38 skyrius
Žingsnis po žingsnio, neskubėdama, Goda ėjo Katedros aikšte rankoje nešdamasi mėgstamos latte, kurią šįkart dar pagardino gervuogių ir irisų sirupais. Jautėsi lyg reikėtų pakelti cukraus kiekį organizme ir užmušti skrandį graužiantį alkį. Jau praėjo daugiau nei kelios valandos nuo susitikimo su Donatu, bet negalėjo praryti nė kąsnelio. Goda nebesitikėjo jo sutikti dar bent trisdešimt savo gyvenimo metų, o juo labiau darbe. Negali pasakyt, kad nenorėjo, bet tik ne šiandien, ir tik ne Pagonijoje. Jokioje darbovietėje. Niekada.
Labiausiai Godą išgąsdino jos jausmai, kurių lavina užplūdo vien užuodus jo kvapą. Jie buvo nevaldomi, todėl bijojo to, kas atsitiktų jiems priartėjus arčiau vienas kito. Jos, iki dabar kruopščiai kurtos, laimės karoliai suplyšo ir maži perliukai suriedėjo palovin. Pulsuojantis skausmas apėmė kūną. Atrodė, kad konvulsijos ištampys ją lyg guminę. Goda prisiminė Anykščiuose varčiusi pramoginį lankstinuką. Ten buvo didelis peršviečiamas kamuolys plūduriuojantis ant ežero, į jį lindo žmonės ir viduje bėgiojo žalodami vargšo kamuolio karkasą. Šiuo metu Goda jautėsi kaip tas pramoginis daiktas. Joje lakstė patyčių dygliuočiai, šlykščiai kikendami iš dušią luošinančių įvykių. Donatas pasirodė su gailingai į paširdžius smogiančia jėga. Pasirodo, tie sapnai ir pasivaidenimai jos galvoje buvo lyg kažkoks ženklas. Kvailė. Kodėl nesusiprato anksčiau? Nervingai nusijuokė ir sustojusi, virpančiu balsu savęs paklausė:
- Kas bus dabar?
Pastebėjusi keistus žvilgsnius, Goda susiėmė ir privalėjo bent jau garsiai nekalbėti vidury aikštės.
Ūmai ji pagalvojo apie Aivarą. Kaltė dėl tokios reakcijos į buvusįjį labai skaudžiai dūrė ir, tarsi spragtelėjus pirštais, širdis atlyžo, pulsavimas nurimo, patyčių dygliuočiai suskleidė savo spyglius ir nepatenkinti nusliūkino į kampą. Donatas tėra skausminga praeitis, jis ją nuvylė, atstūmė, nepasitikėjo ir atgręžė nugarą. Viskas. Jis - praeitis. Godos dabartis ir ateitis - Aivaras. Ji sugebės suimti save į rankas ir būti dabartine Goda, kuri nieku gyvu neleis išplėšti žemės iš po kojų. Ji pažįsta Donatą, prisimena jo metodus kaip sutrikdyti žmogų ir nepasiduos. Už savo laimę kovos tokiais būdais kokių tik prireiks.
Vos įžengus pro Valdovų rūmų vartus, Goda slankiojo nuo vieno baro prie kito ir apsidžiaugė, kai pagaliau į kiemą pradėjo rinktis pirmieji klausytojai. Užlipusi į balkoną, pasiėmė buteliuką vandens ir prisėdo šiek tiek atokiau. Norėjo pasinaudoti proga pažvelgti į viską iš šono. Jautėsi nurimusi, pasikrovusi stiprybės.
- Goda, - išgirdusi pažįstamą balsą atsisuko. - Šauniai susitvarkei. Man patinka stovų apipavidalinimas, - džiaugsmingai pranešė Vaidotas.
Šalia jo stovėjo pasipūtusi, vis dar nepatenkinta Rasa ir… Donatas.
- Ačiū, direktoriau, - šyptelėjo Goda.
Pasitelkusi sukauptą stiprybę, akimis pasisveikino su kitais svečiais.
- Tikiuosi prisijungsi prie mūsų, - pasiūlė Vaidotas.
Rasa piktai pašnairavo, akivaizdu, nenorėjo, kad apsikvailinusi pavaldinė maišytųsi prie jų ypatingojo trejeto.
- Dar turiu sutvarkyti keletą darbų, atsiprašysiu, - mandagiai atsisakė Goda ir pasitraukė nuo vadovų.
Persimetusi keliais žodeliais su reklamos agentūros darbuotojais, ji atsistojo šiek tiek atokiau ir atsainiai stebėjo, kaip pasamdytos merginos šnekina svečius, vaišina juos vandeniu ir vaisvandeniais. Matė, kai apačioje atėjo puokštės merginos, pamojavo joms ir ženklais parodė, prieisianti vėliau paplepėti. Kol kas norėjo tiesiog stovėti ir stebėti žmones, sutelkti savo dėmesį į kažką, kas užpildys galvą ir apmalšins pašalines mintis.
Netrukus pasirodymą pradėjo apšildantis muzikantas, o dar po pusvalandžio pasirodė ir labai laukti Jazzu su Leon Somov. Susirinkusieji kaifavo nuo ramios ir tuo pačiu užvedančios muzikos, aksominio su aštriais prieskoniais atlikėjos balso, nusėdavusio kūną šiurpuliukais. Goda su dideliu pasimėgavimu klausėsi nesenai pamėgtos dainininkės ir tuo metu net pamiršo, su kokiu demonu kovoja viduje, kai visai šalia lyg aidas nuskambėjo:
- Sveika.
Mergina truputį pasuko galvą ir išvydo, taip pat į balkono kraštą, atsirėmusį Donatą. Jis atrodė lygiai kaip ryte, tad Goda pamanė, kad visa vadovų komanda iš darbo nuvyko vakarieniauti ir po to atvažiavo tiesiai į koncertą.
- Labas, - tyliu balsu pasisveikino.
- Neblogai padirbėjai.
Goda nepatikliai į jį pažvelgė.
- Na… Ačiū, - teištarė.
- Tik tiek? - jo akys stebėjo koncertą, bet dėmesys buvo sutelktas tik į Godą.
- Ar turėčiau keletą kartų padėkoti? - ironiškai paklausė, taip pat neatitraukdama akių nuo scenos.
- Nebūtina.
Sunki tyla, su kaupu apsemta baimės ir laukimo, virpino visą orą aplink juos.
- Nesitikėjau, kad persikelsi į Lietuvą, - pirmasis vėl prabilo Donatas.
- Aš taip pat, - lakoniškai atsakė vis negalėdama prisiversti į jį pažvelgti.
Jo rudos, gilios akys visuomet ją nuginkluodavo, o dabar Goda negalėjo sau to leisti. Vis dėlto po minutėlės sukaupusi drąsą ir visą pasiryžimą būti stipria, atsisuko ir įsistebeilijo tiesiai jam į akis:
- Ar atvažiuodamas žinojai, kad čia būsiu?
Donatas vos šyptelėjo ir Goda kaipmat suprato, kad žinojo. Nusisuko atgal į sceną ir perbraukė ranka sau per plaukus.
- Neslėpsiu, sužinojęs, kad tu taip pat čia dirbi… Sutrikau. Bet manau bent turėsime progą šį bei tą aptarti, - kuo ramiausiai dėstė rudaakis.
- Jeigu tai liečia darbus, - griežtai nukirto Goda ir pasukiojo ant riešo Aivaro dovanotą apyrankę. Atrodė, kad šis daiktas turėjo magiškos energijos ir lyg bateriją krovė Godą pasitikėjimu savimi.
- Darbus tai taip pat liečia.
- Turiu omenyje Pagoniją.
- Na… - kilstelėjo vieną antakį Donatas ir šyptelėjo, o jam aplink akis pasirodė žavingos raukšlelės. - Goda, aš neišvyksiu kol negausiu atsakymų.
Ir ji žinojo, kad veltui jis neaušina burnos. Be savo tėvo, pažinojo tik vieną vyrą, kurio žodžiai turi realią vertę, ir numanė, kad neverta ginčytis. Mintyse nusprendė, kad šiandien negalvos apie jo norimus atsakymus, apie jo atvykimo tikslus ir kaip tai paveiks jos dabartinį gyvenimą. Goda užsimerkė ir įsiklausė į naują dainą, po to sekundei žvilgtelėjo į Donatą ir pastebėjusi jo lūpose virptelėjusią šypsena, suprato, kad jis taip pat klausosi.
Dainos žodžiai tarsi pasakojo Godos būtį. Tris metus ji laukė Donato. Žinojo, kad jis bando jos ieškoti, galbūt norėjo atsiprašyti, pasiaiškinti, bet nebuvo pakankamai atkaklus. Goda norėjo, kad jis rastų būdą prie jos prieiti, net kai ji to labiausiai vengė. Iš visų sutiktų žmonių, jis buvo tas, kuris ją perprato. Nejaugi tuomet nebuvo aišku, ko įskaudinta moteris trokšta? Kad vyras nuverstų kalnus dėl jos, surastų ir apkabintų. Visgi to nepadarė. Ji pati pas jį atsivilko po Doroti mirties ir ką gi pamatė: laimingą žmogų su kitu žmogumi. Na ir kas, kad atsekė ją iki kapinių kitą dieną, kad galbūt atrodė susirūpinęs, galbūt norėjo padėti, paguosti. Per vėlu, Donatai - rėkė jos elgesys tuomet. Tą patį gali pasakyti ir dabar. Jo pasirodymas Lietuvoje, Pagonijoje, ją sukrėtė. Neneigs. Bet ji turi mylimą vyrą. Ne idealų, galbūt visai kitokį nei Donatą, bet turi jį. Myli, mylisi, planuoja ir daro viską, ką ir kitos poros. Nebėra vietos senai draugystei, seniems jausmas. Ji įsimylėjusi, panirusi į palaimingą sapną su Aivaru ir nenori atsibusti.
- Donatai, - šalia jų suskambo grėsmingai saldus Rasos Lapės balsas, - kviečiu jau vykti iš čia.
Jis nieko neatsakė. Mandagiai linktelėjo Godai lyg linkėdamas “gero vakaro” ir išėjo kartu su Rasa, kuri akivaizdžiai ignoravo viską aplinkui, kas jos manymu yra nesvarbu.
Goda giliai atsikvėpė. Palengvėjo. Diena nežadėjo būti paprasta, bet kad tokia, ji nė nenumanė. Apsivijo save rankomis nors trumpam pajusdama šilumą, kurią išvaikė Donatas su savo skersvėjais. Kūnas jautėsi suglebęs, virpantis, aštrus. Mintimis šaukėsi Aivaro, jo tvirto glėbio, mintis nukreipiančio kūno ir žavios šypsenos. Nusipurtė supratusi, kaip kitaip viskas vyktų, jei jis bent nujaustų, kokia grėsmė prie jų slenksčio… Reikėjo apie tai negalvoti. Reikėjo susikaupti ir išgyventi šią dieną iki galo. Ji karštligiškai minioje ieškojo draugių ir pastebėjusi jas, nušvito. Jos tikrai ją prablaškys. Nusileidusi iš balkono, Goda prasiskynė kelią pro tankią minią ir beveik priartėjus pasisveikino:
- Sveikos, - linksmoji Godos kaukė atrodė beveik tikra.
Visos viena per kitą suklegėjo koks puikus koncertas ir dėkojo už pakvietimus.
- Goda, kaip atmosfera balkone? - mirktelėjo viena akimi Austėja.
- Muzikali, - atsakė nors suprato, kad klausimas buvo ne apie tai.
- Ahhh… Goda, - užvertė akis į viršų Ieva, - juk žinai, kad klausiam, kaip įvertino Vaidotas ir Rasa. Matėm, kad jie ten buvo.
- Ir ne tik jie, - pastebėjo Emilija.
- Vaidotas pagyrė apipavidalinimą, o Rasa, neištarė nei žodelio, tik smaugė žvilgsniu. Užrūgus dėl to susirinkimo ir laukia progos sumalti mane į miltus.
- O kaip ponas naujasis Pabaltijo vadovas? - panašu, kad Austėją jis labiausiai domino.
- O iš kur man žinoti?
- Nes stovėjai šalia jo. Ką šnekėjot? - įkyriai smalsavo ji.
- Nieko nešnekėjom, - Goda viduje jautė kylanti susierzinimą. Po to staiga sumojo, kad jei parodys savo būseną, priešais stovintys trys šerlokai ką nors įtars ir ėmėsi kitos taktikos:
- Ponas Bartkus pasakė, kad jam patiko “Monini” planai, jis palankiai įvertino rytinę prezentaciją ir dar pridūrė, kad džiaugiasi atvykęs kaip tik šiomis dienomis, kai gali pamatyti realius marketinginius veiksmus, - suokė Goda ir tik pati savo balse jautė ironiją.
- Jis tooooooks vyriškas… Toks… Tikrai vertas nuodėmės, - lyg iš giedro dangaus užsisvajojusi tarė Ieva.
- Ar jis vedęs? - sukikeno Emilija.
- Ei, ei, ei, merginos, pristabdykit arklius, jis juk mūsų vadų vadas, kas per mintys? - išpūtė akis Goda ir nervingai nusijuokė.
- Mes kaip pelenės, o jis galėtų būti princas, - čiulbėjo toliau Ieva.
- Primeni ne pelenę, o Alisą, - pasišaipė Austėja, - be to, tokie princai nebūna vieniši.
- Vestuvinio žiedo nesimatė, - pasvarstė Goda ir iškart užsičiaupė, supratusi, kad mintys virto žodžiais.
- Aš ir sakau: dar princas, ne karalius, - patenkinta užbaigė tą temą Ieva ir visos sutartinai nutilo, pasinerdamos į dieviškai skambančią muziką po atviru dangumi.
Goda su Austėja tylėdamos kaukšėjo Vilniaus senamiesčio grindiniu, skubėdamos į Vasaros terasą, kurioje buvo numatytos Jazzu ir Leon Somov koncerto dūzgės. Ieva sugalvojusi nelabai įtikinamą pasiaiškinimą, atsisakė palaikyti joms kompaniją, o Emilijos vyras jau iki tol buvo pralaukęs puse koncerto mašinoje, todėl prašyti jo pasėdėti ten dar pusvalanduką atrodė įžeidžiančiai. Stipriau susisiautusi juodu odiniu švarkeliu Austėja metė žvilgsnį į Godą ir einant Didžiąja gatve pertraukė nuo Valdovų rūmų tvyrojusią tylą:
- Tu šiandien kaip ne sava. Kas nors nutiko, ko nenori pasakot? - žvilgtelėjusi žemyn į savo juodus aukštakulnius, kurie vis strigo tarp akmenų, atsiduso: - Nelįsiu į dūšią, tiesiog sakau, jog nepavyksta apsimesti, kad tau viskas gerai, - nuo pečių nusibraukdama kaštoninius plaukus, Austėja apsidairė.
Ta pačia linkme kaip ir jos žingsniavo kelios grupelės jaunimo, kurie emocingai aptarinėjo nesenai įvykusį koncertą, o ypač atlikėjos vėlavimą. Goda, uždususi ir įraudusi, vos spėjo kolegei iš paskos, nors jos juodų batelių pakulnė buvo ženkliai žemesnė ir mintyse sau padėkojo, kad sugalvojo prieš koncertą persiauti, visgi spėti su drauge buvo vos įmanoma. Sėkmę nešanti mėlyna suknelė vijosi aplink kojas ir Goda suprato, kad jos talismano galiojimo laikas baigėsi. Nežinojo, ką atsakyti Austėjai dėl spėjimo, todėl patylėjusi, nusprendė stengtis stipriau kontroliuoti savo emocijas ir elgesį, kad net puikiai ją pažįstantieji nesuabejotų, jog šiuo metu gyvenimas teka įprasta vaga.
- Ir vėl ta tavo veido išraiška, - mestelėjo Austėja.
Goda apstulbusi pasisuko į kolegę.
- Kokia?
- Na ta, kad “viskas griūva, ojojoi kaip man blogai”, - akis užvertusi imitavo draugės beviltiškumą.
Goda nervingai nusijuokė.
- Pasistengsiu užsidėti linksmesnę kaukę, atleisk.
Tamsiai rudo odinio švarkelio kišenėje susiradusi telefoną, Goda jį išsitraukė ir paspaudė rinkti Aivaro numerį.
- Susirasim, neskambink, - pasiūlė Austėja. - Triukšmas gi. Negirdės skambučio.
Palaukusi dar keletą šaukimo signalų, Goda padėjo ragelį ir įsidėjo telefoną atgal į kišenę. Tada užimdama laisvą ranką pasitaisė kaklą apsivijusį baltą šilkinį šalikėlį, persimetė ant peties kabančią juodą delninę į priekį ir nusišypsojo. Vienai valandai tikrai sugebės užsimiršti. Gal net puikiai praleis laiką.
Įžengusios į dūzgiantį kiemelį abi buvo sužavėtos jo jaukumo, supančių pastatų didingumo bei sukurtos kamerinės aplinkos šiltumo. Sutartinai dairėsi aplink besigėrėdamos: stovintys mediniai staliukai su juosiančiomis juodomis kėdėmis užėmė nedidelę dalį erdvės, o visą likusią pripildė atlikėjos gerbėjai, kurie tiesiog stoviniavo ant žolės pakloto, su taurėmis ar kitokiais stiklais gėrimų. Supančių pastatų sumanus apšvietimas, patogioje vietoje stovintis baras ir susikalbėjimui parinktas muzikos garsumas - viskas pranoko lūkesčius.
Žmonių susirinko daugiau, nei jos tikėjosi, todėl Goda net pasistiebusi bandė rasti Aivarą.
Staiga, Austėja pastebėjo jį su visa kompanija, kuri stovėjo dešinėje ir smagiai leido laiką, tad trūktelėjusi draugės ranką į tą pusę, ėmė laviruoti tarp žmonių. Užėmę vieną didžiausių stalų, maždaug dvylika vaikinų ir merginų būriavosi aplink jį. Aivaras atrodė ypač gundomai. Godos skruostai nuraudo jam ją pamačius ir pamojus ranka prieiti. Ant galvos užsimaukšlinęs juodą kepurę paslėpė savo plaukus nuo moteriškų žvilgsnių, bet paryškino treniruotą pilvo presą prigludusiais baltais marškinėliais, ant kurių atsainiai užsimetęs ir juodą odinę striukę, atrodė nerūpestingai. Bendrą vaizdą užbaigė tamsiai pilki Diesel džinsai ir tamsūs sportiniai bateliai. Goda gėrėjosi vaikino stiliaus pojūčiu, kuris kaskart ją nustebindavo. Aivaras ištiesė dešinę ranką kviesdamas savo merginą į glėbį ir, priėjusi, nesipriešindama į jį paniro. Apsikabino atsakančiai ir prigludusi užsimerkė. Jis kvepėjo sielos ramybe, kurios ji šiuo metu troško ir jos taip mėgstamu bergamotės - jazmino prausimosi losjonu. Pakėlusi akis Goda sutiko Aivaro žvilgsnį, kuris buvo ne kaip visada, ir, pajutus baimę, kūną perliejo šaltis.
- Kas? - ji ranka pasitvarkė plaukus ir vėl žvilgsniu grįžo prie jo.
- Nieko, - šyptelėjo atsargiai ir kibiai pabučiavo lūpas.
Goda stipriai atsidavė Aivaro prisilietimui, pabandė bučinį pratęsti, bet jis atsitraukęs kimiai nusijuokė ir krimstelėjęs į kaklą sušnabždėjo:
- Tu mano.
Godos kūnas nuėjo pagaugais. Kažkokia keista dviejų vyrų kova vyko jiems patiems to nežinant. Jos viduje. Jų nelygino, šalia vienas kito nestatė, bet jautė kaip nuo susirinkimo likęs nerimas nepraeina, net Aivarui stovint čia pat. O tai tikrai kažką reiškė. Nenorėjo šiandien gilintis, gal neverta to daryti ir vėliau, bet žinojo - ilgam to neišvengs. Turės susivokti, ką jai vis dar reiškia Donatas ir tada - ką Aivaras.
Gailiai atsiduso.
Jautėsi sutrikusi ir pasimetusi. Tranki muzika neįtraukė, atrodė išvis jos nebėr. Goda tik skendėjo susirinkimo prisiminimuose ir bandė kažką suprasti iš tų nuotrupų, kurias atgamino.
- Pasiilgau tavęs per šią savaitę, - bučiniu bandė grąžinti Godą į šį vakarą Aivaras.
Jo lūpos buvo godžios, šiltos ir ji užsimerkė. Atlošė galvą ir priėmė jo glamonę. Liko vėl tik jis ir ji. Nerimas netikėtai dingo ir Goda pajuto, kaip tvinkčioja širdis jos lūpose, tada ant sprando, ant ausies - visur, kur Aivaras ją bučiavo. Nesinorėjo iš to jausmo išeiti. Ramaus ir aiškaus pojūčio. Diena buvo per ilga ir jai norėjosi atokvėpio. Jis buvo čia. Ūmai Aivaras ją apsuko ir abiem rankom apsivijęs prisispaudė prie savęs jos nugarą. Goda koketiškai nusijuokė. Vis dar užsimerkusi. Vis dar tam jausme. Išgirdo šnabždesį, pasiekiantį jos smegenis:
- Atrodai tokia skani… - bučiniais ėmė lyti į kaklą ir Goda galutinai grimzdo.
Lėtai prasimerkiant, jos akys išvydo nuo žemės bandantį nušluoti žvilgsnį, kuris be jokių skrupulų, stebėjo šią intymią sceną. Kūną perliejo stingdančio šalčio banga. Donatas nederėjo prie jį supančio bohemiško jaunimėlio, bet neatrodė, kad jam dėl to būtų buvę nepatogu. Pažinodama jį Goda spėjo, kad iki šios akimirkos jis bandė atsipalaiduoti kiek jam leido aplinkybės, bet dabar sutelkęs visą rūstumą, pjovė ją žvilgsniu, kurio ji nepajėgė atlaikyti.
Staigiai pasukusi galvą į šoną, taip sukeldama šalia stovėjusios Austėjos susidomėjimą, Goda čiupo draugės rankoje besiilsinčią brendžio taurę ir gurkštelėdama stipraus gėrimo, nuramino įsitempiantį kūną.
- Kaip tik norėjau tau pasiūlyti, - sarkastiškai pakomentavo Austėja ir pasisukusi į už jos nugaros stovintį, nukrautą pilnomis taurėmis, staliuką pasigriebė kitą.
Aivaras pasilenkė norėdamas pažvelgti Godai į akis, bet ji nesunkiai jo išvengė nudelbdama jas į gėrimą, kuriam pasibaigus, kaipmat pakeitė kitu.
- Sunki diena? - šyptelėjo Aivaras stebėdamas ją geriančią.
- Sunkus gyvenimas, - tarstelėjo vos neužspringusi paskutiniu gurkšniu ir akis vartančiai Austėjai įstumdama tuščią stiklinę.
Aivaras šiek tiek susilenkė, kad atsidurtų arčiau Godos. O po to stipriau prie savęs prisitraukė.
- Žinau, kad savo žinutėm turbūt išgąsdinau, bet aš nesiūlau to daryti iškart. Galim palaukti…
- Apie ką tu čia?
- Apie žinutes.
- Kokias? - susidomėjusi Goda viena ranka išsitraukė iš švarkelio kišenės telefoną ir atrakino. Įėjusi į žinučių skiltį, prie Aivaro vardo pamatė degant žalią apskritimą. Tikrai kažką gavo.
Dabar lyg pamena, ryte pastebėjusi, bet dėl skubių, iškart po to sekusių, skambučių dėl koncerto ir apskritai visos šios dienos triukšmo, ji tiesiog jas pamiršo.
- Neskaityk dabar, - susigaudęs situacijoje, Aivaras ištraukė telefoną iš rankų ir paslėpė jį savo kišenėje.
- Kodėl? Ką ten tokio parašei?
- Kuriam laikui pamirštam, gerai? Noriu tavimi pasimėgauti, - pabučiavo jai į pakaušį ir stipriai apglėbė.
- Dabar apie jas galvosiu visą laiką, kol nepamatysiu, - burbtelėjo nepatenkinta, bet Aivaras tik atsiprašančiai šyptelėjo ir nusisuko kažką atsakyti priėjusiam pažįstamam, nekreipdamas dėmesio į surūgusią Godą.
Jos gyvenimas šiandien tapo šiek tiek daugiau komplikuotas nei įprastai. Papildomų dramų nenorėjo. Sukryžiavusi rankas, pasisuko į atsipalaidavusią draugę, kuri linguodama klubais į muzikos ritmą, skenavo teritoriją ieškodama grobio. Goda stengėsi nesižvalgyti, atrodyti patenkinta ir atsipalaidavusi. Jautė į nugarą įsmeigtas akis, kurios turbūt nepaleis jos visą vakarą.
Dar valanda ir viskas.
Po beveik dešimties minučių, Aivaras prisėdo ant kėdės atlošo ir prie šono prisitraukęs Godą, pradėjo pokalbį su jai nematytais vaikinais. Viena ausimi lyg nugirdo, kad kalba sukasi apie šio savaitgalio planus, į kuriuos jie įkyriai bandė įtraukti abejojantį Aivarą. Kažkoks pelkėmis suplanuotas žygis, kliūčių ruožas su strateginiais žaidimais. Aivaras mykė pagalvosiantis ir Goda keliskart jam niuktelėjo, kad važiuotų.
- Ei! - netikėtai prie pat Godos akių spragtelėjo pirštai.
Pasukusi akis, susitiko su Austėjos žvilgsniu, rodančiu pažvelgti kažkokia kryptimi. Tą ir padarė. Pasigailėjo. Donatas iš abiejų pusių apsuptas Rasos ir Vaidoto ryškiai nuobodžiavo, nes neradęs įdomesnio užsiėmimo stebėjo ją. Užvertusi akis iš nepasitenkinimo, Goda suspaudė pirštus į kumščius. Nereikėjo jai atsisukti, dabar jis pagalvos, kad jo ieškojo.
- Tas naujas Pabaltijo vadovas neatitraukia nuo tavęs akių, - bandė intriguoti Austėja.
- Manau, jis žiūri į tave, svarstydamas, kodėl jį stebi, o ne į mane, - manė meluojanti įtikinamai, galva atsiremdama į Aivaro krūtinę.
Austėja pasitaisė savo nude spalvos kelių nesiekiantį pūstą sijoną ir atmetė plaukus atgal.
- Jei taip sakai, reikia padaryti gerą įspūdį. - ji atrodė kaip pasiruošusi darbo pokalbiui ir Goda prunkštelėjo. - Jis ne mano skonio, jei mane klaidingai supratai, tiesiog tokio žmogaus gera nuomonė ir teigiamas įvertinimas - niekada nemaišo.
- Gal jau dingstam? - nutraukė jų pokalbį Aivaras pastatydamas tuščią vandens buteliuką ant netoliese esančio stalo.
Goda pastebėjo, kad šįvakar jis susilaikė nuo alkoholinių gėrimų, vadinasi, vakar neblogai paūžė. Visą dieną su juo nesikalbėjo ir netikėtai vėl atsiminė žinutes.
- Einam, - sutiko Goda ir paslėpė rankas savo švarkelio kišenėse, tuo pačiu, nužvelgdama visą terasą, tarsi, tai būtų pats nerūpestingiausias poelgis, nei akimirkos ilgiau neužtrukdama ties pažįstama trijule.
- Aš dar liksiu, - atsisveikindama Austėja apkabino draugę.
- Iki ryt, - tarstelėjo ir Goda.
Atsisveikinęs su visa kompanija, Aivaras tvirtai suėmęs Godos ranką, skynė jiems kelią link išėjimo. Ji ėjo nesidairydama, vengė sutikti žvilgsnį to, kuris sekė ją išeinančią. Neabejojo, kad stebi. Ką jis galvojo? Goda nė nenumanė, bet džiaugėsi, kad šis susitikimas buvo kitoks: ji ne viena. Taškas jai, nors nė kiek nepriartinantis prie Donato sukauptų. Ryt jie vėl susitiks darbe ir ponas Pabaltijo vadovas krausis taškus kaip įmanydamas. Tam jis turėjo galią. Iš minios atsklido skardus juokas ir Goda tik akimirkai užmetė akį į šoną. Lauros, Danieliaus ofisinės meilužės, geltonų plaukų ir raudonų lūpų kostiumas akivaizdžiai žavėjo aplink ją apspitusius vyrus. Akiplėšiškai koketavo kartais rėksmingai nusijuokdama, vulgarumu žongliruodama it koketišku žvilgsniu.
Gal ir ne toks geras vakarėlis. - pamanė Goda ir staigiai nulenkė galvą.
O naktis, už terasos sienų, žygiavo sutikti saulės. Nors buvo tik kiek po vidurnakčio, bet neapleido jausmas, kad tuoj švis. Žvaigždėtas dangus lankstėsi kaip užklotas, rasdamasis pakraštyje iki kito karto ir tas artėjančios dienos laukimas maloniai svarino galvą į patalus trumpam miegui. Vieniša porelė įsuko į ištuštėjusią gatvę, palikdama už savęs šurmulį. Susikibę rankomis ėjo tylėdami, rodės, tikrindami atsimušančio žingsnių aido ribas.
- Gal jau galiu atgauti savo telefoną? - paklausė Goda.
Aivaras išsitraukęs obuoliuką, padavė. Nekantraudama jį atsirakino. Staiga, lyg įbesta, sustojo ir apstulbusiu žvilgsniu atsisuko:
- Tu čia rimtai?
Aivaras neužtikrintai patraukė pečiais.
- Neatsiimu pasiūlymo tai tikrai, - keistai suspaudęs lūpas jis turbūt tikėjosi ne tokios Godos reakcijos.
- Mes pažįstami tik kelis mėnesius.
- Na ir kas?
- Tau neatrodo, kad reikėtų bent metus padraugauti, pagyventi kartu?
- Ir kas tada pasikeis?
- Būsim tikri, kad…
- Aš dėl savęs ramus, - Aivaras neleido jai baigti, - myliu tave taip, kaip tik sugebėčiau tą daryti.
- Bet čia tik pradžia, Aivarai, - neatlyžo ji.
- Aš ir nesiūlau tuoktis dabar pat. Galim kitais metais…
- Hhhhh… - Goda suurzgė ištraukdama savo ranką, - dar anksti tam.
- Tai atsisakai? - Aivaras irzo akyse.
Goda pakėlė į jį akis ir stebeilijosi vienas į kitą kurį laiką. Ir būtinai šiandien visa tai vyksta ir būtent čia, dar nenutolus nuo terasos protingai saugiu atstumu. Nespėjo net atsigauti po Donato pasirodymo, kai Aivaras įmetė ją į dar vieną išlikimo barnį. Dar tik matavosi merginos vaidmenį, o čia toks pasiūlymas. Tikrai nebūtų taip pasišiaušusi, jei tai būtų įvykę Smiltynėje. Bet tik ne šiąnakt, ne tada, kai ji tik pradeda kovoti už juos su pačia savimi.
- Aš turiu pagalvoti, Aivarai, - nukirto tvirtai ir aiškiai, nunarindama galvą ir paslėpdama rankas kišenėje. Jautė kaip ekrane šviečianti žinutė niekaip nedingsta iš jos regėjimo lauko:
Aivaras
2015.07.23 Ketv. 00.32 val.
Manau kad atėjo laikas mums ne tik kartu
apsigyventi, bet ir galvoti apie ateitį.
TEKĖK UŽ MANĘS!