41 skyrius

Pro pravirą miegamojo langą vidun veržėsi malonus vasaros vėjelis, kartu atsinešdamas  savaitgalio linksmybių šurmulį, kuris varžėsi su vidiniame kieme vykstančiu kaimynų draugišku pokalbiu. Goda nesidomėjo nei vienu jų. Nesenai grįžusi iš SPA procedūrų, išsitiesė lovoje su savimi atsinešdama telefoną. Nusprendė pailsėti, o tiksliau patinginiauti. 

Telefone surinkusi senokai lankytą tinklapį, kuriame laikė beveik visas, retai daromas nuotraukas, suvedė prisijungimo duomenis ir kvėptelėjo iš susijaudinimo pamačiusi gerai pažįstamus aplankus. Kaip senai ji čia lankėsi. Kaip smagu, kad jas pasiekti taip lengva ir svarbiausia, kad čia laikyti saugu.

Atsivertusi nuotraukų albumą pavadinimu “Londonas”, šyptelėjo. Krūtinę užplūdo šiluma. Prabėgomis žvelgė į mažas nuotraukų ikonėles, kuriose ji besimokanti universiteto bibliotekoje, pietaujanti su draugais parke ant žolės, sėdinti metro su ant kelių atverstomis knygomis, kol sustojusi ties viena, ją pasididino. Jos gimtadienio vakaras. Atsimena jį puikiai. Tai buvo viena jaukiausių dienų gyvenime. Iš nuotraukos žvelgė penki žmonės - studijų laikų draugai, su kuriais išlaikė artimus ryšius kol pradėjo dirbti Doroti įmonėje. Nereikėjo analizuoti fono, kad prisimintų, kur ji daryta - pamėgtoje kavinukėje netoli universiteto, kurioje jautėsi tarsi atsidūrę Prancūzijoje. Nuolat ten lankėsi, ypač po tos vasaros, kai su tais pačiais draugais praleido mėnesį Paryžiuje. Goda prisitraukė arčiau telefoną, kad įžiūrėtų ant stalo stovinčią lėkštutę. Joje buvo zefyras. Toks, kokius ji mėgdavo vaikystėje - baltas vanilės skonio. Įsmeigta, užpūsta žvakutė, kurią vėliau ištraukus, atsidurs šiukšlių dėžėje, o zefyrą padalinus į penkias dalis suvalgys lyg gimtadienio tortą.  

Atsiduso. Trumpai užsilikusi tos dienos prisiminimuose, ji peržiūrinėjo visas nuotraukas iš eilės. Kartais garsiai nusijuokdavo, kartais liūdnai atsidusdavo ar susigėdusi greitai pereidavo prie kitos, kol galiausiai netikėtai į ją iš telefono žvelgė ji pati ir Donatas. 

Goda suakmenėjo. 

Atsargiai ir labai lėtai padėjo telefoną ant lovos šalia savęs tarsi bėgdama nuo netikėto susidūrimo su juo, tarsi nenorėdama kad jis atidžiai į ją žvelgtų. Juokinga. Čia gi tik nuotrauka, ne jis pats. Kaip jo nuotrauka galėjo atsidurti “Londono” aplanke? Jis turi savo. Be pavadinimo. Akies krašteliu lyg paslapčia dirstelėjo į temstantį ekraną ir pačiupusi telefoną, neleido jam užgesti. 

Ji ir Donatas. Arba Donatas ir Ji.

Nebuvo ta nuotrauka gražiausia iš tų, kurias su juo turėjo, bet buvo pirmoji. Ypatinga. Abu atrodė jaunesni nei dabar, šiek tiek įsitempę, bet stengėsi bent šyptelėti asmenukę fotografuojančiam telefonui.

Prieš trejus metus

Goda su Donatu sėdėjo ant suoliuko pačiame Londono centre, prie Temzės, netoliese sukosi apžvalgos ratas ir jie kaip užhipnotizuoti jį stebėjo. Oras buvo angliškai žiemiškas - darganotas, subjuręs, bet nešaltas. Goda laukė sniego, nors žinojo - tikimybė maža, kad jis iškris, o jei ir iškris, tai nedaug ir greit nutirps. Tas labiausiai erzino Anglijoje: nebuvo gražių, baltų, žiemų. Vieną vakarą, Donatas pareiškė, kad, kai Lietuvoj prisnigs iki kelių, jiedu iškart nuvažiuos į tikrąją žiemą. Mintyse Goda džiugiai plojo mažais, mergaitiškais delniukais, dėl jo planų bendrai ateičiai. 

Per kartu praleistas kelias savaites, ji labai rimtai įsižiūrėjo šį vyrą. Jis kėlė iki šiol menkai pažįstamus stiprius jausmus, žadino jos aistrą, dovanojo dėmesį ir atidumą. Goda mėgavosi kiekviena kartu praleista minute, stengėsi jį pažinti, kartais jam truputį pataikaudavo, o kartais baksnodavo pirštu, kad jis valdingas ir per daug nori kontroliuoti. Šia savybe Donatas priminė jos tėvą ir Goda kartais pasvarstydavo: kas bus jei kažkur labai rimtai susikirs jų interesai…

Donatas laikė apkabinęs ją per liemenį, o Goda padėjo plaštaką ant kostiumuotos jo kojos. Jie dažnai susitikdavo šioje sutartinėje, abiem patinkančioje vietoje ir skirdavo bent šiek tiek laiko vienas kitam: be telefonų ir kompiuterių.

- Ar seniai dirbi kompanijoje? - pasmalsavo Goda.

- Jau kokius ketverius metus.

- Per tokį trumpą laiką padarei sėkmingą karjerą, - kilstelėjo antakį neslėpdama susižavėjimo.

- Goda, nėra tokio dalyko kaip sėkmė. Yra tik darbas ir tikslų siekimas, - nenukreipdamas žvilgsnio nuo Londono apžvalgos rato, atsakė rimtu tonu.

- Ką turi galvoje?

Donatas atsirėmė į suoliuko atlošą ir ėmė glostyti ant savo kelio besiilsinčią Godos plaštaką. Jis mėgo ją liesti, tarsi kiaurai matė, kad kiekvienas prisilietimas per Godos kūną paskleisdavo šiurpuliukų bangą. 

- Baigiau teisės mokslus. Aš pats ir visi kiti šventai tikėjome, kad būsiu advokatas. Lengvai radau darbą teisinėje firmoje, bet po kelių metų supratau, kad man neįdomu, tada nusprendžiau pasukti į kitą sritį. Pasukau į verslą. Supratusių mane nebuvo. Visi galvojo, kad sveiką protą palikau kažkur Bora Bora saloje. 

Donatas nutilo. Goda žvelgė į jį laukdama, kol susikaups tęsiniui. Nors pažinojo šį vyrą trumpai, bet nuojauta grūmojo pirštu, kad spausti - nevalia. 

Per pirmuosius pasimatymus Donatas daug klausinėjo apie ją: mėgstamus filmus, skaitomas knygas, mėgiamą maistą, aiškinosi požiūrį politikos, religijos ir panašiais klausimais, kurie kitiems žmonėms atrodė visiškai nesvarbūs arba neįdomūs. Jis pats noriai dalinosi aktualijomis, savo nuomone, pasakojo apie lankytas šalis, sutiktus įdomius žmones. Tačiau jo asmeninis gyvenimas ilgą laiką buvo neliečiamas. Godai itin rūpėjo išsiaiškinti ar jis buvo vedęs, ar turėjo ilgamečių draugių, ar išvis yra vienišas šiuo metu. Jie susitikdavo dažnai ir pasimatymų metu nebūdavo neaiškių skambučių, jis nemūvėjo žiedo - viskas rodė į tai, kad Donatas laisvas. Goda tik laukė to patvirtinimo ir tinkamo momento kol jis ims daugiau kalbėti apie save. Nuojauta jos nepavesdavo, dabar irgi nepaves.

Donatas pasikasė kaktą ir kalbėjo toliau:

- Buvo velniškai nelengva. Pradžioje atrodė, kad dirbu po šimtą penkiasdešimt valandų per savaitę. Visi galvojo, kad greit susimausiu ir pabėgsiu, bet mane užkabino tai ką dariau, taip pat motyvavo dideli pinigai ir netrukus pradėjau kopti į aukštumas. 

- Kaip? - atrodė, kad Godai tuoj atvėps žandikaulis. 

Donatas tęsė:

- Kaip tapau vadovu? Dirbau. Iš pradžių valdžia labai sekdavo ką veikiu, kiek laiko būnu ofise, neišleisdavo vieno į komandiruotes, bet vėliau, kai pamatė, kad tiekėjų gretos gana sparčiai didėja, sėkmingi kontraktai galioja ilgiau nei anksčiau, pradėjo manimi pasitikėti. Dabar niekam neįdomu kada aš ateinu, kada išeinu, kur važiuoju, niekam nekyla abejonių dėl mano derybinių sugebėjimų ir visi mato, kad aš lyderis, - galų gale nusijuokė jis.

- Ah, tai tu lyderis? - sukikeno Goda, - Ar matai kelią per susižavėjimą savim, lyderi?

- Tau tai atrodo juokinga? - sužybsėjo Donatas rudomis akimis. 

Ji dievino šitą skvarbų, švytintį žvilgsnį, nes jis skleidė šilumą, kuri tarsi šokoladinis fondiu apsemdavo Godos kūną ir sujaudindavo iki kojų pirštų galiukų. 

- Pasakyk, Goda, ar tiki, kad nėra sėkmingų niekšelių?

- Tam tikra prasme tikiu, bet taip pat manau, kad egzistuoja šioks toks sėkmės faktorius. Juk yra žmonių, kuriems tiesiog nesiseka susirasti mėgstamą darbą, negali niekur įsitvirtinti ir viskas.

- Skiedalai, - numojo ranka, - jie visi yra tinginiai.

- Dėl Dievo meilės, - Goda užvertė akis, - šneki kaip mano tėvas.

- Tavo tėvas turbūt labai tave myli.

- Savotiškai.

- Ką reiškia savotiškai?

- Reiškia - savotiškai, - bandė išsisukti nuo atsakymo Goda. 

Donatui pasakojant apie save, Goda gerte gėrė kiekvieną jo žodį ir saugiai talpino į atminties skyrelį. O dabar ji mažumėlę suirzo, kad kalba vėl pasisuko apie ją.

- O ką tau reiškia šeima? - netikėtai  paklausė, privertęs Godą sutrikti.

- Turi omeny mano tėvą?

- Ne. Turiu minty, ar nori savo šeimos?

- Dabar - ne, - nukirto ji sausai.

Jis suėmė jos plaštaką ir priglaudęs prie lūpų informavo:

- Anksčiau ar vėliau turėsi ją sukurti.

- O tu nepaprasto proto žmogus, pone Bartkau, - Godai ant liežuvio užkrito šapelis sarkazmo.

Matydama, kad Donatui tai nesukėlė nei juoko, nei šypsenos, kostelėjo ir bandė išdėstyti savo poziciją:

- Na, aš neseniai tik pradėjau eiti tiesiu karjeros keliu ir noriu kaip reikiant paėjėti. Mano penkmečio plane nėra numatyta šeimos… Na… Pradžiai, noriu susikurti tvirtą pagrindą po kojom ir nebijot dėl darbo vietos atsiradus vaikui.

- Vieno vaiko nori?

- Kol kas išvis nenoriu.

- O kai norėsi?

- Tada ir pagalvosiu.

Donatas šyptelėjo ir sutelkė žvilgsnį į Temzę. Goda matė, kad jis neliko sužavėtas jos požiūriu. Tačiau nenorėjo meluoti ir bent jau šiuo klausimu buvo su juo visiškai atvira. Galbūt Donato planuose jau yra numatyta šeima, gal jaučia poreikį susilaukti atžalų, bet Goda tam dar nepasiruošusi. Dabar jos tikslas - įrodyti Doroti, kad gali būti jos verslo partnerė. O kai pasieks užsibrėžtų tikslų, galės susimąstyti apie kitus dalykus.

Dabar 

Ūmai Goda išjungė nuotraukų albumą ir pabandė išeiti iš tinklapio. Burnoje atsiradęs kartumo jausmas sausino gerklę ir ji pradėjo kosčioti. Krūtinę slėgė sunkumas, sumišęs su jauduliu, kad Donatas vėl netoli jos. Lietuvoje. Ekrane užsižiebė prašymas atnaujinti slaptažodį ir Goda mechaniškai jį pasikeitė. Mintyse vis dar gyveno paskutiniame prisiminime.  

Užsimerkė, giliai iškvėpė, tada įkvėpė. Pakartojo tai kelis kartus. Galva skaidrėjo, o Donatas iš jos traukėsi. Sunkumas krūtinėje - ne. Šaltą ranką prisidėjusi prie kaklo, pabandė atsikvėpti, bet ir tai nelabai gelbėjo. 

Ėmė galvoje pieštis Aivarą: jo žydras besišypsančias akis, nuoširdžią šypseną ir šiltą glėbį. Netikėtai šovė mintis - pasikeisti telefono atrakinimo kodą. Jau senokai įtarinėjo, kad yra karts nuo karto patikrinama. Telefone kaip ir kompiuteryje neturėjo nieko, kas galėtų jos vaikiną sudominti, bet pats faktas, kad Aivaras kažko ieško, ją smagino. Katės ir pelės žaidimas atrodė linksmas, kai jis buvo saugus. Visgi norėjosi prigauti Aivarą ir užbaigti visa tai. Todėl nekantriai maigydama ekraną, pasikeitė slaptažodį. Šelmiškai šypsojosi. Įsivaizdavo, kaip Aivaras pasimes suvedęs kodą, supratęs, kad jis pakeistas. Galvos, kad atsirado koks kompromituojantis dalykas. Jei, aišku, išvis tą telefoną tikrina. 

Staiga lyg išgirdo klibinamą buto durų rankeną. Sukluso. Sugirgždėjo rakinama spyna ir ji įsitempė. Aivaras planavo grįžti tik rytoj. Goda atsargiai išsiropštė iš lovos ir ant pirštų galiukų pasuko link koridoriaus, pakeliui akimis ieškodama kokio savigynai skirto daikto. Pasičiupo Aivaro skvošo raketę, atremtą į svetainės sieną. 

Durys pagaliau prasivėrė ir uždegus šviesą į ją žvelgė nustebęs Aivaras:

- Ko dabar prisidirbau? - šyptelėjo akimis bėgiodamas nuo iškeltos raketės, prie Godos veido.

- Ką čia veiki? - nuleidusi rankas Goda atrodė ne mažiau nustebusi.

- Grįžau anksčiau. Suprise!!! 

- Bet gi sakei, šįvakar pats įdomumas…

- Nusprendžiau, kad labiau noriu pabūt su tavim, - prisiartinęs pagaliau apkabino nustebusią Godą ir pasilenkęs lengvai pakštelėjo į lūpas, - valgyt, aišku, nieko negaminai… - pasisuko eiti į virtuvę.

O Goda negalėjo atsikratyti nuojautos, kad ką tik buvo patikrinta. Atsivilkusi iš paskos, atsisėdo ant kėdės, padėdama raketę ant stalo, ir įsistebeilijo į Aivarą, kuris akimis skenavo šaldytuvo turinį. 

- Gal varom kur pavalgyt?

- Kad aš nesenai užkandau…

Jis smalsiai ją nužvelgė.

- Su Austėja sustojom salotų vienoj kavinėj. Po SPA norėjos sveikai baigti vakarą, - sukryžiavusi ant krūtinės rankas aiškinosi irzliu tonu.

Jis vis dar smalsiai ją nužiūrinėjo.

- Kas? Ko taip į mane žiūri?

- Nieko. Galvojau, kad labiau apsidžiaugsi mane pamačius, - trinktelėjęs šaldytuvo durelėmis, Aivaras nugara atsirėmė į virtuvės spinteles ir susikišo rankas į šviesiai žydrų džinsų kišenes. 

- Džiaugiuosi. Labai.

- Tai ko pikta kaip širšė? Vakaro planus sugadinau?

- Ką? Ne. Planas - lova. Vakar vėlai namo grįžau. Pamiršai?

Kurį laiką jie vienas į kitą nejaukiai žvalgėsi, akimis bėgiodami tai šen tai ten.

- Galiu grįžt į pelkes jei nori.

- Nenusišnekėk.

- Tai kas yra tada? Ko pyksti?

- Jaučiu, kad grįžai mane patikrinti…

- Aš? - iš pasipiktinimo ir nuostabos Aivaras išsprogdino akis.

Goda tylėjo. Matyt supratęs, kad jos neapmulkins, nusileido:

- Gerai… Gal ir turėjau tikslą pažiūrėt, ką tu veiki, bet tik dėl to, kad vakar visą vakarą man nerašei, tas pats ir šiandien, - jis petimi pasitrynė ausį ir toliau stebeilijosi į Godą.

- Nepasitiki manim? 

Goda sukoncentravo žvilgsnį kažkur į tolį ir kramtydama apatinę lūpą pabandė įsivaizduoti kaip pati jaustųsi, jei būtų jo vietoje.

- Atsiprašau, - vos girdimai ištarė Aivaras. 

- O ką būtum daręs, jei būtum neradęs namie?

- Nežinau. Turbūt būčiau skambinęs tavo draugei, - jis trūktelėjo pečius.

- Nu čia dabar… Nuo kada judu draugeliai?

- Mes ne draugeliai.

- Ir vakar jai rašei. Ko išsišiepei? - užsipuolė pamačius jo šypseną.

- Nieko, - iškėlė rankas pasiduodamas.

- Galvoji, kad pavydžiu?

- Aišku, kad ne.

- Nepavydžiu, man tik nepatinka…

- Žinoma, žinoma, - jis nutraukė Godą.

- Baik, Aivarai.

- Tai ar gerai pasišokai vakar? - staigiai nukreipė nuo savęs ugnį.

Perliejus Aivarą įspėjančiu žvilgsniu atsakė:

- Labai. Buvau populiariausia klube. Jei netiki, parašyk Austėjai ir paklausk, - sarkastiškai šyptelėjo.

Aivaras staiga surimtėjo. Keliais žingsniais priartėjo prie Godos ir pakėlė ją nuo kėdės. Jo rankos taip stipriai suspaudė jos pečius, kad vos neištryško ašara.

- Neįdomi ji man. Tu mane domini.

- Kodėl? - suvebleno prikandusi lūpą ir šyptelėjo.

Jis sukluso. Šiek tiek atlaisvino rankas, kol galiausiai išvis paleido. Pirštus panardino į jos plaukus, rankomis, tarsi saują vandens, laikydamas veidą.

- Na, pirmiausia, tu esi sudėtinga, bet iš gerosios pusės. Įdomi, nenuobodi. Tavo jausmingas kūnas, kandus liežuvis ir svarbiausia kasdien man sugebi mesti iššūkį. Žinai, kad jiems sunkiai atsispiriu, - kalbėjo lenkdamasis prie pat jos. 

Švelniai pabučiavo viršutinę lūpą, atsargiai ją krimstelėjo. Tą patį pakartojo su apatine. Aivaro kvėpavimas trūkčiojo, tarsi bandant save stabdyti. Goda įkvėpė nuo jo sklindančio kvapų mišinio: medžių ir sakų, purvo, ežero vandens. Pasijuto kaip laumė savo gamtos kampely, užsimerkusi atlošė galvą ir tyliai išleido pasitenkinimo aimaną. Aivaras lūpomis glamonėjo kaklą, leidosi prie pečių linijos…

Goda atsimerkė. Apsidairė prieblandoje tvyrančiame kambaryje ir žvilgsniu sustojo ties miegančiu Aivaru. Jis buvo nusisukęs. Miegojo atsigulęs ant pilvo, nuogas, išsitaršiusiais plaukais. Goda sulaikė kvėpavimą. Jis buvo toks gražus, toks savas, toks jos. Nedrįso jo liesti, it bijodama miražo išsisklaidymo, prablaivėjimo nuo pilnatvės jausmo ir žinoma bijodama pažadinti. Pasikišusi sulenktas rankas po galva, užsimerkė. 

Po minutės suprato, kad nebeužmigs. Sugraibiusi ant žemės gulintį mobilųjį, patikrino kiek valandų. Dar anksti, privalėjo pamiegoti. Atsigulė ant šono ir pasikišo plaštakas po skruostu. Užsimerkė. Po kelių akimirkų pravėrusi žvalias akis, pastebėjo ant žemės gulintį rožinį sportinį batelį. Jis greičiausiai liko nepastebėtas, kai penktadienio vakarą išvertusi spintą, vėliau viską, sugrūdo atgal. 

Kada paskutinį kartą bėgiojau? 

Per petį užmetė akį į miegantį Aivarą ir atsargiai, kad jo nepažadintų, atsisėdo lovoje. Pakilusi iš jos nutipeno prie praviro lango, iškišo pro jį galvą. Oras buvo fantastiškas. 

Pačiupusi nuo žemės vieną sportinį batelį, vylėsi kitą lengvai ir be triukšmo rasti spintoje. Rodos, visata buvo jos pusėje. Sportinės aprangos ieškoti nereikėjo. Ji gulėjo komodos stalčiuje. Švari ir tvarkingai sulankstyta. Goda nusišypsojo pagalvojusi, kad bent čia dar liko ankstesnės Godos priminimas. Trumpai šia mintimi pasimėgavusi, apsitempė sportinę liemenėlę, kelnes, palaidinę bei kojines. Apsiavė sportinius batus. Prisidengė galvą kepuraite. Pasiuntusi Aivarui oro bučinį, atsargiu žingsniu paliko butą ir uždarė paskui save duris. Trumpam stabtelėjusi laiptinėje įsijungė bėgiojimui skirtą muzikos aplanką telefone ir klausantis nuostabaus Bono balso, pasileido ristele laiptais žemyn. 

Reikėtų atgaivinti šitą seną įprotį. - pasižadėjo ir patraukė link Neries krantinės, tikėdamasi ten nesutikti nė gyvos dvasios.

***

Donatas bėgo Neries krantine. Šįryt nubudo anksti kaip niekad ir nusprendė naudingai išnaudoti tą laiką. Stengdamasis atsipalaiduoti nuo slogių minčių, savo ipode nusistatė trankią muziką, tačiau tai negelbėjo. Mintys zvimbė įkyriai lyg uodai, kurie įžūliai kėsinosi į jo kraują. Ėmė bėgti greičiau, neskaičiavo įveikto atstumo, tiesiog stengėsi nualinti kūną tiek, kad galva imtų sukti sraigtus į kitą pusę. Tuomet ir darbui bus lengviau susikaupti. Nepaisant atsiradusių darbų su Pagonija, dar kilo problemų su lietuvišku verslu, kurį jau manė baigęs. Gresiantys nemalonumai vos atvykus į Lietuvą sugadino nuotaiką ir teko griežtai elgtis pirmame susirinkime su Pagonijos marketingistais. Jis nesistengė daugiausiai tūžmasties išlieti ant Godos, bet matydamas, kad ji nebuvo tinkamai pasiruošusi, nesusivaldė. Ūmai prieš akis išdygo tas sutrikęs, pasiklydęs jos veidas, kuris atrodė tarsi dūminis ir bėgo kartu su juo. 

Goda, Goda, Goda… - sukosi galvoje lyg sena, girgždanti karuselė Elektrėnuose, kur vaikystėje dažnai nusiveždavo teta ir leisdavo suptis kiek širdis geisdavo. Jis prisiminė, turėjęs rodytis drąsiu, juk nebūtų kam nors pripažinęs kaip jį gąsdino tas bjaurus, gergždžiantis garsas. Kitaip negalėjo. Drąsa ir disciplina privalėjo tekėti Bartkų venomis. 

Iš vaikystės prisiminimų, Donatą grąžino sušmėžavęs Godos šešėlis. Ši moteris vėl varė jį iš proto. Prieš trejus metus ji sugebėjo pavergti geležinę Donato širdį, o dabar matydamas ją pasikeitusią nebesusigaudė savyje. Pastebėjo, kad ji kitokia: jos akys, žvilgsnis, elgesys, judesiai… Šiuo metu matė ją bandant save perlaužti ir nesuprato kam jai to reikėjo. Pastarosiomis dienomis jis daug kartų savęs klausė, kodėl atsibeldė į Lietuvą ir kokio velnio kišasi į Godos gyvenimą. Ji turi būti praeitis. Ji jau buvo praeitis ir nebetrukdė gyventi toliau.

Per paskutinius metus jam netrūko moterų dėmesio, su Eva net rimtai svarstė pradėti bendrą gyvenimą, bet štai, pasirodė panelė Salaitė ant slenksčio ir ketinimai išgaravo lyg migla. 

Tokie žmonės kaip jis nieku gyvu netiki visokiais atseit likimo siųstais ženklais, bet praėjus tiek laiko, kai nutraukė Godos paieškas, viskas tarsi savaime ėmė riedėti link jos. Neilgai trukus po to, kuomet įsigijo nemažą Hoffman Group akcijų paketą, atsitiktinai sužinojo, kad Goda įsidarbino nedidelėje koncerno įmonėje Lietuvoje. Šiuos kelis mėnesius ji buvo ranka pasiekiama, bet Donatas delsė. Reikėjo susitvarkyti su savo emocijom ir sukurti nuoseklų planą. Gavęs informacijos esą Godai prastai sekasi tvarkytis su darbais, ėmėsi veiksmų, kad galėtų būti arčiau ir sužinoti, kas nutiko. Iš kiekvieną žingsnį apskaičiuojančios, turinčios pokerio veidą moters, ji pavirto paaugle nutrūkusia nuo savikontrolės ir atsakomybės pavadžio. Nejaugi ją taip paveikė Doroti mirtis? Juodvi buvo artimos, Goda apie ją daug šnekėdavo ir kai buvo išdygusi it pamėklė prie jo namų durų, atrodė visiškai sugniuždyta. Jis tikėjo ją atsigausiant ir kibsiant į darbus, tačiau matomai kažkas sumaišė kortas… 

Ne kažkas, o tasai Aivaras Tumėnas. 

Donatas ir juo pasidomėjo. Nepaisant kelių paslydimų praeityje, šiuo metu atrodė susitvarkęs gyvenimą: jo patentuota apsaugos programa sužibėjo rinkoje, uždirbdama jam kelis milijonus eurų, turėjo gerai apmokamą darbą, tvirtai akcijų biržoje stovinčioje įmonėje, pats buvo puikus savo srities specialistas, gerbiamas, mėgiamas, mylimas moterų. Iš visko sprendžiant žmogus su galva. Bet kodėl tada leidžia Godai riedėti pakalnėn? Kokio velnio jis naikina šią įstabią moterį? 

Donatas dar pagreitino bėgimą. Tačiau vaizdas, kuriame Goda to Aivaro Tumėno glėbyje ir galvoje skambantis absurdiškas kolegių klausimas, ar ji sutiko už jo tekėti, užvirė kraują gyslose ir vertė dar labiau didinti greitį. Sumautas kvailys. Godai jis netinka, nei per nago juodymą neprilygsta jos protui, grožiui, įžvalgom, išprūsimui…

Staiga Donato plaučiai nebespėjo gaudyti oro ir vertė kvėpavimą švokštimu. Kojos tapo švininės, nebeleido toliau judėti. Jis sustojo ir pažvelgė į savo pulsomatį, kuris rodė nuskrietus aštuonis kilometrus. Giliai gaudydamas ankstyvo rytmečio orą, susilenkė ir atrėmė alkūnes į kelius. Vikriai atsitiesus, ėmė suktis galva, o sukimuisi lėtėjant, tolumoje išvydo kitą ankstyvą bėgiotoją. Geriau įsižiūrėjus tai buvo bėgiotoja, pasislėpus po sportine kepuraite, tačiau ryškiai rožiniai sportiniai bateliai ir elegantiškas, nors gana skubus, bėgimas išdavė moterišką prigimtį. Donatas vėl susilenkė prie kelių ir stengėsi atgauti pusiausvyrą. Netrukus išgirdo artėjančių batų žliugsėjimą. Atsitiesė ir tą akimirką pamiršo, kad reikia kvėpuoti. 

Priešais jį lygiai taip pat pasimetusi sustabarėjo Goda. Jos akys bėgiojo nuo Donato, prie upės, prie batų, prie krantinės, vėl prie Donato ir taip ratu, kad atrodė tuoj praras sąmonę. Jis žengtelėjo žingsnį pirmyn, tačiau Goda paėjėjo atatupsta. Ji atrodė lyg pabaidyta stirna ir Donatas pabūgo ją dar labiau išgąsdinti. Norėjo bent pakviesti vardu, bet sumauti plaučiai neatgavo kvapo. Kol jis kaip paskutinis kvailys žiojosi, Goda apsisuko ir nubėgo. 

Žiūrėdamas jai įkandin pajuto paširdžius geliantį ilgesį. Nors suvokė jos pykčio ir abejingumo priežastis, tačiau negalėjo pulti aiškintis. Dabar svarbiausia įsitikinti, kokio tvirtumo santykiai sieja Goda su tuo kvailiu, o tada nuspręs kokių veiksmų imtis.

Nežinomas numeris

2015.07.26 Sekm. 6.05

Nereikia manęs taip gąsdintis.

Donatas

***

Godos telefonas skambtelėjo antrąkart, primindamas, kad yra gautas vienas neperskaitytas pranešimas. Aivaras iš vonios išėjo pirmas, leisdamas Godai vienai mėgautis gaivinančiu dušu. Rankšluosčiu sausindamas plaukus išgirdo pyptelėjimą ir nedvejodamas pasuko link komodos, kur grįžusi iš bėgiojimo numetė telefoną Goda. 

Ji iš vonios išėjo tuo metu, kai Aivaras pakėlęs obuoliuką, sužiuro į ekraną.

- Kas parašė? - paklausė tikrindama ar tvirtai ant kūno laikosi rankšluostis.  

- KAS TOKS YRA DONATAS? - atsisukdamas pro dantis iškošė klausimą Aivaras. Kiekviena raidė buvo aiški kaip naujai iškastas deimantas.

Goda sustabarėjo. Negalėjo užčiaupti pravertos burnos, rasti tinkamų žodžių ar išvis pajudėti. Ji pamanė, kad sapnuoja išgirdusi Donato vardą Aivaro lūpose. O gal jis turi omeny kokį kitą Donatą? Desperatiškai kratė mintis, ar pažįsta tokį..? Ne. 

Jautė kaip jos oda traukiasi, pečiai palinko šiek tiek į priekį. Ją pagavo.

- Goda! Atsakyk!! - pamojavęs telefonu jai prieš nosį, Aivaras šnopavo pykčiu tarsi bulius Koridoje. 

- Aaaš… Eeee… Hmm… - mekeno Goda bandydama judančiame ekrane pagauti bent žodį iš žinutės, kad galėtų: pirma, sukurpti kokį realų pasiteisinimą ir nuraminti beįsiaudrinantį Aivarą, o antra - Donatas jai parašė? SMS? Toks dalykas patenka į neįtikėtinų įvykių sąrašą ir ji plyšo iš smalsumo sužinoti, kas tame pranešime.

- Nereikia manęs taip gąsdintis, - Aivaras tarsi perskaitė jos norus ir garsiai išbėrė žinutės turinį. - Ką jis turi omeny?

Goda vos suvaldė šypseną. Neatsitiko nieko, ko ji negalėtų sutvarkyti.

- Matyt tai, kad susitikom bėgiodami. ATSITIKTINAI! - iškart užakcentavo paskutinį žodį, - pasisveikinau ir nubėgau toliau.

Jos skruostai kaito nevaldomai, bet Aivaras to tikrai negalėjo pastebėti, nes po intensyvesnio sporto, jos oda visada išrausta. Ji buvo priblokšta Donato poelgio. Maloniai priblokšta. Jis, žinoma, nepasikeitė, sužinojo per aplink jos numerį, bet, kad parašytų jai… Ir dar turbūt nujausdamas, kad Aivaras bus netoliese…

Tai visgi žaidžiam?

- Iš kur jis turi tavo numerį? Tu jo neįsivedus, - Aivaras grąžino ją iš susimąstymo. 

- Nežinau, jei kada jį susitiksiu būtinai paklausiu.

- Nesusitiksi, - nukirto tarsi grasindamas. 

- Gerai, nesusitiksiu, - neprieštaravo Goda.

Aivaras varstė ją akimis lyg norėdamas suprasti ar galima pasitikėti. O ji nekaltai nusišypsojusi ėmė lėtai link jo artintis. Pabandė pasiekti vyriškoje rankoje vis dar stipriai suspaustą savo telefoną, ir Aivarui jį staigiai atitraukus, Goda dar kartą akinamai nusišypsojo. Perkėlusi svorį ant vienos kojos, ištiesė ranką atversdama delną. Ir tai suveikė. Ne iškart, bet ilgai irgi neužtruko. Aivaras telefoną atidavė. 

Goda iškart jį atsirakino, pakreipdama obuoliuką taip, kad Aivaras nepamatytų naujo kodo, bet trumpai į jį žvilgterėjusi, suprato, kad jis stebi jos veidą, ne telefoną. Matyt, ieško kažkokių užuominų. Galvodama apie patį nuobodžiausią kažkada įvykusį pasimatymą, ji nuskenavo Donato siųstą žinutę ir… ištrynė. Vienu judesiu, be jokių dvejonių. Vis dar neleisdama sau galvoti apie tai, ką daro, kad neduok Dieve išsiduotų, kas iš tikrųjų vyksta jos viduje. 

- Viskas. Nebėra, kaip ir Tatjanos, - konstatavo faktą Goda užsidėjusi patį pačiausią pokerio veidą.

- Čia ką, kerštas? - Aivaras loštelėjo atgal.

- Aišku ne. Tiesiog sutapimas. 

Jis nepatikliai žvelgė į Godos akis ir ji nusprendė imtis veiksmų. 

- Imk telefoną, patikrink viską. Jei rasi kažką, kas tau nepatinka, trink. Neturiu ką nuo tavęs slėpti, - padėjo ant lovos obuoliuką ir sukryžiavo ant krūtinės rankas.

Aivaras akivaizdžiai svarstė kaip pasielgti. Ar Goda blefuoja ar ji tikrai neturi ko slėpti? Greičiausiai tokie ar panašūs klausimai galėjo suktis jo galvoje, bet jis apsisprendė:

- Tikiu tavim, - ištarė tyliai. 

Prisiartino prie Godos ir stipriai apkabinęs ją prisitraukė.