. Kodėl?
- Tiesiog padaryk tai, gerai?
Aivaras nežymiai linktelėjo.
- Tada ir aš turiu reikalavimą, - lyg atsiminė - Šalia tavęs nenoriu jokio vyriško kvapo. Jokių Donatų ar į jį panašių, - nukirto.
- Sąžininga, - atsikvėpė Goda.
- O dabar… Jei jau viską išsiaiškinom… - šyptelėjo ir, rodės, tik dabar atsipalaidavo, - ar galiu tave pabučiuoti?
Goda linktelėjo sutikdama, bet vis dar susilaikydama nuo emocijų. Jam to užteko ir Aivaras iškart prie jos prisiglaudė. Nubraukęs nuo veido kelias nepaklusnias sruogas, paglostęs abiem rankomis susivėlusius jos plaukus, globėjiškai pabučiavo į viršugalvį, tada į nuleistus vokus, lūpas ir jos rankas suėmęs už savęs įsisiurbė į kaklą. Goda ne kartą pastebėjo, kad Aivarui kivirčas baigtas tik tada, kai jos kūnas tai patvirtina ir, matyt, būtent iš jo reikalavo atsako. Šiek tiek atlošusi galvą, ji leidosi gundoma.
- Neišbėk daugiau taip, kaip stovi, į gatvę. Velniškai išgąsdinai, - šnabždėjo bučiuodamas.
Ji linktelėjo.
- O tu kitąkart vykis toks kaip stovi. Greičiau išsiaiškinsim.