44 skyrius
 |
| (Paveikslėlis iš www.https://www.canstockphoto.com) |
- Tuoj ateis. Matyt, kamščiai ir autobusas į juos papuolė, - Emilija garsiai išsakė savo spėjimus gerdama arbatą ir užsikasdama sūrio su bruknėmis pyragu.
- Ignoruoja mus. Kaip dievą myliu, ignoruoja, - sumurmėjo rudaplaukė ir staiga akimis pagavo Ievos figūrą minioje. - O, ateina. Nu dabar tai aš jai pasakysiu, ką galvoju.
- Austėja, ji vakar ant karštųjų kalbėjo, - kalbėdama pilna burna, Emilija bandė švelninti situaciją, - paskutinėm dienom jos nuotaikos kaip viesulai: įtraukia visus į sūkurį ir tada ištaško į visas puses.
Pamačiusios iš nuostabos išsprogusias Austėjos akis ir nuo fotelio šiek tiek pakilusį kūną, Goda su Emilija nusekė nustebusį žvilgsnį ir atsitrenkė į Ievos, lipančios į liftą, nugarą. Austėja iš pasipiktinimo ėmė šnopuoti:
- Aš… Aš…
- Prisėsk ir nusiramink, - globėjiška Emilijos ranka švelniai trūktelėjo rudaakę ant kėdės, - aš su ja pasikalbėsiu, - atsistojusi Emilija pasičiupo nuo žemės rankinę, į apačią patampiusi žalią taškuotą tuniką, nušlepsėjo ten, kur visos paskutinįkart matė atskilusią puokštės gėlę.
- Duok jai šiek tiek erdvės, tegul atvėsta, - patarė Goda siurbčiodama šaltą latte machiato.
- Jai ne erdvės, o diržo reikia, - piktinosi Austėja sukinėdama kelias apyrankes ant kairės rankos, - jos charakteris ir taip ne dovanėlė, o dabar lyg pastovus pms, išvis sunku susikalbėti.
- Gal įsimylėjo be atsako arba tiesiog sekso trūksta? - trūktelėjusi pečius, Goda atsilošė krėsle.
- Jinai tik vaidina kietą, o iš tikrųjų yra drovi ir neprisileidžia bernų. Suskystėjo mergai smegenys.
Atsisėdusi prie darbo stalo ir laukdama, kol pasikraus kompiuteris, Goda vis nesiliovė mąstyti apie drauges ir, kad per tokį trumpą laiką, jos parūpo labiau nei derėtų. Galvoje žaisliniu vilkeliu sukosi mintis: kaip Goda gali vadintis jų drauge? Ji jautė galinti patikėti savo užnugarį Austėjai. Iš jos pusės taip pat sklido atgalinis ryšys. Bet kas bus paaiškėjus tiesai? Goda regėjo ateities viziją: iš nuostabos ištįsusį Emilijos veidą, nervingai trepsinčią Ievą ir be sustojimo rankomis mosikuojančią įsiskaudinusią Austėja. Giliai atsiduso ir bandė prisiminti kaip ji taip giliai įklimpo…
Pradžioje, Goda strategavo, kad ofiso merginų grupė bus puiki terpė rinkti informacijai, bet ilgainiui pastebėjo, kad jos nėra tipinės liežuvautojos: atsargiai ir mažai šnekėdavo apie Pagonijos reikalus. Dėliodama įvykius chronologine tvarka, Goda sumojo, kad kažką daugiau apie neoficialią hierarchiją Pagonijoje sužinojo tik prieš pat Donato atvykimą. Suvokė, kad teisingiausia būtų pačiai prisipažinti apie tikrąsias darbo Pagonijoje priežastis, bet tuomet sulaužytų konfidencialumo sutartis ir neišsimokėtų baudos per šimtą metų. Galėtų viską baigusi tiesiog pabėgti iš Lietuvos su Aivaru.
Aivaras… Aivaras!!! Po galais! - vos pagalvojus, kad Aivaras taip pat nieko nenutuokia, širdis ėmė daužytis kaip pašėlusi. Susitelkus į santykius su juo, jų pastangas būti kartu, Goda užsimiršo apie šį menkutį formalumą… Mažą paslaptėlę, kuri it žaibas vienu kirčiu nulaužtų storakamienį medį. Ji pirštais suspaudė smilkinius ir lenkdama galvą panardino juos į plaukus. Staigiai pakėlusi galvą pro kompiuterio viršų Goda pastebėjo, kad iš savo vietos posėdžių salėje žvilgsniu ją veria Donatas.
Goda mandagiai linktelėjo pasisveikindama. Jis šyptelėjo. Mikliai išsitraukusi telefoną, pati sau netikėtai, brūkštelėjo laišką:
Siuntėjas: Goda Salaitė
Gavėjas: Donatas Bartkus
Tema: pastaba
2015 m. liepos 28d. 09.14
Ar lengva susikaupti darbui nuolat stebint mano kabinetą?
Siuntėjas: Donatas Bartkus
Gavėjas: Goda Salaitė
Tema: pastaba
2015 m. liepos 28d. 09.15
Nelengva.
Siuntėjas: Goda Salaitė
Gavėjas: Donatas Bartkus
Tema: pastaba
2015 m. liepos 28 d. 09.17
Tuomet gal įsikurk tau paruoštame kabinete? Bus lengviau.
Siuntėjas: Donatas Bartkus
Gavėjas: Goda Salaitė
Tema: pastaba
2015 m. liepos 28 d. 09.19
Lengviau nebus.
Siuntėjas: Donatas Bartkus
Gavėjas: Goda Salaitė
Tema: pastaba
2015 m. liepos 28 d. 09.20
Įdomu žiūrėti į tave dirbančią.
Goda atsilošė kėdėje. Nors paskutinis laiškas išmušė iš vėžių, bet taip pat ir maloniai nustebino. Mažiausiai šiuo metu tikėjosi tokio jausmo, kaip malonus nustebimas. Pasijutusi kalta dėl tokių minčių, nusivalė nuo veido patenkintą išraišką ir nutarė nieko neatrašyti.
Obuoliukas vėl suvibravo.
Nedrąsiai pažvelgusi į posėdžių salės pusę, pamatė, kad Donatas šneka telefonu ir yra kiek nutolęs nuo kompiuterio. Atsidariusi elektroninio pašto dėžutę, Goda rado prieš kelias dienas žadėtą tėvo sekretorės laišką su jo darbotvarke. Ji peržvelgė Artūro Salo ateinančių poros savaičių oficialius planus ir nutarė, kad atidės kelionę pas tėvą, kol išsispręs Pagonijos rebusas. Vos pagalvojus apie skambutį su pranešimu, kad aplankys vėliau, suskambo laidinis telefonas. Goda net nusipurtė nuo technologijų aplink ją užvirimo.
- Goda klauso.
- Aš pagalvojau, gal nueikime pietų į sušinę kitoj prospekto pusėje, ką manai? - linksmai čiauškėjo Austėja.
- Šiandien aš skipinu pietus.
- Kodėl gi?
- Darbai darbeliai mina ant kulnų, - nepatenkinta paaiškino Goda.
- Ką gi, gaila. Darbuokis.
- Ryt papietausim.
Goda išgirdo kaip kažkas užėjo pas Austėja, tad ji tik burbtelėjusi “gerai, iki” padėjo ragelį.
Visgi praslinkus pusvalandžiui, aštrėjantis alkio jausmas, trukdė susikaupti ir Goda pasigailėjo nesutikus su draugės pasiūlymu. Nusprendusi sukirsti bent sumuštinį arba galbūt atsigaivinti šalta latte, pasičiupusi piniginę patraukė į apačią.
Pirmame aukšte vos prasibrovus iš lifto susuko skrandį nuo plačios kvapų paletės, kuriuos kiekvienas skubantysis atsinešė iš savo pietų lėkštės. Suraukusi nosį ji sparčiu žingsniu artinosi prie Inn’o, kai staiga, išvydusi vaizdą priešais, suakmenėjo: Aivaras ir Austėja šnekučiavosi stovėdami pernelyg arti vienas kito. Jie sutartinai išmetė pietų likučius ir toliau tęsė pokalbį. Atrodė atitrūkę, niekur neskubantys, besijaučiantys vienas su kitu patogiai. Goda tyrinėjo tą sceną bandydama suprasti, ar jie susitiko atsitiktinai, ar tik dabar vienas kitą pamatė. Nejaugi kartu pietavo? Ir tuomet Austėjos ranka jai besijuokiant nusileido ant Aivaro bicepso ir užsibuvo ilgiau nei derėtų tik draugei. Goda įsiuto kaip reikiant. Draugės motyvai atrodė kaip ant delno. Širsdama nepajuto kaip stipriai į delną įsirėžė nagai iki kol jie sukėlė tvinkčiojantį skausmą. Akimoju atitoko. Pabandė nusišypsoti, bet nepavykus, antrąkart nemėgino. Tiek to, nebuvo prieš ką apsimetinėti.
Vos Goda įžengė į Inn’ą, Aivaras su Austėja pasisuko eiti ir abu, ją pamatę, sustojo lyg įbesti. Po akimirkos Aivaras plačiai nusišypsojo ir prisiartino. Austėja atrodė prasikaltusi, prigauta, todėl pasimetusi.
- Sveika, - Aivaras apsikabino Godą ir švelniai pabučiavo.
- Smagūs pietūs buvo? - paklausė žiūrint tiesiai į kolegę, o pagieža tiesiog veržėsi pro burną.
Aivaras, nepaleisdamas Godos iš glėbio, pažvelgė į ją, tada į Austėją, matyt, sumojęs, kas per situacija, šyptelėjo:
- Goda baik, čia gi tavo draugė.
- Ar tikrai? - nesiliovė spitrijusi akimis į kolegę, kuri sukryžiavusi rankas ant krūtinės vaidino įsižeidusią.
- Goda, nebūk jautruolė, čia tik pietūs, - nukirto ši.
- Žinai, Austėja… - ji netyčia pastebėjo, kad šia scena susidomėjusių vis daugėja ir sumojusi, kad viešos dramos nenori, tiesiog išsilaisvino iš Aivaro glėbio ir numykusi “ai tiek to” nulėkė prie lifto pamiršusi ir kavą, ir pietus.
Vydama protą jaukiančias, pavydu persmelktas mintis, Goda įdūkusi skuodė link savo kabineto ir vos kaktomuša nesusidūrė su Rasa Lape.
- Panele Salaite, malonėk nelakstyti po ofisą, - pagiežingai rėžė sustabarėjusiai pavaldinei ir, rodos, kažką prisiminusi, manieringai pasitaisė kabantį auksinį auskarą. Po akimirkos tarė:
- Užeikime į tavo kabinetą.
- Taip, žinoma, - palinksėjo Goda ir praleido ją pro duris.
Rasa lyg gulbė įplaukė ir viena ranka atsirėmė į stalą. Šilkinė, alyvinės spalvos suknelė su didele gėle ant peties paryškino vadovės lieknumą, o Prada aukštakulnės basutės su plonais dirželiais - pabrėžė jos išdidžią laikyseną.
- Eisiu iš karto prie reikalo, - pagiežingai nužiūrėjo Godą, - mane domina tavo susitikimas su Donatu Bartkum.
Goda nesitikėjo, kad tas incidentas, įvykęs pirmadienį posėdžių salėje, bus lengvai pamirštas, tačiau šis klausimas vis tiek prilygo staigmenai.
- Na… - pradėjo Goda akylai stebėdama vadovę, - kaip man pasirodė, Pabaltijo vadovas siekė sužinoti apie mūsų patirtį, skyriaus susidirbimą. Tai buvo lyg vertinimo pokalbis.
- Ir viskas? - paklausė Rasa tarsi abejodama Godos versija.
- Užsiminė apie pardavimų planus, domėjosi kaip sieksim užsibrėžtų tikslų einamuoju laikotarpiu, - atsargiai kalbėjo nenuleisdama akių nuo vadovės.
Sekundėlę Rasos Lapės akyse šmėstelėjo baimė ir tą patvirtino nejaukus violetinės gėlės pakedenimas. Tačiau po akimirkos susitvardė lyg išdavikiškų ženklų nebūtų buvę.
Nenorėdama sukelti panikos, kuri tik sutrukdytų jos ir Donato detektyviniams planams, Goda suskubo abstrakčiai pasiaiškinti:
- Rasa, juk žinote, nesakyčiau nieko, ko jūs nežinotumėte, - nutaisė pačią nuoširdžiausią šypseną, kokią tik surado savo šypsenų skrynioje.
- Mhmm… - keistai numykė marketingo vadovė ir daugiau netarusi nei žodžio išplaukė pro duris.
Goda atsikvėpė. Tikėjosi, kad nuramino vadovę ir laimėjo šiek tiek laiko savo užduoties įgyvendinimui. Pakėlė akis ir pažvelgė į Donato darbo vietą. Išvydo jį bespitrijantį. Rudaakis vertindamas situaciją, klausiančiai sužiuro. Ji raminamai šyptelėjo ir iškėlė aukštyn nykštį. Jis ramiai linktelėjo, dar kelias sekundes žvelgė į savo kompiuterio ekraną, paskui tingiai atsistojo ir išėjo.
Skanaus. - palinkėjo Goda ir atsisėdo.
Kai nematė Donato, susikaupti darbams buvo gerokai lengviau. Tačiau iš akių niekaip negalėjo išmesti neseniai matyto vaizdo: Aivaras su Austėja linksmai čiauška stovėdami įtartinai arti vienas kito. Pavydo gniužulas atgijo ir ėmė rutuliotis vis užgaudamas skrandį, kepenis, plaučius, o šokinėdamas aukštyn smaugė gerklę. Ir kas per mintis, kad jei jau draugė, tai blogai nepasielgs? “Suauk, Aivarai!!! Tik draugai išduoda” - norėjosi tada rėkti. Kas daugiau galėtų? Priešai? Goda papurtė galvą. Nesitikėjo to iš Austėjos. Iš Ievos galbūt, bet iš Austėjos… Vos ryte buvo pasiruošusi patikėti jai savo užnugarį, tačiau dabar… Goda nusisuko į langą ir dėjo atskiras detales norėdama rasti logišką paaiškinimą: Austėja nepritarė jos ir Aivaro santykiams nuo pat pradžių, bet išaiškėjo, kad tai dėl Ievos. Tačiau paskui, kai Goda buvo Londone, Austėja sutiko Aivarą bare. Kas jame konkrečiai vyko, niekada neklausė. Įdomu, kaip įtikino norintį nusigerti vyrą važiuoti miegot? Prisiminė jų pokalbį po kivirčo dėl vedybų. Goda po vakarėlio Vasaros terasoje nuėjo namo, Aivaras grįžo į terasą. Kodėl papasakojo jos draugei tokius asmeniškus dalykus? Jau tuomet atrodė keistai, dabar tai netgi labai įtartina… Nepamiršo ir žinutės, kai Goda su Austėja ėjo pavakaroti ir Aivaras jai parašė. Nesvarbu koks buvo jo tikslas, bet esmė lieka ta pati - jis turi Austėjos numerį ir jai rašo… Negana to, ji prisiminė tą slogų jausmą, apėmusį Austėjai pasakojant apie savo pomėgius, Goda šalia jos matė Aivarą - kaip jie tiktų vienas kitam. Staiga viskas aplink pradėjo suktis. Ėmė trūkti oro, pradėjo tirpti galūnės ir galvoje maltis košė. Ji kelis kartus giliai įkvėpė ir pajuto gerklę traukiantį mėšlungį. Atrodė, jau senokai patyrė tiek neigiamų jausmų ir liga vėl žvangina kardu. Goda atkakliai giliai kvėpavo ir pamažu negalavimai nurimo. Jai būtinai reikėjo nukreipti mintis kažkur kitur, privalėjo neprisileisti dar stipresnio blogumo. Iš lėto ir skausmingai galvoje gimė klausimas: kaip tokioje situacijoje elgtųsi ankstesnioji Goda Salaitė?
Susitelktų į darbus. Dabartinė padarys tą patį.
Ūmai Goda atsitiesė, išsitraukė telefoną ir surado nuotraukas darytas susitikimo su Donatu metu. Ji nusifotografavo Viršininko turimas ataskaitas, tad dabar naudodamasi proga, kad dauguma kolegų išėję pietauti ir ofisas pustuštis, stalčiuje susirado reikiamą laidą, nubėgo prie Liudo kompiuterio, prijungė savo telefoną ir persikėlusi ataskaitų nuotraukas nusiuntė jas į spausdintuvą.
- Šaunuolis, Liudai, nėra čia ko užrakinti kompiuterį išeinant pietauti, - sumurmėjo tyliai, laukdama kol viskas atsispausdins.
Mikliai susirinkusi popierius, sudėjo juos į segtuvą tikėdamasi nekristi į akis jei kas nors netyčia pasirodytų. Iš ankstesnių darboviečių patirties, Goda žinojo kaip lengva sekti darbuotojų kompiuterius, tikrinti veiklą ir naršymo istoriją jiems apie tai nė nenutuokiant. Ji buvo įsitikinusi, kad Pagonijoje, ar bent jau marketingo skyriuje, neverta tikėtis privatumo. Prisėdusi prie kompiuterio, svarstė kaip gauti duomenis ir likti nepastebėtai. Kilo mintis paprašyti Aivaro pagalbos, jis tikrai žinotų kaip apeiti šnipukus, bet tuomet reikėtų jam aiškinti, kodėl savo darbovietėje negali legaliai pasinaudoti duomenų baze, o meluoti dar daugiau nebenorėjo. Galėjo vėl pasinaudoti Liudo kompiuteriu, nes žinojo, kad jis dažniausiai nerakinamas, bet pabijojo įkliūti. Apsvarstė ir kitų kolegų kompiuterius, bet jeigu visi sekami, tai kils dar daugiau klausimų kokiu reikalu, kam nors prireikė būtent Monini pardavimų. Goda permetė akimis artimiausių dienų užduotis ir pastebėjo, kad neužilgo reikės daryti panašią ataskaitą Rasai.
- Bingo!
- Užsiėmusi? - įkišo galvą pro duris Austėja.
- Taip, - atsakė Goda neatitraukdama akių nuo kompiuterio ekrano.
- Ką veiki?
- Dirbu, - sausai atrėžė.
- Vis dar užsiutus? - užėjusi į kabinetą uždarė paskui save duris.
- Ne, tiesiog turiu daug darbo, - šiurkščiai nukirto.
- Klausyk, - lėtai tarė žodžius, - neteisingai supratai pietų atvejį…
- Būk gera, išeik. Neturiu tam laiko.
- Ne, ne, ne. Tu mane išklausysi, - pareiškė Austėja, įrėmusi kumščius sau į šonus.
Goda nepatenkinta atsidūsėjo ir užvertė kompiuterio ekraną lyg duodama žalią šviesą Austėjos monologui. O toji pavartė akis ir dramatiškai tęsė:
- Žinai, tu elgiesi kaip ta, kur nei pati valgo, nei kitam duoda. Visą laiką maniau, kad Aivaras tave naikina, bet leisk man, kaip žmogui iš pašalies, pasakyti: tu jį ėdi.
- Ką? - išsprogdino akis Goda.
- Tu su juo elgiesi kaip su skuduru po kojom.
- Nesielgiu aš taip! - beveik isteriškai sušuko.
- Ah, nesielgi? Tu pažiūrėk, jis dėl tavęs akyse nyksta.
Goda netikėjo tuo, ką girdi. Austėja pamiršusi ramų toną, pakeltu balsu taškė į ją absurdiškus kaltinimus.
- Nusišneki! Tu nieko apie mus nežinai! - pratrūkusi užriko.
- Ir žinoti nereikia. Viskas kaip ant delno. Pažiūrėk, jis buvo toks žavus vyrukas, visada linksmas, pasitempęs, o dabar baigia prasigert per tave!
- Ar tu jo atstovė?! Primink, nuo kada tai tapo tavo reikalu?! - įdūkusi Goda, nepaisė kur randasi ir jau šaukte šaukė.
Austėja pasimetė. Nudūrė akis į savo batelius, po to vėl pakėlė galvą iki sėdinčios Godos lygmens ir pritilusiu balsu tarė:
- Aš tavo draugė… Rūpinuosi.
- Draugė? Kokios draugės lenda prie svetimų vaikinų? - kai iš inercijos leptelėti žodžiai pasiekė adresatą, Goda susizgribo peržengusi ribą.
Austėja išpūtė akis, keliskart garsiai kvėptelėjo ir sumosavusi rankomis lyg viesulas išlėkė iš kabineto.
Goda susmuko kėdėje ir atlošė galvą. Suprato pasielgusi kaip reikiant kiauliškai. Puikiai išmanė, kad be įrodymų nevalia drabstytis purvais, tačiau su logika susipyko prieš kelis mėnesius ir kol kas akivaizdu dar nerado su ja bendros kalbos. Goda retą kartą buvo bepradedanti pasitikėti kitu žmogumi, kuris kaip kiti iki jo ją nuvils. Netikėtai atėjo suvokimas kaip anuomet turėjo jaustis Donatas, kuriam patikimumas visada buvo aukščiausias prioritetas… Giliai atsidusi pakėlė galvą ir sutiko įdėmų, bet grėsmingą žvilgsnį.