42 skyrius
- Ačiū, Liudai. Dar turiu tris minutes, - atsakė įnirtingai spaudinėdama kompiuterio pelės mygtuką.
Bandydama nusiraminti bei nusiteikti būsimam pokalbiui, Goda žaidė Candy crush. Pirmą kartą, per visą darbo stažą Pagonijoje, ji nuoširdžiai tikėjosi pamatyti Rasą Lapę. Jai dalyvaujant susitikime, Goda galėtų jaustis saugi, kad Donatas nenukryps į asmeniškumus, išliks dalykiškas ir nesiknaisios po praeitį. Ji nerimavo dėl vakarykščio pabėgimo nuo jo. Galėjo bent pasisveikinti. Tačiau protas akimoju sumetė scenarijų, pagal kurį jiems pavojinga susitikti vieniems ankstyvą sekmadienio rytą, tuščioje aplinkoje. O dar ta jo žinutė… Kažin, ar jis specialiai ją atsiuntė? Gal numatė, kad Aivaras pamatys?
Neee… Iš kur jam žinot?
Visgi… Goda iš praeities žinojo, kad Donatas mokėjo laimėti mūšius, jiems dar tik bręstant, kaip ir juos užgniaužti vien tik savo pasirodymu. Jo stulbinantis gebėjimas numatyti tendencijas bei poreikius ir sugebėti iš to išspausti milžinišką naudą, šiam vyrui dažnai suteikdavo pranašumą.
Tačiau šiuo atveju, kortas dalina Goda ir neleis jam jų maišyti.
Likus vienai minutei iki numatyto susitikimo laiko, ji pakilo nuo kėdės, išjungė kompiuterį, pasiėmė užrašinę, telefoną ir kelis kartus giliai įkvėpus nuėjo į posėdžių salę.
Kaip ir anąkart, stalo gale sėdėjo nepriekaištingai atrodantis Donatas Bartkus: trijų dalių tamsiai mėlynas kostiumas, akinamai balti marškiniai ir subtiliai priderintas kaklaraištis - atrodė, kad šį vyrą kiekvieną rytą ruošia asmeninis stilistas.
- Labas rytas, - mandagiai pasisveikino pirmoji ir prisėdo saugiu atstumu, per kelias kėdes, nuo jo.
- Labas rytas, Goda, - pakėlęs akis nuo kompiuterio ekrano ir patogiai atsilošęs savo krėsle atsakė Donatas. - Kaip tu šį rytą?
- Ačiū, puikiai.
- Ar smagus buvo savaitgalis? - išsišiepęs paklausė rudaakis ir Goda iškart pajuto ironijos prieskonį jo balse.
Kelias akimirkas padvejojusi ar galvoje jis turi vakarykštį susidūrimą, ji nusprendė laikytis deramo tono:
- Pakankamai smagus. O kaip tavo?
- Galvojau apsilankyti Fėjose, bet turbūt būtum neteisingai mane supratusi, - mįslingai kilstelėjo antakius Donatas. Po to nusišypsojo ir aplink akis išryškėjo mažos raukšlelės. Goda kelis kartus tankiai sumirksėjo bandydama užgniaužti kylantį niršulį.
Jis tęsė:
- Tiesa sakant, nustebinai mane. Nemaniau, kad užmezgi asmeninius santykius su kolegėmis.
- Po galais, Donatai, ar tu mane seki? O gal nusamdei kažką, kad mane sektų? - įdūko Goda, vos tvardydamasi, kad nepašoktų nuo kėdės.
Šis vyras sugeba išbalansuoti net patį ramiausią nusiteikimą. Jis kaip mergvakario tortas - niekada negali žinoti, kas iššoks iš vidaus.
- Nesusireikšmink, - atšovė Donatas.
- Ar tau visada viskas taip paprasta? - Godos kvėpavimas tankėjo. Ji siuto ir tušinuku stukseno į užrašinę, - pasakai, kokį nors, sveiku protu sunkiai suvokiamą dalyką ir net nesivargini paaiškinti. Aš jaučiuosi nesaugi. - Ji sunėrė rankas ant krūtinės, mėlynai pilkomis akimis žaibuodama tiesiai į rudąsias.
- Nesijausk nesaugi, - tvirtai tarė nenuleisdamas nuo jos žvilgsnio, - aš gyvenu Radissone ir tuo metu, kai ėjai, na tiksliau tariant svirduliavai, palei baro langus, aš ten sėdėjau ir mačiau judvi su… Ta mergina iš ofiso.
- Jos vardas Austėja, - šiek tiek išraudusi ir nejaukiai pasimuisčiusi patikslino Goda, - gal jau pereikime prie darbinių reikalų, nes visa tai darosi… Keista.
Donatas tingiai šyptelėjo ir linktelėjęs sužiuro į savo kompiuterį, o po akimirkos tarė:
- Sakyk, Goda, ar Trumpinis išvis domisi tuo, kas vyksta šioje įmonėje? - griežtokai paklausė įsistebeilydamas į Godą.
- Na… - vaptelėjo ir pakratė galvą, - kodėl manęs to klausi?
- Nes tavo darbas - žinoti.
Suraukusi kaktą, Goda pačiupo savo plaukų sruogą ir nevikriai ją suko aplink rankoje laikomą rašiklį. Nesumojo kur Donatas lenkia.
Jis piršto galu pabaksnojo į klaviatūrą lyg skatindamas ją šnekėti.
- Be abejo žino, juk jis vadovas.
Klaida. Goda prarado budrumą ir pamiršo, kaip greitai Donatas pagauna oponento nenuoširdumą ir puola:
- Tai kodėl jam tapo staigmena darbuotoja, kuri užima pakankamai atsakingas pareigas jo kontoroje?
- Anksčiau nespėjau pasireikšti, - išsisukinėjo Goda.
- Tu čia dirbi jau kelis mėnesius ir iki šiol jis nesivargino su tavim susipažinti? - atakavo Donatas toliau.
- Mano vadovė Rasa Lapė, - ūmai Goda stojo į gynybinę poziciją, - iki tavo vizito nebuvo oficialaus preteksto produktų pristatymams. Kiekvienas dirbome savo darbus, kurie praėję Rasos filtrą, patekdavo ant Vaidoto stalo.
- Kaip suprantu, žmogus, kuris dirbo su Monini, jau nedirba Pagonijoje? - pasuko pokalbį kita vaga Donatas.
- Nebe. O ką?
- Įdomu būtų sužinoti, kodėl taip vangiai buvo dirbama su tokiu svarbiu tiekėju.
- Gal marketingo direktorė galėtų atsakyti į šį klausimą?
- Man netinka jos atsakymas, - piktai nukirto Donatas.
- O koks jis?
Donatas akimirka sudvejojo ir trumpai žvilgtelėjęs į Godą atsakė:
- Tiesiog darbuotojas nepateisino lūkesčių.
- Tu moki išgauti atsakymus savom priemonėm, tai manau, turėtum dar kartą jos paklausti, - burbtelėjo Goda.
- Nenoriu jos spausti.
- Kodėl?
- Goda, čia aš uždavinėju klausimus.
Įsivyravo nejauki tyla. Donatas įdėmiai žiūrėjo į ekraną, o Goda vartė savo užrašinę, tikėdamasi, kad greitai šis susirinkimas baigsis.
Po kelių minučių, ji pirmoji ryžosi nutraukti rimtį:
- Ar dar turi man kokių klausimų?
- Šmaikštauji? - pažvelgė į ją pro kompiuterio viršų.
- Ne, turiu darbų.
- Tavo dienotvarkėje, šis susitikimas rezervuotas valandai, nemanyk, kad paleisiu nors minute anksčiau, - Donatas susidėjo alkūnes ant kėdės ranktūrių ir sunėrė pirštus, - ir vis dėlto, kaip tau pavyko per tokį trumpą laiką pakelti pardavimus?
- Nespėjau dar nieko padaryti, tas menkas pakilimas tiesiog kažkoks sutapimas, - nepatikliai suraukė antakius Goda.
- Aštuonis su puse procento tu vadini menku pakilimu? Iki šiol buvo arba minusas, arba vos keli procentai, - kalbėjo Donatas stebėdamas kaip plečiasi jos akys, - tiekėjo vietoje jau seniai būčiau nutraukęs kontraktą už tokį planų nevykdymą.
- Nesuprantu, apie kokius procentus šneki? - apstulbusi paklausė Goda.
- Arba tu nesusipažinai su pardavimais darydama ataskaitą, arba suklydai rašydama skaičius, - griežtai pareiškė Donatas.
- Aš… Aš… Aišku, kad susipažinau, - gynėsi Goda.
Donatas žvelgė į ją kiaurai skrodžiančiu žvilgsniu ir Goda suprato, kad jis netiki nei vienu jos žodžiu. Trauktis nebuvo kur. Jis žinojo - matė iš jo akių ir neišmanė kaip išsisukti.
- Goda, tu kaip ekskavatorius - pati po savim kasi.
Tirštas raudonis nudažė jos skruostus ir dilgčiodamas išplito po visą kūną. Goda jautėsi kaip per apklausą, tarsi ją būtų tardęs patyręs detektyvas. Kortų namelis griuvo, o vienintelė išeitis, kurią matė, buvo gynyba bei puolimas ta pačia kryptimi ir noras atriboti Donatą nuo jos darbų.
- Kokius niekus tu kalbi? Viskas yra kontroliuojama, - nervingai pareiškė Goda.
- Ką tu kontroliuoji?
- Ne tavo reikalas.
- Nejaugi? - mįslingai kilstelėjo vieną antakį Donatas.
- Gal pagaliau paaiškinsi ką būtent turi galvoje? - Goda sunėrė rankas ant krūtinės.
Donatas nužvelgė jos užsibarikadavimą ir kuo ramiausiai tarė:
- Neatlieki savo funkcijų. Įsijautusi į naują savo vaidmenį, pamiršai ko čia esi.
- Nusišneki!
- Rasa Lapė ieško būdų kaip tave atleisti, - sausai tėškė jai į veidą lyg paskutinį turimą kozirį.
Dar labiau sutrikusi, Goda išpūtė akis. Jeigu jau jis žinojo apie Rasos Lapės ketinimus, vadinasi, ji kaip reikiant įklimpo. Prisiminė pastaruosius pokalbius su Rasa apie vėlavimus, netikslias ataskaitas, aplaidų darbą ir Aivaro vizitą. Tikėjosi, kad išsisuko, bet pasirodo nė velnio… Rasa nepaliko visko tik su įspėjimu.
- Ką.. Kaip.. Ko… Iš kur žinai?
Atsilošęs į kėdės atlošą, Donatas priglaudė prie lūpų pirštų galus. Goda buvo įspausta į kampą ir nebesusitvardžiusi išsidavė, leisdama jam triumfuoti. Ji matė koks teisus jis jaučiasi ir kaip jo ego tapo Lietuvos dydžio. Nors Goda neketino pasiduoti, tačiau bent sau turėjo pripažinti faktą, kad tikrai pamiršo ko čia atvyko.
Prieš šešerius metus
Goda skubėjo į metro po susitikimo su klientu. Mintyse rikiavo darbus pagal prioritetus trumpai juos užsirašydama į mažytę užrašų knygutę ir tikėjosi grįžusi į agentūrą dar rasti Doroti. Eilinį kartą norėjo pasidalinti savo įžvalgomis ir sulaukti jos patarimo. Tą gegužės mėnesio ketvirtadienį stipriai lijo ir metro buvo perpildytas nepatenkintų, šlapių iš darbo skubančių žmonių.
Pagaliau Goda visgi prisibrovė iki agentūros ir apsidžiaugė pamačiusi, kad vadovė konferencijų kambarėlyje gėrė arbatą patogiai įsitaisiusi ant tamsiai rudos odinės sofos ir per langą stebėjo temstantį dangų.
- Kaip sekėsi su Kristoferiu ? - Doroti Spencer balsas skambėjo globėjiškai ir raminančiai.
- Taip kaip ir tikėjomės, - dėdamasi rankinę ant kėdės tarstelėjo Goda ir nusivilkusi šlapią lietpaltį pakabino jį ant atlošo.
- Užsiplikysiu arbatos, gal ir Jūs dar norėtumėt?
- Taip, ačiū.
Pasukusi į ofiso virtuvę Goda širdyje pajuto nerimą, nes neteko matyti Doroti tokios melancholiškos. Jos santuoka buvo laiminga. Jos du vaikai sėkmingai studijavo kitose šalyse, o darbas, kuris jai buvo ne tik priemonė pinigams uždirbti, ėjosi puikiai.
Goda bijojo net pagalvoti, kad tai kas dabar puikiai suderinta ir juda sėkmingai į priekį, gali pasikeisti. Po keleto minučių grįžusi į nedidelę susitikimų salę, nešina dviem dideliais puodeliais arbatos, Goda atsisėdo ne šalia Doroti kaip būdavo įpratus, o kitam stalo gale ant nepatogios kėdės.
- Sakykite tiesiai, kas tai bebūtų - išgyvensiu.
Doroti pažvelgė tiesiai Godai į akis ir šyptelėjo.
- Bijau, kad turiu tave pastatyti į tokią situaciją, - pradėjo ji nedrąsiai, padėdama tuščią puodelį ant stalo ir vėl atsilošusi atgal, - kuri iš esmės pakeis dabartinį tavo gyvenimą. Nežinau ar manai, kad esi pasiruošusi pokyčiams ir nesu tikra ar išvis sutiksi su tuo, ką tau netrukus pasiūlysiu… - Doroti kelioms sekundėms nutilo, leisdama Godai atsikvėpti ir išvydusi jos akyse nekantravimą tęsė: - Tik žinok, kad esi puiki savo srities žinovė, senokai mačiau tokį darbui atsidavusį žmogų ir viliuosi, kad po šio pokalbio mes vis dar dirbsime kartu.
Goda giliai įkvėpė oro, ausyse ėmė spengti.
- Tai ką ruošiuosi tau pasiūlyti yra labai konfidencialu ir diskretiška, - Doroti atsistojo nuo sofos ir priėjusi atsisėdo į kėdę šalia Godos. - Žinau, kad tavimi galiu pasitikėti ir net jei tavęs nesudomins mano pasiūlymas, tai liks tik tarp keturių ausų ir akių.
- Klausau Jūsų, Doroti.
- Esi pirmoji, su kuria kalbu šia tema, bet po tavęs dar laukia toks pat pokalbis su dviem tavo kolegom.
Godos pečiai šiek tiek atsipalaidavo, supratusi, kad tai kas dabar įvyks, nėra nukreipta tik į ją.
- Jau senokai puse lūpų yra kalbama apie tam tikros srities specialistų poreikį, kuriuos atrasti, paruošti ir kuruoti niekas neapsiima. Tam yra ne viena priežastis: etika, teisė ir baimė, - ji užlenkė tris pirštus, kuriuos stebėdama Goda stengėsi ką nors suprasti. - Bet be šių trijų punktų, mano nuomone, niekas tiesiog nedrįsdavo investuoti į saujelę žmonių, kurių darbo sėkmės neįmanoma užtikrinti.
- Koks tai darbas? Aš jam tinku? - sąstingis kaustęs Godą atsileido ir ji ėmė smalsauti.
- Tavo tinkamumas man buvo aiškus prasidėjus praktikai, todėl drįsau tave kryptingai ruošti sekančius du metus ir tikėtis, kad viską išgirdusi, nepabėgsi.
Pasiekusi puodelį su arbata, Doroti priglaudė jį prie lūpų suteikdama Godai laiko pagalvoti, kas ką tik buvo pasakyta.
- Dabar tau trumpu pavyzdžiu nupasakosiu situaciją, į kurią įsipainiojęs vadovas, kreiptųsi į mus. Tarkim jo vardas Džonas. Jis turi kelias kepyklas išsibarsčiusias po visą šalį ir jos dirba pelningai. Staiga vienoje kepykloje darbuotojai po kelis vienu metu apsisprendžia išeiti iš darbo, nors atlyginimai aukštesni už vidurkį, socialinių garantijų paketas patrauklus, o vadovai mėgiami, remiantis paskutinėmis jų pavaldinių apklausomis. Džonas nuvažiavęs į tą kepyklą pasikalbėti su darbuotojais, išgirsta, kad išeina seni žmonės, kuriems artėja pensija, bet jie patys nenurodo racionalios tokio elgesio priežasties. Situacija keista, ar ne? Sulaukusi Godos pritariamo linktelėjimo, Doroti tęsė:
- Ką jam daryti? Džonas kreipiasi į mane su prašymu išsiaiškinti jų išėjimo priežastį ir ją pašalinti.
- Jūs norite plėsti agentūros paslaugų spektrą?
- Iš dalies. Tai nauja paslauga, kaip jau minėjau dėl konfliktų su etika ir teise, negali būti vieša.
- Pokalbiai su darbuotojai vyks ne darbo metu? - susidomėjusi Goda palinko į priekį.
- Pokalbiai vyks ir darbo, ir ne darbo metu, tik darbuotojai nežinos, kad kalbasi su psichologu - personalistu.
Įsivyravo tyla, kurios metu Goda įdėmiai žiūrėjo į savo vadovės akis ir galvoje kartojo išgirstus žodžius. Tada ji lyg kažką suvokusi, staigiai atsilošė ir sukryžiavo rankas ant krūtinės.
- Jūs norite, kad aš šnipinėčiau?!
- Žmogus, kuris be įtarimo bus įtraukiamas į kolektyvą, prieš tai paruošiamas naujoms savo pareigoms, kasis prie kompanijos problemų, atstovaus kompanijos interesams. Tai nebus šnipinėjimas.
- Kaip tuomet tą pavadintumėt?
- Aš tai labiau priskirčiau antropologiniam tyrimui. Stebėjimui dalyvaujant.
- Geraiiii, - nutęsė Goda ir atrakino savo rankas, - yra daug dalykų, kuriuos bus sunku sukontroliuoti. Pirma, kad įgautum darbuotojų pasitikėjimą, naujokas turi išmanyti jų profesiją, nes naujam personalo vadybininkui jie tikrai neatsivers.
- Mėnesio trukmės intensyvūs mokymai prieš pradedant dirbti.
- Supratau… O kaip vardas pavardė? Jie bus keičiami įsidarbinant vis pas kitą klientą, ar ne? Nes gandas apie tokią Godą Salaitę, visų galų specialistę, greit nuvilnytų. Žmonės kalbasi ne tik gyvai, šiais laikas vos porą žodžių įvedus į google, gali sužinoti beveik viską.
- Pavardė ir vardas tikrai būtų keičiami, dirbant toje pačioje šalyje. Tektų neegzistuoti jokiuose socialiniuose tinkluose, pačiai neviešinti apie save informacijos ir žinoma mūsų įmonės atsakingas programuotojas pasirūpins, kad jokia informacija neatsirastų ir kitų iniciatyva.
- Supratauuu. Logiškai galvojant, tokio darbo “po priedanga”, - ore nupiešusi kabutes, Goda tęsė, - ir trukmę sunku nusakyti.
- Taip.
- Kaip šeima? Draugai? Kiti socialiniai įpročiai?
- Tektų juos, kiek įmanoma, keisti ir riboti. Su šeima ir draugais santykius palaikyti per atstumą.
- Logiška… Kas žinotų, kas esu iš tikro? Ir išvis kaip būtų perduodama informacija?
Doroti šiek tiek atsipalaidavo ir nusišypsojo.
- Tik aš ir pasamdęs klientas žinotų, kad tu stebėtoja. Tik jis vienas iš tos įmonės. Ataskaitos - susitarimo reikalas: kas savaitinė, kasdien arba tik radus tai, ko ieškom.
- Bet kaip visam likusiam pasauliui rodysim mano pareigas ir darbą?
- Siūlau tėvui papasakoti teisybę. Jis žodžio žmogus ir tikrai niekam neprasitars. Visiems kitiems, būsi mano agentūroje dirbanti personalistė - įmonių vertintoja. Daug keliausi tikrindama įmones, taip nenutolsime nuo tikrojo tavo darbo.
Įsivyravo tyla, kurią kartkartėmis pertraukdavo puodelio skambtelėjimas pastatant jį ant stalo. Goda stengėsi suvokti išgirsto pasiūlymo trūkumus ir privalumus. Atsiskirti nuo visų ir visko nesudėtinga. Ji jau dabar panašiai gyveno: vaikino neturėjo, draugai tik keturi iš studijų laikų, nemėgo vakarėlių, nemezgė naujų pažinčių - tik dirbo. Šis naujas darbas atrodė įdomus ir, svarbiausia, svarbus. Ji norėjo jaustis svarbi, daranti kažką tikrai naudingo. Atrinkti tinkamą žmogų ar konsultuoti įmonę darbuotojų klausimais taip pat reikšminga, bet tą daryti jau du metus… Keliauti - mėgo, stebėti ir ieškoti - net labai. Su draugais ir toliau bendrautų, tik virtualiai, o kas bus su kas savaitinėmis vakarienėmis tėvo namuose? Jis tikrai supras. Viskas dėl darbo. Jam toks pasiaukojimas - ne svetimas.
- Minėjot teisės ir etikos konfliktus. Domėjotės? - Goda jautėsi beveik apsisprendusi.
- Etika užkliūti gali darbuotojams, su kurias gali užmegzti draugystes ir po atlikto darbo, nutraukus ryšius, sulaukti šaukimo į teismą. Todėl mano rekomendacijos būtų, tik darbiniai santykiai. Tačiau yra kita to pusė. Susidraugavusi sužinotum ko ieškai greičiau ir lengviau. Čia labai slidi riba ir tau kaskart reikėtų pačiai nuspręsti į kurią pusę žengti.
- O teisė?
- Teisinės problemos kiltų, jei tu iškapstytum kažkokių įmonės paslapčių ir jas nutekintum ar pasinaudotum kitoje įmonėje dirbant. Bet žinant tavo sveiką protą ir moralę, dėl to nepergyvenu. Ir žinau, kad tu norėsi laiko viską gerai apsvarstyti. Duosiu tau savaitę. Gali į darbą neiti, tavo klientus perims kiti. Ir dar, Goda, - išeinant ją sustabdė Doroti balsas, - gerai įvertink savo gebėjimą dirbti vienai, dažnai keisti įmones ir profesijas. Pabandyk įsijausti, ką reikš vieniši vakarai, kai žinosi, kad darbe visos draugystės dirbtinos ir trumpalaikės. Kelias kurį tau nurodžiau yra sunkus ir suprasiu, jei jo nesirinksi.
Goda nežymiai linktelėjo ir paklausė:
- Ar galiu skambinti, jei kils klausimų?
- Geriau juos užsirašius, atvažiuok. Iki kitos savaitės, mieloji.
Goda nedrąsiai šyptelėjo. Pasiėmusį lietpaltį ir rankinę, išėjo į lietaus nuplautą gatvę. Oras buvo pasikeitęs, kaip įprasta Anglijos klimatui, ir stovėdama gatvėje, ji traukė į save balzganą gegužio orą.
Dabar
- Atsuk, prašau, kompiuterį. Noriu pamatyti kokią ataskaitą turi, - surimtėjusi, kiek įmanoma ramiau, paprašė Goda.
- Prieik.
Goda rankomis pasilygino violetinę, lengvai krintančios medžiagos suknelę su raukinukais ties kaklu, pasitaisė liemenį juosiantį ploną, mėtų spalvos dirželį ir nenorom pakilusi nuo kėdės, atsargiai priėjo jam už nugaros. Bandė įžiūrėti skaičius lentelėje, bet stovėjo per toli ir nieko nematė. Nedrąsiai žengtelėjusi arčiau, pajuto patį maloniausią Tom Ford kvepalų aromatą. Šio vyro antroji vizitinė kortelė: specialiai jam siūti kostiumai ir šie kvepalai, kuriuos jie abu netikėtai atrado Harrods London parduotuvėje.
Goda bandė susikaupti, tačiau negalėjo sutelkti savo žvilgsnio į skaičius. Ji matė tik tvirtą, truputį įdegusį Donato sprandą, tvarkingai sušukuotus tamsius plaukus, profilio linijas, šiuo metu atrodančias itin griežtai ir vis dar jautė jo aromatą.
- Ar matai ką nors? - paklausė Donatas.
Goda staigiai atitoko.
- Tik pirmą kartą šiuos skaičius.
Ji žiūrėjo į lenteles, kurias pati darė, bet neatpažino matomų duomenų. Mintyse tik sukosi klausimai: ar čia ji blogai atliko užduotį? Kaip galėjo suklysti tiek punktų?
- Kas tau davė šitą ataskaitą?
- Trumpinis.
- Ar gavai ir kitą ataskaitą? Na kur… Mhmm… Apie pinigus, - ji niekaip negalėjo prisiminti ataskaitos pavadinimo. Niekuomet nesigilino tiek, nes automatiškai užpildydavo lenteles, kaip buvo mokyta, ir išsiųsdavo. O dabar reikėjo susikaupti ir bent suvaidinti dalykiškąją Godą.
- Taip, štai, - Donatas mikliai perjungė kitą excel lentelę.
Mintyse Goda šiaip ne taip bandė suvesti galus, kad pardavimų ir pinigų srautų ataskaitas siuntė Rasai ir Danieliui, o jie, konsolidavę su kitų produktų ataskaitom, pateikė Vaidotui. Jis, savo ruožtu, persiuntė vadovybei. Ūmai prisiminė įtarimus, kilusius vos atėjus į Pagoniją. Dabar reikėjo rinktis: pripažinti galimą duomenų klastojimo faktą arba savo aplaidumą.
Žinodama, kad Donatas patikimas ir be įrodymų nepuls drabstytis kaltinimais, juolab nebandys jos pakišti, Goda, bandydama laimėti laiko, surizikavo:
- Donatai, aš nedariau šitų ataskaitų. Čia klaidingi duomenys.
- Manai, kad Vaidotas tyčia parodė man geresnę situaciją nei yra iš tikrųjų? - įtūžęs sužaibavo rudomis akimis.
Ji tylėjo.
- Goda, atsakyk! - paliepė jis.
- Nežinau. Juk gali taip būti… Įtariau jau anksčiau, bet… Neturėjau įrodymų. Dabar pirmą kartą pamačiau…
Staiga pasigirdo beldimas į duris ir jas pravėręs Liudas pasitraukė, o po akimirkos į salę įžengė Rasa Lapė. Vilkinti tamsiai mėlyną dalykinį, bet itin aptemptą, kostiumėlį ir dėvinti auksinius papuošalus, atrodė stulbinamai. Bendrą vaizdą gadino, tik nenuoširdi šypsena ir pasmailintas balsas.
- Sveiki, - pasisveikino Rasa, - ar nieko prieš, jei prisijungsiu prie jūsų?
- Laba diena, - ištarė Goda, bet vadovė į ją net nežvilgtelėjo. Ji įdėmiai spitrijo į Donatą ir nenuleido nuo jo akių.
- Rasa, kuo galiu padėti? - dalykiškai paklausė Donatas.
- Pageidauju dalyvauti susitikimuose su mano darbuotojais, - nuo jos veido nesitraukė sustingusi ledinė šypsena.
- Turiu motyvų posėdžiauti asmeniškai su marketingo skyriumi, - šaltai atsakė Donatas ir susidėjo rankas ant stalo, lyg norėdamas parodyti, kad neturi ko slėpti.
Apgaulingas manevras. - Goda pasidžiaugė, kad dabar jis neketina aiškintis nesutampančių ataskaitų kilmės.
- Ar galiu juos sužinoti? - trumpai nužvelgusi prie stalo sėdinčią darbuotoją, paklausė Rasa.
- Ne dabar.
Akivaizdu, kad Rasa Lapė nesitikėjo tokio tiesmuko vadovo atsakymo. Ji truputi susvyravo, matyt, svarstė ar apsisukti ir trenkti durimis, ar likti išdidžia iki galo.
Pasirinko pastarąjį variantą ir nutaisiusi malonią veido išraišką tarė:
- Netrukdysiu jums aptarinėti darbo reikalų. Pasikalbėsime vėliau.
Donatas nieko neatsakė ir ji iškėlusi galvą išėjo.
- Ar galėtum dar kartą peržvelgti darytas ataskaitas, iš naujo išsitraukti ir paruošti duomenis? Kai viską turėsi, susėsime ir kartu pagalvosime, ką galima padaryti? - kalbėjo jis toliau, visiškai nepaisydamas įvykusio incidento su Rasa.
- Nenorėčiau skubinti įvykių ir atkreipti kieno nors dėmesį, tad manau, paruošiu per kelias dienas, - paaiškino ji tikėdamasi išpešti šiek tiek laiko ir suprasti užduoties subtilybes.
Goda suprato, kad susitikimas jau baigėsi. Donato veido išraiška kalbėjo už jį patį: piktai sučiauptos lūpos, suraukti antakiai ir susiaurėjusios akys - jis niršo.
***
Rasa Lapė vidiniu įmonės telefonu paskambino Liudui ir nurodė nedelsiant pakviesti į jos kabinetą Danielių. Laukdama jo, nervingai trypė kojomis po stalu ir siuto dėl pažeminimo, kurį jai teko patirti darbuotojos akivaizdoje.
- Kodėl tu negali atsistoti iš savo suknisto sosto ir pati ateiti pas mane? - kaip viesulas įlėkė Danielius, paleidęs paskui save duris, kurios užsidarydamos garsiai trinktelėjo.
Jis vilkėjo šviesiai pilkas kostiumines kelnes ir juodus marškinius, kelios viršutinės sagos kaip visuomet buvo prasegtos.
- Tavo kabinetas - kaip kokia pasileidėlių irštva, - piktai numykė ji.
- Rasa, Rasele… Juk tu visuomet laukiama toj irštvoj ir ne tik ten, juk žinai, - išsiviepė Danielius įdėmiai į ją įsižiūrėdamas.
- Užsičiaupk ir nešnekėk nesąmonių.
- Po skyrybų nebuvai tokia pikta, - toliau smaginosi jis matydamas, kaip nepatogiai jaučiasi Rasa.
- Daugiau niekada neminėk to garsiai, supratai?
- Gerai, gerai. Tai ko norėjai? Tik pamatyti mane ar kažko dar? - prisėdo Danielius priešais ją ir susidėjo koją ant kojos.
- Ar žinai, kad Donatas Bartkus asmeniškai susitikinėja su mano darbuotojais?
- Nežinau. O ką?
- Man neleidžia dalyvauti.
Danielius palinko į priekį ir tyliai paklausė:
- Manai, kad jis kažką rezga tau už nugaros?
- Nežinau ir mane tai siutina, - labiau šnypštė nei šnekėjo Rasa Lapė, - užėjau į konferencijų salę, kai jis buvo susitikime su Goda Salaite, ir jis mane kone išvarė.
- Ta Salaitė - kaip koks prakeiksmas mūsų kontoroje, - persikreipė Danielius ir susmuko kėdėje. Šis vyras negalėjo ramiai nusėdėti, vis muistėsi ir vieną pozą keitė kita, - Rasa, ar tu sutvarkei, kad ji nebelandžiotų kur nereikia?
- Situaciją valdžiau, kol nepasirodė mūsų fronte Bartkus. Mane varo iš proto nežinojimas, kokiu tikslu jis susitikinėja su skyriumi, - vieną ranką Rasa laikė per alkūnę sulenktą ant stalo krašto, o kitos nagais barbeno per paviršių. Žvilgsnį sukoncentravus į vieną tašką, mintimis kažką intensyviai audė. - Supranti, Danieliau, jeigu Goda užsimins jam ką nors, jis turi daugiau priėjimų ir greitai supras kur šuo pakastas.
- Nemanai, kad ji nėra tokia kvaila, kad pasitikėtų pirmu į ofisą užsukusiu vadu? - bandė ramiai kalbėti Danielius, bet pats nervingai taisėsi plaukus ir toliau garsiai samprotavo: - Abejoju, ar ji drįstų iškloti jam savo menkučius įtarimus, įrodymų juk neturi. Būtų tik naujokės žodis prieš mūsų.
- Reikia patikrinti ką ji veikia po susitikimo su Bartkumi.
- Ką turi galvoje?
- Na, jeigu ji grįžusi puolė prie duomenų bazių ir ataskaitų, tuomet reikėtų sunerimti.
Danielius pradėjo kvatotis:
- Šnipas tu iš Pagonijos. Jeigu neteksi čia darbo gali tapti sekliu.
- Džiaugiuosi, kad tau linksma, - Rasa pagiežingai šyptelėjo.
- Aš džiaugiuosi, kad tu seki savo skyrių, turi priėjimą prie jų kompiuterių ir dėl to net nesigėdiji.
- Neturiu dėl ko jausti gėdos, juos reikia kontroliuoti, - jau šiek tiek žvaliau pasakė Rasa ir pradėjo sukioti apyrankę ant riešo, - buvau Londone prieš kelias savaites, - netikėtai pareiškė ji.
- Ir tu tik dabar man tai sakai? Ko ten?
- Klojau pamatus, - mįslingai atsakė Rasa Lapė.
- Sukai uodegą, Rasele?
Ji tylėjo.
- Gerai, - Danielius atsistojo nuo kėdės ir perbraukė ranka per plaukus, - tu savo būdu tvarkai reikalus, o aš tuomet savuoju.
Rasa ir dabar nieko neatsakė, tad jis patraukė link išėjimo.
Grįžęs į savo kabinetą, pasiėmė telefoną ir surinko numerį:
- Labas. Čia Danielius Bičkus. Taip tas pats, - nusivaipė ir nervingai vartė akis, - klausyk, atsiųsk man to šerloko kontaktus apie kurį tiek pasakojai. Kam? Nu reikia. Lieku skolingas paslaugą.
Padėjęs ragelį, Danielius įžūliai šyptelėjo ir mintyse savimi labai didžiavosi dėl naujai sukurpto plano.