46 skyrius

Austėja

2015.07.31 Penkt. 13.37 

Parnešiau tau pietus, atlėk į EI kabinetą. 

Goda šyptelėjo perskaičiusi žinutę ir jos pilvas iš alkio garsiai suaimanavo. Skubiai atsistojo, užvertė kompiuterio ekraną, čiupo telefoną ir nulėkė pietauti su draugėmis. Atvėrusi Emilijos ir Ievos kabineto duris, iškart pajuto įtampos svilėsių kvapą.

- Kur Austė? - apsidairė palengva žingsniuodama prie dirbančių kolegių. 

- Ar gi ne tau, geriau žinoti, kur šiuo metu tavo BFF*? - nepatenkinta Ieva nusivaipė ir atsitraukė nuo kompiuterio ekrano.

- Tai, kad… - pradėjo Goda, bet nutilo įsikišus Emilijai.

- Ieva, liaukis. Elgiesi labai negražiai.

- Negražiai? O žinai ką, supyk ir tu ant manęs ir nesikalbėk iki kol dingsi gimdyti, - bambėjo mosikuodama rankomis.

- Ieva! - suriko choru Emilija ir Goda. 

Tuo metu į kabinetą įžengė Austėja, nešina salotų dėžute su kava, ir pakelti balsai ją prikaustė tarpdury. 

- Kas čia vyksta?

- Štai ir pasirodė geriausia draugė, - imdama nuo stalo savo rankinę Ieva stojosi, - atsibodot visos su savo reikalais. Dingstu iš čia.

- Kur eini? Darbo diena dar nesibaigė. Negali tiesiog imti ir išeiti, - stabdė ją Austėja

- Galiu ir išeinu! Adios! - garsiai trinktelėjusi durimis, Ieva nulėkė link lifto.

- Tai ką dabar darysim? - abstulbusi Austėja atsisuko į drauges. 

Goda ir Emilija nustebusiais žvilgsniais spitrijosi į duris, pro kurias ką tik dingo jų puokštės narė.

- Alio! Jūsų klausiu, ką darsyim, kai jos kas pasiges? Goda, tu ne nėščia. Pasakyk, kaip išsuksim tą mažvaikę? - Austėja, atsisėdo į Ievos kėdę ir padėjo atneštus pietus.

- Bet kas čia vyksta, nesuprantu… - atrodė Emilija klausia pati savęs. 

Austėja patraukė pečiais ir atsilošė kėdėje.

- Ji jaučiasi palikta nuošaly… 

- Yra prasmės tavo žodžiuose, - Emilija sutiko, - Aš greit išeinu, jūs abi su Austėja susidraugavot… Vargšė mūsų Ievutė. Reikia jai parodyti, kad…

- Kas čia per susirinkimas? - užbliovė tarpdury stovinti Elena su krūva popierių rankose, - eikit dirbt, tinginės, - įžygiavusi į kabinetą patraukė tiesiai prie Ievos stalo. - Kur blondzinka?

Emilija trūktelėjo pečiais, o Austėja greitai sumojo:

- Nubėgo iki vaistinės nusipirkti vaistų. Labai įsiskaudėjo galvą, - melavo nė neraudonuodama.

- O tu, ką savo vaistinėlėj neturi? - toliau baubė personalo vadybininkė, - darbo metu darbuotojas privalo būti savo darbo vietoje. Kas čia per savivaliavimas? - išrėkė visa gerkle.

- Ji tuoj grįš, - Austėja laikėsi tvirtai. 

- Tuoj aš jai paskambinsiu, - išsitraukusi iš galinės juodų kelnių kišenės telefoną, Elena kontaktų sąraše ieškojo reikiamo. Pagaliau radusi, paspaudė skambinti ir atsitrenkė į operatorės pranešimą, kad abonentas už ryšio zonos ribų.

- Jei ji už dešimties minučių nebus savo darbo vietoje, aš jai į tabelį įrašysiu pravaikštą! - pagrasino paeiliui nužvelgusi visas tris. - Einu pasikalbėsiu su jos vadovu apie netinkamą praktikantės elgesį. Galvą jai, matai, skauda, - murmėjo eidama link durų, - aš čia kelias dienas su temperatūra vaikštau, o ji pakentėt kelias valandas negali! Siaubas, - užsitrenkė durys ir kulniukų kaukšėjimas nuaidėjo koridoriumi.

- Na, administracijos vadove, ką rekomenduosi daryti dabar? - šyptelėjo Goda Austėjai.

***

Du beveik pilni lagaminai drabužių, dėžėse supakuoti kompiuteriai, vis dar išmėtyti ant lovos darbo dokumentai, tinklinio kamuolys - Aivaras jau valandą lofte pakavosi daiktus ir galo nė nebuvo matyti. Šįryt jis su Goda į ofisą nevažiavo. Nusprendė dieną išnaudoti svarbesniems reikalams: persikraustyti į Jakšto namus, pasirašyti nupirkto lofto draudimo sutartį bei suplanuoti jo remonto darbus. Norėjo kuo greičiau įsikurti naujuose namuose. Paties nusipirktuose. Buvo įsitikinęs, kad Goda taip pat to nori, nors ir apie tai nekalba. Nieko. Bus kantrus šiuo klausimu. Turi laiko. Jau senokai suprato, kad ji nemėgsta spaudimo ir suvaržymų, kuriuos primeta kiti. Užtektinai taisyklių susikūrė pati sau. Dieve, kokia ji buvo susikausčiusi jiems pirmąkart susitikus. Atrodė tokia nekalta ir pasimetusi, pasislėpusi už kavos puodelio troško nurengti jį žvilgsniu ir tuo pat metu baisiai to gėdijosi. Pareiginga moksliukė - tokį susidarė įspūdį, kai Deividas ją trumpai apibūdino prašydamas prižiūrėti. Turėjo elgtis tarsi jos didysis brolis, bet kad tai bus sunku, pajuto Kaune arenoje. Troško sužinoti, kokia ji be visų apsimestinių pareigų. Žinojo, kad tai netikroji Goda, besivadovaujanti visom tom kvailom taisyklėm ir elgesio normom. Ir jis buvo teisus. Ištraukė ją į šviesą ir parodė, kad ji daug daugiau nei tik darbuotoja. Ji moteris. Pirmiausia ji jusli ir graži moteris. Gundanti, šmaikšti, drąsi ir perpildyta jausmų. Ji kibirkščiuoja. Kartais sproginėja, bet jam tinka. Ji verta visų nudegimų, kuriuos jis patyrė ar dar tik patirs. Neleis niekam tarp jų stoti. Net ir ligai. Ligai. Ligai.    

- Ooo, ką matau. Kur Salaitė?

- Darbe, - trumpam atsisukęs į tarpduryje stoviniuojantį kambarioką, Aivaras grįžo prie komodos stalčiaus tuštinimo.
- O tu ko užsukai? - paklausė Rolas lyg tarp kitko. Ir nutilo.

Aivaras grįžtelėjo pažiūrėti kodėl ir susidūrė su nustebusiu kambarioko žvilgsniu.

- Išsikraustai? - kvėptelėjo, rodos, netikėdamas tuo, ką mato.

- Keliuos pas Godą. 

- Ką? Kada man pasakyt planavai?

- Dabar.

Rolas įslinko į kambarį, Aivaras girdėjo sunkius žingsnius iki lovos, tuomet lango atspindy pamatė jį atsisėdant.  

- Kodėl išsikeli? Salaitė pareikalavo?

Tyla.

- Neprivalai jos klausyt.

- Pats noriu.

- Tu gal durnas? Kam viena, kai gali turėti kasdien po skirtingą? Kas tau pasidarė? - maskatavo rankomis purkštaudamas.

- Subrendau, Rolai, ir tu pabandyk.

- Dėjau aš ant tokių santykių. Laisvė svarbiau, nei šilta vakarienė. Nesileisk, kad ji tave stumdytų. Gyvenk čia.

- Kalbi kaip pavydi meilužė. Atvėsk.

- Sušikta Salaitė… - pagiežingai iškošė pro sukastus dantis.

- Ei, rink žodžius. - Aivaras staigiai pakėlė perspėjančias akis.

- Ji tave susigrėbia sau. Visi pastebi, kad tu atsiribojai. Niekas jos nemėgsta, nes ji - nuoboda. Ir tu toks daraisi. Atmetinėji visus pasiūlymus pasitūsint. Kiek tau metų, seni? Šešiasdešimt? 

- Atsitūsinau savo, užleidžiu vietą tau. Varyk iki apsivėmimo. Man nerūpi.

- Praskydai, Aivarai. Kaip boba koks “myliu, negaliu, neišleidžia” - šaipėsi Rolas.

- Užsičiaupk! - užriko Aivaras.

- Va va, apie tai ir kalbu. Niekas, išskyrus ją, tau neberūpi. Atsipeikėk. Juokingai atrodai.

Aivaras liovėsi tuštinti stalčius ir atsisuko.

- Po poros valandų manęs čia nebebus. Raktus paliksiu įprastoj vietoj lauke. Ačiū, kad priėmei, - Aivaras atrodė nenusiteikęs ginčytis.

- Grįši, - Rolas išspjovė žodžius ir nė neatsisukęs dingo. 

***

Goda žinojo, kad šiandien, prieš pat pietus, Aivaras važiuos į loftą susirinkti daiktų ir galutinai persikraustys pas ją, į Jakšto namus. Nors niekada tiesiogiai jam to nesiūlė, bet užuominų, kad tam neprieštarautų, išsakė nemažai. Džiaugėsi dėl tokio jo poelgio, bet taip pat ir bijojo. Dar neteko oficialiai gyventi su jokiu vyru. Net su Donatu. Naujas potyris keistai vibravo kūnu, sukeldamas jaudulį.

Inn’e nupirkusi salotų ir sumuštinį, nusprendė nuvažiuoti į loftą, ir nustebinti Aivarą pietumis. Reikėjo paminėti persikraustymą. Lofte jis lankysis, turbūt kartais net nakvos, bet kaip svečias, Rolo draugas - šiame fronte niekas nesikeičia, bet faktiškai, nuo šiandien jo namai - Jakšto gatvėje ir Goda po tokios minties nejučia stipriau paspaudė akseleratorių. 

Pasistačiusi automobilį prie pat durų, nuo galinės sėdynės čiupo lauknešėlį ir koja uždariusi dureles, vos neapvirto užkliudyta pralekiančio Rolo, kuris atrodė įsiutęs. 

- Traukis iš kelio, kale, - pasibjaurėjęs burbtelėjo ir skuodė tolyn.

Goda sumojo, kad tai dėl žinios, jog Aivaras išsikrausto. Pačiam susižvejoti merginą nakčiai nebebus taip lengva, kaip su Aivaro pagalba. Ir tai neišvaizdžiam vaikinui su sudėtingu charakteriu - tikra katastrofa. Goda nulydėjo jį žvilgsniu, o jam dingus, pasisuko eiti į loftą. 

Įžengusi vidun, kaipmat išgirdo Aivaro balsą. Jis kalbėjo telefonu. Angliškai. Prisiartinusi prie kambario, tyliai pabarškino ir pravėrė duris. Aivaras stovėjo į ja nugara. 

- Man reikia poros dienų pagalvoti, bet pasiūlymas labai viliojantis.

Goda pravėrė duris plačiau ir įžengė vidun. Išgirdęs Aivaras, staigiai atsisuko ir apdovanojo kraują stingdančia šypsena. Pakėlė vieną pirštą rodydamas, kad tuoj baigs kalbėti, ir vis linkčiodamas į tai, ką girdėjo ragelyje, galiausiai atsisveikino.

- Kas per pasiūlymas? - Goda iškart pasidomėjo.

- Atsimeni, vakar vakare turėjau darbo pokalbį?

- Oi… Net nepaklausiau kaip sekėsi, - atsiprašančiai šyptelėjo.

Jis prisiartino ir aistringai pabučiavo Godos lūpas. 

- Tai ką pasiūlė? - atgavusi kvapą smalsavo.

- Daugiau pinigų, daugiau laisvės.

- Tai gerai, ar ne?

- Reikėtų persikelt… - atsargiai ištarė.

- Kur? - Goda kilstelėjo antakį.

- Į Japoniją.

- Ooo, - atšlijusi, įdėmiai jį nužvelgė.

- Nesutikau, kol kas… - nutęsė stebėdamas Godos reakciją.

- Bet ir neatsisakei, kaip supratau. Svarstai sutikti?

- Mhmm… Sudėtinga, kai mano mergina dirba Lietuvoj, nebent, aišku, ji važiuotų su manim, - šyptelėjo žaismingai.

- Aš? Į Japoniją? Nemoku kalbos, ką ten veikčiau…

- Aš taip pat nemoku, bet angliškai kalbantys specialistai ten vertingi. Be to, uždirbsiu pakankamai, kad mus abu išlaikyt. Galėsi neskubant susirasti, kas iš tikrųjų patinka, - įtikinamai gundė Aivaras.

Goda susimąstė.

- Tu svarstai?? - nustebo jis.

- O ką?

- Galvojau tau patinka Pagonijoj.

- Nemirštu iš laimės. Iš tikrųjų, net atsibodo. Gal iššūkių per mažai... - šyptelėjo atsipalaidavusi ir grįžo į Aivaro glėbį. 

Tokios permainos jai atrodė patrauklios. Turėjo jau anksčiau pagalvoti, ką veiks po Pagonijos, bet paskutinės užduoties laikas vis tempėsi ir tempėsi. Vis dar buvo sunku susitaikyti, kad Doroti įmonėje jai žadėta partnerės vieta nebeegzistuoja. O tam ji ruošėsi ilgiau nei kelis metus. Taigi, ar verta planuoti, ar geriau pasiduoti ir pasinaudoti proga?  

- Tai ką tada darom? Negalim leist tau nuobodžiaut… - grąžino ją iš apmąstymų Aivaras.

- Savaitę tikrai privalau dirbti. Baigsiu ką pradėjau, o tada išeisiu. Galvojau apie tai dar iki šio ryto. 
- Rimtai? Mes tikrai varom į Japoniją? Kartu?

- Gal pavalgom, ką? Darbo dar nemečiau, turėsiu grįžti. 

- Tu nuostabi, - Aivaras rijo ją akimis patenkintas kaip vaikėzas. Pietūs jam atrodė nė motais.

- Aivarai, net negalvok… - juokdamasi perspėjo, nuspėdama jo mintis. 

Bet perspėjimams jau buvo per vėlu. Varpelio formos suknelės užtrauktukas greitai buvo įveiktas ir glotni nugaros oda pasimatė kaip ant delno. Vyriškos rankos įsliuogė po nėriniuotais apatiniais, priversdamos Godą išsiriesti iš malonumo, joms vis dar slenkant toliau, giliau ir švelniau. Goda atlošė iš pasitenkinimo galvą, visiškai atverdama kaklą ir jo iškart ėmėsi šiltos Aivaro lūpos. Bučiniai šokinėjo odos paviršiumi, erzindami, kaitindami, prašydami paklusti, kol parklupdė beprotiškas alkis ir ji kapituliavo.   

***

Aivaras sukiojosi kėdėje, vis nužvelgdamas nedidelį Godos kabinetą bei karts nuo karto užmesdavo akį į koridorių, kuriuo ji prieš kelias minutes nukaukšėjo. Atvažiavo, jos prašymu, septintą valandą, bet kaip ir numanė, Goda dar nebuvo pasiruošusi iš čia dingti. Burbtelėjusi, kad kažką dar privalo atsispausdinti, išbėgo iš kabineto ir paliko jį laukti. Aivaras nebuvo prieš, tik manė, kad merginoms svarbu atšvęsti tokias progas, kaip skudurų sumetimo, bet Goda kaip visada, jį stebino.

Stalas buvo nuklotas segtuvais. Aivaras juos atsainiai pavartė: lentelės, skaičiai, sutartys - atrodo buvo pažadėjusi, kad vakarai po koncerto priklausys tik jam, bet, matyt, artėja dar koks svarbus renginys ir Aivaras susiraukė. Nemėgo jos dėmesiu dalintis, net ir su darbu, ypač su tokiu, kurį tuoj mes.

Atsilošė kėdėje ir užsimerkė. Tokioje tyloje galėjo net nusnausti. Pasirodo, vėlyvą penktadienio vakarą Pagonijoje dirbo tik Goda ir priešais ją salytėje sėdintis vadovas. Aivaras nustebo jį pamatęs. 

Matyt, Pagonija turėjo rimtų bėdų, kad patikrinimas užsitęsė. 

Aivaras prasimerkė lyg nujausdamas, kad į jį kažkas spokso. Neapsiriko. Tarpduryje stovėjo vadovas be kabineto.

- Įmonės vidaus taisyklės draudžia pašaliniams asmenims būti kabinetuose, - šiurkščiai perspėjo jis.

Atrėmęs nepatenkintą žvilgsnį, Aivaras atsistojo:

- Aš jų čia ir nematau, - ištiesino pečius, iškart sukryžiuodamas ant krūtinės rankas, - laukiu Godos.

- Goda žino įmonės politiką, - nenuleido akių vadovas.

- Ir net neabejoju, kad jos laikosi. Nesu koks šnipas jeigu apie tai galvojat. 

- To aš nežinau, - nemandagiai nukirto.

Aivaras nusistebėjo, kad yra puolamas. Akimirką pasirodė, kad, tam vyrui tai asmeniška.

- Šiais laikais viską lengva sužinoti, - Aivaras sumažino juos skiriantį atstumą ir užtikrintai ištiesė ranką: - Aivaras Tumėnas.

- Donatas Bartkus, - nesudvejojęs atsakė tvirtu paspaudimu.

Garsiai nuaidėjęs priešais stovinčio vyro vardas privertė Aivarą įsitempti ir kaip tik tuo metu į kabinetą įžengė Goda. Kilstelėjusi galvą, pamatė juos vienas priešais kitą, ir akivaizdžiai apstulbusi, o gal sutrikusi, suakmenėjo. 

Aivaras iškart ištraukė ranką iš Donato gniaužtų ir prie jos priėjo. Apsivijęs per pečius, prisitraukė savininkiškam bučiniui į lūpas.

- Hey. Susipažinau su tavo… Mhmm… vadovu, - atsikrenkštė, - Donatu… Galim eit?

Rodės, Goda atitoko, bet vis dar stigo žodžių. Nežymiai linktelėjusi galva, akimis peršoko nuo vieno vyro prie kito. Aivaras pajuto, kaip Godą ima krėsti drebulys, tad staigiai pačiupęs jos rankinę, ranka mostelėjo link durų, ragindamas tuoj pat dingti. Jai išėjus, per petį linktelėjo Donatui, ir tik tada sparčiu žingsniu nusivijo jau toli nuskuodusią Godą.

- Bandai pabėgti nuo manęs ar nuo jo? - prisiartinęs prie lipančios į liftą Godos, paklausė.

- Nuo ko jo?

- Donato.

Godos trumpas dėbtelėjimas Aivarui pasirodė lyg priekaištas.

- Daug Donatų aplink tave… - atsistojęs per žingsnį, gręžė ją žvilgsniu.

- Tai, kad tik vienas, - nukirto stebėdama mirksinčius aukštų skaičius.

- O tas, kuris rašė žinutę? - Aivaras pagavo sekundę virptelėjusias jos lūpas. Suprato, kad klausimas buvo taiklus.

- Čia tas pats, - atsainiai tarstelėjo, bet Aivaras jau nebetikėjo jos atsainumu.

- Supratau, - šyptelėjo nenorėdamas šio vakaro gadinti aiškindamasis kaip pasikėlęs vadovas pradėjo rėžti sparną aplink jo merginą. 

Iš kitos pusės, nesinorėjo visko taip ir palikti:

- Duok telefoną, šiandien užmačiau afigieną sekimo programėlę. Sakau, pabandom ant taviškio obuoliuko.

Goda užvertusi galvą nusikvatojo. Juokas atrodė pritvinkęs įtampos ir nejaukumo, todėl Aivarui jis nesmagiai atsimušė į paširdžius.

- Tai ką šiandien suplanavai mūsų vakarui?

Temos pakeitimas buvo lengvai nuspėjamas ir  Aivaras nedvejodamas atsakė:

- Filmas arba vakarienė ir bausmė lovoje. 

Goda iškart įsikibo į turėklą už nugaros ir pasiūlė:

- Varom namo, filmui šiandien nenusiteikus.

* BFF - best friend forever iš anglų k. geriausia draugė amžinai.