39 skyrius
Dvi valandas jokios žinutės. Goda jautė, kad atėjo laikas kažką daryti. Susirūpinti ir imtis veiksmų. Bet kokių? Nuvažiuoti į vakarėlį? Ji nėra tikra, kad jis vis dar ten ar išvis ten grįžo. Galėjo užsukti pas kokį draugą, gyvenantį netoli Vasaros terasos, arba parsirasti į loftą.
Austėja! - netikėtai šovė mintis.
Ji liko terasoje jiems išeinant, gal ji vis dar ten. Ir jei Aivaras grįžo, Austėja tikrai tą pastebėjo. Staigiai pačiupusi šalia gulintį telefoną, Goda sustingo su mintimi - ką parašyti draugei, neišsiduodant, kad tarp jos ir Aivaro eilinė drama? Nesumojo, kaip per aplinkui paklausti rūpimo dalyko, todėl metė telefoną ant lovos ir pati nuvirto aukštielnika. Jai užsimerkus, prieš akis ėmė slinkti blogiausių scenarijų vaizdai: Aivaras flirtuojantis su nuostabiai gražia mergina… Arba Aivaras žarstantis komplimentus dviem patraukliom moterim… Arba Aivaras su visom trim lofte…
Goda nusipurtė, pajutusi šleikštulį. Apgraibom susirado telefoną, staigiai parašė žinutę ir, kad nespėtų persigalvoti, ją išsiuntė.
Goda
2015.07.23 Penkt. 03.09
Kur esi?
Pasirėmusi ant alkūnių stebeilijosi į vis užtemstantį ekraną ir vienu paspaudimu neleisdama jam galutinai pajuoduoti, laukė. Jokio atsakymo.
Neapsikentusi įtampos, urgzdama Goda atsistojo ir pasuko į virtuvę.
- Tipiškas nesubrendėlio elgesys. Ar sunku parašyti, kur esi, kada grįši? Žino, kad jaudinsiuosi, bet neee…
Besipilant į stiklinę vandenį garsiai pyptelėjo ant lovos paliktas telefonas ir viską metusi, nulėkė į miegamąjį.
Aivaras
2015.07.23 Penkt. 03.15
O ką?
Goda tiesiog siuto grubiais pirštų judesiais spausdindama atsakymą. Jei Aivaras stovėtų priešais ją, turbūt eilinį kartą prarastų nuovoką ir griebdama kas papuola po ranka, taptų kulkosvaidžiu.
Goda
2015.07.23 Penkt. 03.16
Kulniuok į Jakšto gatvę.
Žinutei išskriejus, spitrijo į ekraną nė nekvėpuodama. Vis žvilgčiojo į laikrodį skaičiuodama sekundes, augindama savyje nerimą, kur ir su kuo jis. Tos kelios minutės, kol atskriejo atsakymas, kaip reikiant, užtruko.
Aivaras
2015.07.23 Ketv. 03.18
TUOJ
Goda perskaitė kelis kartus, tarsi po vienu žodžiu galėtų slypėti daug prasmių. Užkliuvo ir didžiosios raidės. Perskaitė jų visą susirašinėjimą, kad suprastų, ką tas “tuoj” reiškia: TUOJ, nes dabar jau ir eina, ar TUOJ parašytas sarkastišku tonu, su mintimi, kad jam nepaaiškinsi. Ji vėl suurzgė. Išjungė telefoną ir, nusviedusi ant lovos, rankomis užsidengė akis. Galva pulsavo lyg pilna greitai tekančio kraujo. Pabandė nusiraminti giliai kvėpuodama. Rodės, padėjo. Giliai iškvėpusi oro gūsį, lėtai atsigulė, tačiau kojos liko ant žemės tarsi įkaltos grindyse. Gulėdama ant nugaros, akimis šokinėjo lubų įtrūkimais. Galvojo, kokios varginančios buvo pastarosios dienos: mažai laiko su Aivaru, daug su draugėmis. Darbe. Buvo pamiršusi, kaip jai patinka kontroliuoti, planuoti ir jaustis užtikrintai tuo, kas aplink ją vyksta. Paskutiniai mėnesiai buvo visiškai priešingi, bet jie taip pat jai patiko. Jautėsi tarsi pasiėmusi atostogų, tarsi po ilgo laiko atsidūrusi tarp žmonių. Iš tikrųjų su jais kalbėjosi, stengėsi suprasti ir susidraugauti. Kur visa tai nuves - šita nežinia jaudino, ir šiek tiek baugino.
Pažinti pasaulį per žmones, kaip tai darė Aivaras, jai ėmė atrodyti įdomiau nei per knygas ar darbines užduotis. Nieko nėra amžino, o žmogus - pats nepastoviausias dalykas žemėje. Jai patiko keistis, nors ir žinojo, kad kartais tie pokyčiai pareikalauja aukos. Aivaras ir Donatas - du skirtingų jos asmenybės pusių vyrai. Pastarasis ilgai buvo praeitimi, bet grįžo, išbalansuodamas ir taip nepastovų dabartinį gyvenimą.
Negalėtų dabar nupasakoti viso šiandieninio susirinkimo eigos, nes viskas skendėjo migloje. Jautriai virpančioje, tirštoje migloje. Goda jam kažką vis dar jaučia - ji tai supranta ir neneigia. Greičiausiai jis taip pat šiandien tai suprato, vadinasi, vienintelis to dar nežinantis - Aivaras.
Goda staigiai atsisėdo lovoje ir įsiklausė į už lango gatvėje aidinčius žingsnius. Kaip staiga jie priartėjo, taip greitai ir nutolo. Ne Aivaras. Ji atsiduso.
Atsistojusi nužygiavo į virtuvę ir ištuštino anksčiau pripildytą stiklinę. Reikėjo pamiegoti. Ryt paskutinė savaitės diena ir jai išgyventi, turėjo pasikrauti jėgų.
Ūmai prasimerkė, nepastebėjo kaip užsnūdo. Išsibudino dėl rakinamos spynos keliamo triukšmo. Kilstelėjo galvą įsiklausydama. Atsargiai sėsdamasi lovoje, susirado šalia gulintį telefoną ir pažvelgė, kiek valandų.
Pusė šešių ryto.
Nežinojo kaip sugebėjo užmigti, bet džiaugėsi, kad nors kiek pavyko. Padėjusi ant žemės telefoną, užsispyrė Aivaro nepasitikti. Tegul galvoja, kad jo niekas nelaukė. Atsigulė ir nors užsitraukė užklotą, visiškai užsidengdama veidą, tačiau vis tiek gaudė kiekvieną garsą: Aivaras nusiavė batus, pasikabino odinę striukę, raktai nukrito ant žemės, jis tyliai nusikeikdamas juos pakėlė, jie nukrito antrąkart netoli miegamojo durų, šįkart juos ten paliko. Sustojo prie lovos ir… Tyla. Gal ją stebėjo?
Goda stipriai užsimerkė stengdamasi visiškai nejudėti. Staiga išgirdo įsitempiančių džinsų šiurenimą. Aivaras turbūt pritūpė, nes Goda pajautė, kaip nuo jos galvos slysta užklotas.
- Goda… - pakvietė tyliai, - Goooda, - pasilenkė visai arti ir ji net susiraukė nuo aštraus alkoholinių gėrimų kvapo.
- Ką? - staiga atsimerkė ir piktai dėbtelėjo.
Aivaras plačiai nusišypsojo.
- Taip ir galvojau, kad manęs lauki, - susvirduliavęs staigiai įsikibo į lovos kraštą, kad nepargriūtų.
- Nelaukiau, - burbtelėjo atsisėsdama lovoje, bet nepaleisdama jo iš akių, - kur buvai? Matei kiek valandų?
Jis tik atsargiai patraukė pečiais ir toliau kvailai šypsojosi.
- Kas yra? Ko toks laimingas? - Goda vis labiau pyko, negalėdama perprasti nepaaiškinamos jo laimės priežasties.
- Tiesiog, tave myliu, - pasilenkė pabučiuoti, bet Goda staigiai nusisuko.
- Tu dvoki. Eik išsiplauk dantis, ar ką? - atsitraukdama demonstratyviai suraukė nosį.
Bet Aivaras atsistojęs į vonią nenuėjo. Pasuko į virtuvę ir prisipylęs stiklinę vandens, ilgokai su ja terliojosi. Po to kurį laiką nesigirdėjo jokio garso. Goda ruošėsi nueiti patikrinti, kas ten vyksta, bet nusiklojant užklotą, išgirdo į kriauklę dedamos stiklinės skambtelėjimą ir artėjančius Aivaro žingsnius.
Įsliuogęs į lovą, Aivaras prisiglaudė prie išsitiesusios Godos nugaros ir kaip visada prigludęs, įsikniaubė į jos plaukus. Trumpai pasimuistė. Susirado patogią padėti ir greitai užmigo. Kvėpavimas pasidarė tolygus ir vos juntamas. Jo ranka sunkiai nugulė ant Godos juosmens, kaip niekad, spausdama. Pabandžiusi jai rasti kitą vietą, galiausiai Goda jos visai atsikratė ir svarstydama, ką Aivaras galėjo veikti tas kelias valandas iki grįžimo, galiausiai užmigo.
Pro langą plieskianti saulė ją pažadino šiek tiek po šeštos valandos. Aivaras kietai ir jaukiai miegojo nepaisydamas fakto, kad yra su drabužiais. Goda į jį atsisuko ir nubraukė nuo veido plaukus. Pasilenkė arčiau jo uosdama kvapą, ieškodama moteriškų pėdsakų aromato. Nebuvo nieko panašaus, tik pagirių dvokas.
Užsimerkusi švelniai pabučiavo į jo lūpas ir palengva traukėsi atgal, kol pajuto kaip tvirta ranka suima jos plaukus. Sustingo. Aivaras prisitraukė ją ilgesniam, grubiai aistringam bučiniui, kuris tęsėsi, kol abiem pritrūko oro. Susirėmę kaktomis kurį laiką garsiai alsavo, nepratardami nė žodžio, kad nedingtų jaudinanti akimirka.
Godos kūnas šiaušėsi nuo žinojimo, kas su juo bus. Nujautė, kad šalia gulintis Aivaras taip pat laukime. Ir jis pirmasis ėmėsi veikti: ištiesė ranką ir pakišo ją po antklode, pabandydamas išlaisvinti Godą iš naktinukų, bet buvo sustabdytas.
Pačiupusi Aivaro ranką už riešo, ištraukė ją iš po antklodės. Ūmai aistra virto įsiūčiu, ant vyriškos odos perskaičius užrašytą telefono numerį ir vardą “Tatjana”. Nusviedusi ranką nuo savęs, Goda pašoko iš lovos.
- Dink iš čia, - gniauždama kumščius traukėsi atatupsta tarsi svirdama atgal.
- Kas yra? - sėsdamasis Aivaras atrodė pasimetęs.
- Dink pasakiau! - suspigo Goda ir jis sumojo pažvelgti į savo ranką, nuo kurios ji negalėjo atplėšt akių.
Aivaro veidas staigiai persimainė. Rodės, nustebo, tada susimąstė lyg bandytų atsiminti iš kur visa tai. Po to plačiai išsišiepė.
- Čia tik kažkokios panos numeris. Tai nereiškia, kad pulsiu jai skambint. Va, žiūrėk, ištrinu, - jis keliais pirštais ėmė trinti odą. Suvilgė juos seilėmis ir vėl ėmėsi įkalčių naikinimo.
Goda su pasibaisėjimu stebėjo šitą sceną ir jautė kaip jos kūnas glemba, o sąmonė temsta. Instinktyvus noras pulti varinėjo kraują po visą kūną, sukeldamas dilgčiojimą kojų, rankų pirštų galiukuose. Nugara atsimušusi į palangę, rankomis iškart į ją įsikibo.
- Va, nebėra, matai?
Aivaras iškėlė ranką ir kaip kokį didžiausią trofėjų atkišo paraudusios odos plotą.
Nieko nematančiu žvilgsniu Goda nusisuko į kambario duris. Bandė iš visų jėgų susitvardyti, neleisti sau pratrūkti, bet protas byrėjo kaip smėlio smiltys pro pirštus. Įsiūtis netikėtai nustojo augęs ir tuomet išgirdo ant žemės nukrentančio užtiesalo čiuženimą. To užteko. Jausmai vėl kopė į beprotybę. Užsimerkė, kai Aivaras prišoko ir abiem delnais suėmė jos veidą.
- Nieko nebuvo, Goda. Neprisifantazuok, - per jėgą Aivaras suko jos veidą į save.
Ji bandė išsivaduoti iš jo gniaužtų. Buvo nelengva. Pabandė jį nustumti. Jis susvyravo ir ją paleido. Goda staigiu žingsniu pasiekė buto duris, pakeliui rinkdama visur išmėtytus Aivaro daiktus. Jas atlapojusi, atkišo jo gėrį:
- Viso gero. - Suspaudė lūpas nebeketindama daugiau leistis į kalbas ir stengėsi nežiūrėti jo pusėn.
- Oi, ne, ne, ne. Manęs tu neišvarysi.
Aivaras stipriai užtrenkė duris ir užrakinęs jas raktu, paslėpė jį galinėje džinsų kišenėje. Išplėšęs iš jos rankų drabužius, nusviedė juos čia pat ant žemės, stebėdamas kaip nuo kiekvieno jo judesio, Goda krūpčioja. Atsistojęs priešais, piktu, bet tykiu balsu paprašė:
- Pažiūrėk į mane, Goda.
Ji nereagavo. Toliau stebeilijosi į pabirusius ant žemės marškinius ir striukę, bei prie jos kojų nusiridenusį sidabro spalvos namelį - Aivaro rakto pakabuką. Keistas jausmas nuvilnijo kūnu, tarsi kažkoks nuovargis po ilgo ėjimo pėsčiomis.
- Sakau, pažiūrėk į mane, - iškošė pro dantis Aivaras išpūsdamas odą deginantį oro gūsį.
Ji lėtai pakėlė galvą ir bukai įsispoksojo į įsitempusį jo veidą. Aivaras atrodė kaip pritrūkęs žodžių. Keliskart lyg norėjo kažką sakyti, bet sakiniai taip ir liko tik jo galvoje. Žvilgsnis lėtai mainėsi. Tapo nebe toks grėsmingas.
Goda sarkastiškai šyptelėjo.
Staiga Aivaras žengė žingsnį ir prispaudė ją prie sienos. Goda juto jo susijaudinimą jam giliai ir užsikertančiai alsuojant. Matė aistros pilnas akis, godžiai ryjančias jos lūpas, ir, pastebėjusi kakle išryškėjusią įtampos veną, pasilenkė prie pat ausies ir netikėtai ištarė:
- Bum.
Aivarui tai buvo ženklas pradėti puolimą. Bučiavo nesirinkdamas ką: jos kaklą, lūpas, akis, tiesiog viską. Visas Godos kūnas buvo toks trokštamas, tad jis tiesiog godžiai juo mėgavosi. Loštelėjusi galvą atgal, kimiai nusijuokė. Pasidavė šių santykių beprotybei, nebeketindama priešintis ir abejoti. Jei tai jos žlugimas, tebūnie. Bent jaučiasi laiminga.
Bet jei tai laukiančio gyvenimo atspindys, jai reikia pagalbos, kurios ji žinojo nesugebės paprašyti.
Erdvus pastato vestibiulis šiandien atrodė pilnas kaip niekad. Nors vasaros penktadienis, nors oras pats tinkamiausias atostogoms prie jūros, bet čia tvyranti nuotaika buvo rimta bei darbinga, todėl į pastatą įžengę Aivaras su Goda jautėsi tarsi iš kito pasaulio. Nuolat kikendami, kažką vienas kitam čiulbėdami į ausį, o kartais tiesiog sustodami pasibučiuoti ar atidžiau į vienas kitą pažvelgti - išsiskyrė minioje. Atrodė laimingi ir įsimylėję.
Iriantis pro darboholikų minią link Inn’o, jie karts nuo karto sustodavo praleisti kokio nepatenkinto, skubančio kostiumuočio, bet tas jų neblaškė nuo būvimo vienas su kitu, kol po vieno tokio stabtelėjimo, netikėtai prieš juos išdygo Donatas.
Goda tyliai aiktelėjo. Žinojo sutiksianti jį ofise, bet tikėjosi, kad jis, kaip pasirodė taip ir išnyks - it vaiduoklis. Tačiau dabar visa savo didybe Donatas stovėjo priešais Godą su Aivaru.
Tamsiai mėlynos spalvos klasikinės kelnės, balti marškiniai ir kostiuminė liemenė - vaizdelis nepanašus į penktadieninį. Švarko nevilkėjo ir rankoje nelaikė, matyt, vasaros karštis įveikė net jį. Prasegtos viršutinės marškinių sagos šiam vyrui suteikė laisvesnį, nei vakarykštį įvaizdį. Trumpi plaukai nepriekaištingai šiek tiek pakelti į viršų ir nukreipti ant kairiojo šono. Sarkastiška vos įžiūrima šypsena ir vertinantis žvilgsnis veide - jis atrodė lyg pasiruošęs kovai, kurią užtikrintai planavo laimėti.
Goda nuraudo Donatui nukreipus žvilgsnį į jos nuo bučinio paraudusias lūpas, tada į mažai miego patyrusias akis ir galiausiai apsistojo ties Aivaro ranka, kuri spaudė ją arčiau. Nebyliai linktelėjęs Godai, nė nepažvelgęs į šalia stovintį žmogų, Donatas pasuko į Inn’ą. Judėjo laisvai ir užtikrintai tarsi šiame pastate jo persona būtų svarbiausia ir faktas, kad pasirodė tik prieš parą, neturėjo jokios reikšmės.
Ką tik įvykus dviejų skirtingų rasių alfa patinų akistatai, kai pirmą kartą Aivaras ir Donatas atsidūrė taip arti vienas kito, Goda nenorom išoriškai juos palygino: Aivaras įspūdingos išvaizdos, sportiško sudėjimo, laisvo stiliaus, atsipalaidavęs ir, berods, dėl nieko nesijaudinantis. Donatas - griežtų veido bruožų, aukštas, tvirtas kostiumuotis, visus šluojantis iš kelio vien savo žvilgsniu. Štai ir dabar, jam praeinant, girdisi kažkoks susidomėjęs šnabždėjimas ir lydintys žvilgsniai. Toks jau tas Donatas. Turi charizmos ir moka save pateikti.
Prie staliuko jau įsitaisiusios merginos, pastebėjusios Godą su Aivaru, ėmė mojuoti porelei kviesdamos prieiti. Artėjant Goda pastebėjo, kad jos keistai viena į kitą žvilgčioja, tarsi sąmokslininkės, ir nekantravo sužinoti, to priežastis. Palydėjęs Godą iki draugių, Aivaras pasisuko ir švelniai perbraukęs pirštu per jos lūpas sušnabždėjo į ausį:
- Šis savaitgalis tebūnie atskirai, bet kitą tikrai tavęs nepaleisiu, - užtvirtindamas aistringai pabučiavo ką tik liestas lūpas ir lakoniškai atsisveikinęs su puokšte, nuskubėjo prie lifto.
Goda krestelėjo į laisvą jai paliktą fotelį ir ranka ėmė imituoti vėduoklės judesį. Draugės sutartinai nusijuokė:
- Vadinasi pasakei “taip”? - sukrykštavo Emilija ir net suplojo rankomis, nepaisydama Austėjos pastangų ją tildyti.
- Taip? Kam? - Godos ranka sustingo pusiaukelėje. Gero nežadanti nuojauta persmelkė kūną lyg elektros srovė.
- Pasiūlymui tekėti, kvailute, - Emilija nusišypsojo ir pažvelgė į pirštą, kurį turėtų puošti sužadėtuvių žiedas.
Ūmai Godai ėmė akyse temti ir kavinė sukti ratus. Galvoje vienas po kito radosi klausimai ir… Goda instinktyviai pasuko akis šonan, kur Donatas į kavą dėjosi cukrų. Nebuvo tikra, bet lyg pastebėjo įsitempiant jo nugarą. Tik akimirką nustojęs maišyti, išsidavė, kad girdėjo jų pokalbį, ir Goda sulaikė kvėpavimą. Nespėjus jai prasižioti ir paneigti draugių gando, Donatas, čiupęs savo gėrimą, pasišalino.
Goda piktai dėbtelėjo į Austėją. Suvedė galus, kaip ši informacija galėjo suvaikščioti, ir pagavusi draugės prasikaltusį, nervingą žvilgsnį, suprato, kad yra teisi. Goda nesumojo, kodėl Austėja paviešino tik viena šio reikalo pusę. Juk turėjo žinoti, kuo viskas baigėsi.
- Ar kas nors, šitoj vietoj, moka laikyti paslaptis? - kandžiai replikavo.
- Tai nėra mūsų stiprioji pusė, - sukikeno Austėja, panašu, taip bandydama supatoginti situaciją.
- Ai, tiek to, - atsilošė kėdėje Goda, stengdamasi suvaldyti erzulį ir nedramatizuoti fakto, kad buvo paviešintas toks intymus jos gyvenimo įvykis. Nukreipusi žvilgsnį į liftą tarstelėjo: - Atsisakiau už jo tekėti, - patenkino draugių smalsumą ir staigiai atsisukdama metė žvilgsnį į Austėją, kuri keistai muistėsi ir vengė pažvelgti jai į akis.
Visos tylėjo, tarsi nesuprasdamos ar pulti apgailestauti, ar kaip kitaip reaguoti, todėl Goda tęsė:
- Bet santykių tai nesugadino, kaip turbūt pastebėjot, - plačiai nusišypsojo pastebėjusi, kad ir stebimos draugės veido išraiška praskaidrėjo. Tad išdidžiai atsistojusi, tarsi pagrindinė spektaklio aktorė prieš uždangai nusileidžiant, nužvelgė pasimetusias koleges ir patraukė nusipirkti mėgstamos latte.
Pagonijos ofiso duris puokštė pravėrė prieš aštuonias ir smagiai šurmuliuodamos, lyg nemalonaus įvykio Inn’e nė nebuvę, išsiskirstė į savo darbo vietas. Goda, pasidėjusi rankinę ant stalo, priėjo prie lango pro kurį vėrėsi nuostabi Vilniaus panorama ir susimąstė. Iš septinto aukšto viskas apačioje atrodė taip trapu ir laikina, kad nejučia Godą apėmė noras parašyti Aivarui: sekmadienį galėtų pas ją galutinai persikraustyti. Jis ir dabar praktiškai gyveno Jakšto namuose: turėjo buto raktus, nakvodavo beveik kiekvieną dieną, o tas kas rytinis važiavimas į loftą persirengti, atrodė bereikalingas laiko švaistymas. Persikraustymas, kol įsirengs jo nupirktą loftą - protingas žingsnis ir Goda jautėsi tam pasiruošusi.
Apsidžiaugusi tokiu staigiu sprendimu, sukosi iš rankinės imti telefoną, kai iš netikėtumo pamačiusi tarpduryje stovintį Donatą, sustingo. Jis jau antrą kartą šį rytą privertė ją aiktelėti.
Rimtu veidu ir tvirtu, pasitikinčio savimi žmogaus, žingsniu jis iki minimumo sumažino juos skiriantį atstumą ir ramiu balsu paklausė:
- Ar ketini už jo tekėti?
Goda išpūtė akis ir nejaukiai apsidairė. Reikėjo įsitikinti, kad per stiklines kabineto pertvaras niekas jų nemato. Mažiausiai norėjo, kad tokie vizitai į jos kabinetą keltų grėsmę ir demaskuotų juos siejančius ryšius. Buvusius ryšius.
- Ne vieta ir ne laikas, Donatai, - tvirtai nusiteikusi atkirto. Padėjo į šalį telefoną ir atsivertė kompiuterio ekraną.
- Tuomet pavakarieniaukime ir pašnekėsime tinkamoje vietoje, - pasakė lyg tai būtų ne pasiūlymas, o nurodymas.
- Ne.
- Ar tu manai, kad aš nepriversiu tavęs pagaliau pasikalbėti? - paklausė Donatas suraukdamas kaktą.
- Ar manai, kad versdamas kitą žmogų kažką daryti prieš jo valią, pasieksi norimų rezultatų? - atsakė Goda tokiu pačiu tonu ir pastebėjo, kad eidamas prie savo stalo, Liudas atkreipė į juos dėmesį.
Donatas neakivaizdžiai nusekė Godos žvilgsnį pro kabineto langą ir nutaisęs arogantišką veido išraišką, apsimestinai dalykiškai, bet garsiai pasakė:
- Ačiū, panele Salaite, turėsiu omenyje šiuos skaičius.
Žengęs kelis didelius žingsnius, staiga stabtelėjo. Atsisuko į ją vėl ir su kibirkštėlėmis rudose akyse garsiai tarė:
- Paprašysiu, kad sekretorė atsiųstų į kalendorių susirinkimo laiką ir aptarsime ataskaitos taškus.
Goda stovėjo kaip įbesta ir giliai kvėpuodama bandė malšinti kūną apėmusį įniršį, bet jis nemažėjo. Nutaisiusi, kiek tokiom aplinkybėm sugebėjo, abejingiausią veido išraišką, linktelėjo ir stebėjo kaip ponas Naujasis, visa griaunantis Pabaltijo vadovas lengvu triumfo žingsneliu nužygiavo į savo teritoriją.
Vėl nusisukusi ir užsižiūrėjusi pro langą, Goda mintijo apie tai, kas dabar jos laukia. Nors ir labai tyliai, beveik nebyliai, bet ji visą savo gyvenimą baiminosi dėl ateities. Daug laiko praleisdavo planuodama, bandydama nuspėti kas gali atsitikti, kur gali atsidurti… O dabar, vos ne kasdien, tapdavo dar akivaizdžiau, kad ateitis nuolat keičiasi. Ji niekuomet nebūna tokia, kokios Goda tikisi.
Netrukus nuogąstavimus nutraukė beldimas į duris. Pro jas įėjo Austėja ir, įsitaisiusi ant kėdės priešais kolegę bei persimetusi kaštoninių plaukų sruogą per petį, prabilo:
- Tai ką, Ponas Bartkus kviečiasi visus po vieną ant kilimėlio? - žaismingai iškėlė retorinį klausimą administratorė.
Greitai ėmeisi veiksmų, niekingas padare…
Nespėjusi garsiai sureaguoti išgirdo Austėją tęsiant:
- Leisiu tau pirmai išsirinkti laiką, kad spėtum pasiruošti.
- Ar žinai, kiek laiko jis ketina čia užsibūti?
- Tiksliai nežinau, bet kaip supratau, jis dar pabus. O kodėl klausi? - įtariai prisimerkė administratorė.
Nes noriu, kad kuo greičiau iš čia nešdintųsi!
- Tiesiog… Kai daug vadovų aplink, visi visus stebi, vertina… Nori nenori pradedi nerimauti, susikaustai… Dar Rasa netikėtai atleido Irviną ir iškart atvažiuoja Pabaltijo vadovas… Na, supranti, keista viskas ar ne? - lyg volelis vyniojosi Goda iš nepatogios situacijos stengdamasi nesukelti bereikalingų įtarimų.
- Ai, - numojo ranka Austėja, - gal tegul vadovai pergyvena dėl savo viršininkų vizitų, o mes, žemės dulkės, dirbkime savo darbus. Tai kada tave įrašyti?
Niekada?
- Tik ne šiandien, - maldaujamai ištarė Goda, - nespėsiu pasiruošti.
- Jis davęs kelis laikus kaip tik šiandien po pietų ir… - pavartė kalendorių Austėja, - ai va, yra pirmadienį dešimtą bei vienuoliktą valandą. Ką manai?
Manau, perduok jam, kad eitų velniop kartu su savo suknista dienotvarke!
- Rašyk pirmadienį dešimtą valandą. Ar sakė, ką pasiruošti? - paklausė Goda mintyse siųsdama įvairius keiksmažodžius Donatui.
- Sakė, kad atsiųs informaciją man. Persiųsiu.
- Ar dalyvaus susitikimuose Rasa? - vėl lyg loterijoje bandė savo laimę Goda.
- Neįsivaizduoju. Tas vyriškis šykšti žodžių, visai nenusiteikęs bendrauti, - teatrališkai užvertė akis į dangų Austėja.
- Klausyk, Auste, - supratusi, kad nieko naudingo neišpeš, pakeitė temą Goda, - norėjau paklausti…
- Apie ką? - Austėja, lyg numanydama, nudelbė akis į grindis.
- Ką tau vakar papasakojo Aivaras?
- Patikslink.
- Jėzau, Auste, neapsimesk šlanga. Aš ne durna, suprantu, kad tik iš jo galėjai sužinot apie piršlybas. Pasakok.
Administratorė pavartė akis, po to užsimetusi koją ant kojos, nenoriai prašneko:
- Tai jis tą ir sakė, kad piršosi tau, bet metei jį per bortą.
- Nemečiau aš jo per jokį bortą. Nenoriu tekėt ir tiek.
- Nenori už jo tekėt? - nustebo Austėja.
- Išvis nenoriu tekėt. Bent jau kol kas, man tai skamba kažkaip… Nežinau. Utopiškai.
- Bet tau nebe dvidešimt, kad galėtum taip atsifutbolint.
- Žinau, - susimąsčiusi apie įvairiausias priežastis: nuo ligos iki netikėto sukrėtimo dėl Donato, nutęsė atsakymą Goda. - Nepasakei panoms, kad aš atsisakiau. Kodėl?
Austėja šiek tiek sutriko. Po to nei iš šio, nei iš to stryktelėjo nuo kėdės ir skubiai atsakė:
- Nespėjau. Rengiausi sakyti ir jūs pasirodėt. Viskas, lekiu jau. Iki.
- Iki, - atsipūsdama ištarė Goda ir pajautė kaltę, kad buvo bepradedanti įtarinėti draugę kažkokiom konspiracinėm teorijom.
Diena buvo karšta ir pro langus plieskianti saulė, kaitino nedidelę patalpą jau kelias valandas. Pajautusi troškulį, Goda nusprendė nueiti į virtuvėlę atsigerti vandens. Pravėrusi kabineto duris, nuleido galvą ir nesižvalgydama, skuodė koridoriumi, stengdamasi net akies krašteliu neužkabinti žmogaus, sėdinčio posėdžių salėje.
- Goda! - kažkas pašaukė iš už nugaros ir akimirką ji suakmenėjo.
Sumojusi, kad balsas menkai pažįstamas, atsikvėpė ir atsisuko.
- Sveiki, - pasisveikino su atskubančiu, besišypsančiu generaliniu direktoriumi, kuris buvo ne itin žvalus, nors diena jau beveik įpusėjo.
Vaidotas Trumpinis - apie penkiasdešimties, sportiškos išvaizdos vyras, šiandien neatrodė kaip užimantis vadovaujančias pareigas: trumpai kirpti žilstelėję plaukai netvarkingai sušukuoti, paakiai patinę, eisena nerangi ir lėtoka. Kaip ir pridera penktadieniui, jis apsirengęs žydrus džinsus, baltus sportinius batelius ir tokios pat spalvos polo marškinėlius. Jo žydros akys - draugiškos ir nuoširdžios, kas tokioms kaip Vaidoto užimamoms pareigoms, buvo retas bruožas, dažniausiai prarandamas kopiant pirmaisiais karjeros laiptais.
- Užeikim į mano kabinetą trumpam, - nereikliai pasiūlė, ištiesdamas dešinę ranką į priekį, ir pasitaisė ant peties kabančio kompiuterio dėklo diržą.
Goda mintyse svarstė, kodėl ji nebuvo pristatyta svarbiausiai Pagonijos valdžiai asmeniškai pirmomis savo darbo dienomis. Vienas apie kitą jie žinojo tik iš trečių asmenų. Matomai, Rasa jautėsi svarbiausia ir nematė reikalo pažindinti su savo samdomais darbuotojais.
Goda linktelėjo. Pralenkusi virtuvėlę, pasuko link Liudo, kuris juos pastebėjęs, čiupo nuo stalo jau paruoštą lėkštutę su sveikuoliškais užkandžiais, bei puodelį užplikytos žolelių arbatos. Jis pirmasis priartėjo prie matinio stiklo durų, ant kurių puikavosi lentelė su Generalinio direktoriaus pavarde ir jas pravėręs įleido Vaidotą, tada Godą ir galiausiai įžengė pats.
Dėdamas kompiuterį ant stalo, generalinis direktorius maloniai šyptelėjo Liudui, kuris palikęs lėkštę priešais Vaidotą, nepastebėtas pasišalino.
Goda vis dar stovėjo netoli įėjimo laukdama, kol Vaidotas Trumpinis pasakys, dėl ko ji čia. Patogiai įsitaisęs kėdėje ir abi kojas užsikėlęs ant stalo, direktorius į rankas čiupo savo pusryčius ir prabilo:
- Pasikviečiau tave norėdamas asmeniškai padėkoti už vakarykštę pagalbą.
Pa-gal-bą?!?! Kokią pagalbą? Ne visai viena dirbau, bet neprisidėjau TIK pagalba. Ko ta Lapė jam prišnekėjo?
Goda bijojo gintis, nes nežinojo pagal kokias taisykles žaidžia Rasa, todėl tik nekantriai mindžikavo, vis dar nesulauksi Vaidoto pasiūlymo prisėsti. Staiga, išgirdusi ofisui nebūdingą šurmulį koridoriuje, nukreipė akis į paliktas praviras kabineto duris. Netoliese išvydo Eleną ir buhalterę Agnę, su kuria jau buvo susidūrusi pradėjusi dirbti Pagonijoje. Tarp jų vyko garsėjantis pokalbis, kuris akivaizdžiai vystėsi į rimtesnį konfliktą.
- Džiaugiuosi, kad Pagonijoje dirba daug jaunų ir energingų žmonių, kurie mus - kitos kartos atstovus, verčia pasitempti ir… Goda, ar klausaisi? - Vaidotas suirzo, pastebėjęs, kad ji vis atsisuka į koridoriaus pusę, kur sklinda kažkokie garsai.
- Taip, atleiskite. Tiesiog… - nebaigė minties Goda ir generalinis direktorius, pakilęs nuo kėdės, išėjo iš kabineto.
- Kas čia vyksta? - priėjęs karštąjį tašką, jis paklausė labiau savęs nei besiginčijančių moterų ir gurkštelėjęs arbatos toliau nebyliai stebėjo sceną.
- Laukiu tabelių jau kelias valandas, Elena. Juk supranti, kad mokėjimus reikia atlikti šiandien iki pietų, - buhalterė Agnė kalbėjo ramiai, bet savo kūną pastatė tarsi bokštą, paruoštą atremti puolimą: rankos sukryžiuotos priekyje, kojos pečių plotyje, nugara įsitempusi.
- Nespausk manęs! - Užriko personalo vadybininkė. - Komercijos skyrius vėl vėluoja su informacija, todėl neturiu galutinių žiniaraščių.
- Čia ne mano bėda. Bet pasakysiu, kas gali būti maniškė - vėluojantys avansai, - piktai išspjovusi žodžius Agnė pasisuko ruošdamasi nueiti.
- Tavo ne tavo - nėra čia tokių įvardžių! - prisivijo Elena buhalterę. - MŪSŲ! Mūsų bėda, - sučiupusi ranką stipriau nei derėtų, Elena toliau drabstėsi žodžiais į bandančią pasišalinti moterį. - Stok! Neleidau dar eiti.
Goda stovėjo išpūtusi akis ir ištempusi ausis. Gėrė kiekvieną žodį ir stebėjo tokią sensaciją. Pamažu pradėjo rastis liudininkų ir iš kitų kabinetų.
- Leidai? - nustebusiu balsu Agnė pakartojo ir atsisuko, - man nereikia tavo ar kitų leidimo vaikščioti. Pavalgyk ir išgerk raminamųjų ar kitokių vaistų, - pašiepiamai nužvelgė perdžiūvusį personalo vadybininkės kūną, kuris kaip pakaba nešiojo XS dydžio vasarišką, pilką kelnių ir marškinių komplektą. Akimis sustojusi ties kaulėta ranka, laikiusia josios stamboką, pagąsdino:
- Patrauk arba sutraiškysiu…
- Neįsikišit? - Goda pasisuko į generalinį direktorių tikėdamasi, kad jis, kaip vadovas, imsis iniciatyvos ir nutrauks konfliktą.
- Pačios išsiaiškins, ne vaikų darželis, - nerūpestingai gurkšnodamas arbatą, grįžo į savo kabinetą, įkrito į patogų krėslą ir susikaupė pusryčių valgymui, tarsi šiuo metu, tai būtų svarbiausias reikalas.
O taip, teisingai, nėra čia ko kištis, tegul mušasi vidury darbo dienos pačiam ofiso centre.
- Turiu darbo, todėl atsiprašysiu, - sumelavo Goda, - ir dėkoju už malonius žodžius mano adresu. Geros dienos jums, - atsisveikinusi, greitu žingsniu pasuko į savo kabinetą ir net pamiršo stabtelėti vandens.
Elenos ir Agnės konflikto sukelta įtampa išsisklaidė, kartu su pačiomis jo kaltininkėmis, tik slogus jausmas, kuris liko Godos krūtinėje, nenorėjo dingti. Grįžusi prie savo darbo stalo, ji iš stalčiaus išsitraukė jau dulkėm apsitraukusią užrašų knygelę ir brūkštelėjo:
Generalinis direktorius vadovauja ar tik stebi?