37 skyrius
Duris atvėrė tėvo namų ekonomė ir užjaučiamai pasisveikino:
- Labas vakaras, panele Goda. Tėvas laukia jūsų svetainėje.
- Ach.. Chuanita, ar jis labai prastai nusiteikęs?
Draugiškoji pagalbininkė tik pagūžčiojo pečiais ir nuėjo savais reikalais. Per prievartą dėliodama kojas, Goda priėjo prie erdvios, balintos kavos spalva išdažytos svetainės, iš kurios vitrininiai langai vedė į didžiulį, krūmynais ir gėlynais apželdintą sodą su senu pušynu horizonte. Ant šalimais esančios sienos buvo pakabintas milžiniškos įstrižainės televizorius, kurio Goda nėra mačiusi įjungto, o per vidurį kambario patiestas baltumu tvieskiantis prabangus kilimas, panašėjo į muziejaus eksponatą, o ne į žmogaus patogumui naudojamą daiktą. Namai būtų atrodę negyvenami, jei ne kavos staliukas, ant kurio niekuomet nevyto pamerktos šviežios gėlės iš sodo, bei šviesiai ruda žemaūgė sofa, išpurentomis pagalvėlėmis, belaukianti netikėtų svečių pasirodymo. Židinys, ir tas, atrodė be gyvasties šiuose dideliuose namuose, nors prieš jį pastatyti du modernūs, juodi, odiniai foteliai, buvo patys brangiausi ir patogiausi siūlomi parduotuvėse. Kaip tik ant vieno iš jų įsitaisęs sėdėjo Godos tėvas ir sklaidė laikraštį. Su baltais polo marškinėliais ir šviesiai rudomis velvetinėmis kelnėmis Artūras Salas atrodė jaunatviškai. Pamatęs Godą, nusiėmė akinius ir padėjo skaitalą ant stalo.
- Pagaliau pasirodei.
- Nuobodžiauji? O kur Božena? - Goda bandė nukreipti temą tokia linkme, kurios tėvas privengia.
- Jos vardas Ana, - stodamasis nuo krėslo atkirto jis.
- Koks skirtumas, atrodo tai kaip Božena, - ironiškai mestelėjo Goda, mintyse kikendama, kad išvengė škvalo dėl vėlavimo.
- Eime prie stalo, būsime dviese.
Goda vengė tėvo draugės Anos ir užsispyrusi ją vadindavo Božena, kad paerzintų tiek tėvą, tiek ją pačią.
Ana - vos keturiasdešimties sulaukusi moteris, atrodanti gerokai jaunesnė: dienų dienas leisdavo sporto klubuose, įvairiuose spa centruose, kartais dingdavo iš akiračio savaitei ar ilgesniam laikui ir grįždavo su patempta oda, padidėjusia krūtine, nusiurbtais riebalais, pakeltais skruostais ar dar kaip nors “pakoreguota”. Pabandė ir Godą įkalbėti prisijungti. Bet tik kartą, įsitikinusi, kad paaugliškai Artūro Salo dukros krūtinei reikia šiokios tokios korekcijos, bet po griežto ne, nebesistengė. Chanel rankinės, Prada bateliai ir kiti garsiais vardais nukabinėti daikčiukai - neatskiriama šios damos garderobo dalis. Taigi visai nenorom Boženos vardas tai moteriai tiesiog prilipo. Goda žinojo, kad ji švaisto Artūro pinigus į kairę ir į dešinę, tačiau suprato - tai tik kita kontrakto pusė, eilinis tėvui parankus sandoris. Anos jis neves. Ji reikalinga viešoms akims ir, be abejo, pašildyti guolį. Žinoma, Artūras turbūt reikalavo Anos būti diskretiška ir, ko gero, privertė pasirašyti krūvą konfidencialumo sutarčių, bet mainais leisdavo taškytis jo uždirbtais pinigais ir nesukti galvos dėl darbo paieškos. O Artūras Salas priešingai - dirbo daug, bet uždirbtais pinigais švaistytis nemėgo. Jis įtakingas advokatas tarptautinės teisės srityje, užsitarnavo savo padėtį kolegų ir varžovų akyse juodu darbu - bemiegėmis naktimis, rizikingomis išvykomis į nesaugius kraštus, dėl kurio neturėjo laiko net savo dukrai.
- Kaip tau sekasi darbuose, dukra? - pradėjus valgyti daržovių salotas su keptu ožkos sūriu pasiteiravo tėvas.
- Ačiū, gerai, - nedaugžodžiavo ji, - darbas įdomus, kolektyvas puikus, idėjų nepritrūkstam.
- Žinok, kad nepritariu tavo pasirinkimui ir tikiu, kad ateis ta diena, kai pasakysiu: “ar aš tau nesakiau?”.
Goda tenorėjo užversti akis ir nusivaipyti, kad šis komentaras iš jo lūpų išlenda kone kiekvienos vakarienės metu.
- O kaip tau sekasi, tėti? Kaip darbai? Božena?
- Jai nepatinka, kad taip vadini. Jos vardas Ana, prašau pagarbos, - suraukė kaktą vyriškis, - aš juk tave auklėjau gerbti žmones.
- Atleisk, tėti. Na, kaip tavo darbai? Ar daug keliauji paskutiniu metu?
- Ne, beveik visą laiką praleidžiu Londono ofise. Jaunuosius partnerius siuntinėjame po karštuosius taškus. Tiesa, planuoju vykti savaitei į Graikiją, jau reikia šiek tiek pailsėti.
- Su Bo… Ana? - kilstelėjo antakį Goda, nes toks posūkis jos tėvo kasdienybėje pasirodė netikėtas.
- Taip.
- Tai lyg koks medaus mėnuo? - ironiškai šyptelėjo.
- Nepaistyk niekų, vaike. Informuoju dėl to, kad žinotum, o ne komentuotum, - vėl griežtu tonu pareiškė Artūras ir paprašė Chuanitos atnešti kitą vakarienės patiekalą, - Goda, kas tave atvežė?
- Bendradarbis.
- Kodėl nevažiavai metro?
- Nes būčiau labai ilgai užtrukusi, o jam gavosi beveik pakeliui, - teisindamasi nejučiomis pasidėjo alkūnes ant stalo.
- Alkūnės. - tarsi bakstelėjo šaltu balsu Artūras ir Goda šviesos greičiu išsitiesindama pasidėjo rankas ant kelių. - Pirmiausia vėluoji, tada nepagarbiai kalbi apie kitus ir dar manieros… - vėrė ryklio žvilgsniu dukrą.
- Tėti, aš juk atsiprašiau ir paaiškinau tau, kad užsidirbau. Prašau, liaukis mane dėl to graužti. Atleisk, kad sugadinau dalį vakaro, - vertėsi per galvą ir nėrėsi iš kailio Goda, kad tik greičiau baigtųsi šis spaudimas.
Tėvo ir dukros pokalbis nutrūko, kai atėjo Chuanita su orkaitėje kepta lašiša, bulvių purė ir troškintomis daržovėmis. Artūras įpylė po taurę baltojo vyno, priderinto prie žuvies, apsikeitė mandagiu “skanaus” ir abu susitelkė į maistą.
Tyla būdavo trečias arba ketvirtas asmuo prie stalo. Nei vienas pernelyg neatviravo apie darbus ir asmeninį gyvenimą, artimųjų ar bendrų draugų jie neturėjo apie kuriuos galėtų pasikalbėti, taigi be moralų ir pasiteisinimų likusį laiką patylėdavo arba retkarčiais aptardavo kokią politinę naujieną. Kai vakarienėse dalyvaudavo Ana, ji bandydavo palaikyti pokalbius neutraliomis temomis apie orą, gamtą, gėles ar dar ką nors…
- Ar norėsite deserto? - nurinkinėdama lėkštes pasiteiravo Chuanita.
- Vakarienė kaip visuomet labai skani, ačiū, bet deserto jau neįveiksiu, - nusišypsojo Goda.
- Aš taip pat atsisakysiu, - sumurmėjo Artūras ir susiraukė, nes tą pačią sekundę suskambėjo dukters mobilusis.
Goda atsiprašė ir išsitraukė jį iš kišenės.
Nežinomas numeris
2012.11.22 Ketv. 22.40
Ar liko vietos desertui? Donatas
Goda
2012.11.22 Ketv. 22.42
Deja, bet nei vieno laisvo stalčiuko. Gal
kitą kartą.
Nežinomas numeris
2012.11.22 Ketv. 22.43
Tuomet paieškosim vietos taurei vyno.
Privažiuosiu už 15 min.
Po kelionės iki tėvo namų, Goda jautėsi nusivylusi. Jo pakvietimas pavėžėti, po to pasiūlymas dar pasimatyti suintrigavo, bet visas tas susitelkimas į darbą, grubi jo veido išraiška kalbant telefonu ar žiūrint į kompiuterį, valdingas balso tonas… Visa tai ji jau matė augdama, bręsdama. Donatas iš akies lupta Godos tėvo versija. Bet kodėl jis taip domino? Kas slypi tose rudose akyse? Galvoje vyko tikrų tikriausias sąmyšis. Sukosi daugybė klausimų, kodėl jis dabar parašė, kodėl pakvietė pratęsti vakarą, kodėl tiesiog nenuvažiavo namo pamiršdamas, kad vežė išsiblaškiusią ir vėluojančią nepažįstamą merginą nežinia pas ką..?
Nepaisant tų kelių dviprasmiškų frazių susietų su keista veido išraiška, jis daugiau neparodė jokio dėmesio. Nors Goda jautėsi nusiteikusi skeptiškai, tačiau pirštai patys norėjo suspaudyti žinutę, kad mielai sutinka su juo susitikti ir lauks atvykstant. Visgi sveikas protas pasirodė tinkamu laiku sulaikydamas ją nuo šio žingsnio. Reikėjo išlaikyti savigarbą, nepasirodyti ištižėle. Ji niekuomet nepriimdavo pirmo kvietimo, retai kada sutikdavo su antruoju. Įstabaus vyro pasiūlymas pavežti nesiskaitė. Bet dabar, ji jau nusiteikė šiek tiek pasilaužyti ir neatsakė nei taip, nei ne.
- Vairuotojas tave parveš, - pareiškė tėvas nutraukdamas sumaištį Godos galvoje.
- Ačiū, tėti, bet šįkart pati parsigausiu namo.
Goda laukė, kol šis jos atsisakymas sulauks audros.
- Tokiu metu keliausi su metro?! Gal išprotėjai, vaike?! - tiesiog akyse šiurpo Artūras.
- Ne su metro. Mane pasiims.
- Kas?
- Draugas.
- Goda, kas per draugas?
- Tėti, draugas kaip ir visi draugai. Nekamantinėk, prašau, - atsiduso Goda ir pakilo nuo stalo, - atsiprašau, man reikia į damų kambarėlį.
- Šis pokalbis dar nebaigtas, noriu žinot, su kuo leidi tokius vėlyvus vakarus, - savininkiškai užriaumojo namų valdovas.
- Su visa derama pagarba, tėve, bet šis pokalbis baigtas, - išeidama pro valgomojo arką tarė Goda ir išgirdo kaip kažkas trinktelėjo į stalą. Panašu į tėvo kumštį.
Paėjus koridoriumi, kuriame buvo gausiai iškabinta įvairaus stiliaus paveikslų, ji pasiekė svečių tualetą. Uždariusi ąžuolines duris atsirėmė į jas ir giliai atsiduso. Tėvo savininkiškumas ir nenorėjimas jos paleisti nuo pavadėlio, kartais varė į neviltį ir tik pasitelkusi geležinę savo kantrybę, bei susivaldymą, Goda nenubėgdavo nuo stalo po pirmojo bjauraus komentaro. Ji žinojo, kad bėgiodama nieko nepakeis, nepasieks, o tiesiog po to turės papildomai apgailestauti. Taigi prisitaikė prie tėvo stipraus būdo ir iškęsdavo neilgus susitikimus.
Rūstus Artūras stovėjo prie vitrininio svetainės lango stebėdamas už jo esantį pušyną, kai Goda atėjo atsisveikinti. Pakštelėjo tėvui į skruostą, pasakė, kad pasimatys po dviejų savaičių. Jis mestelėjo, kad taip ir bus vėl įsistebeilydamas į pušis. Nenorėdama aštrinti padėties, tiesiog nuėjo į prieškambarį, kur jos laukė Chuanita su paruoštu puspalčiu.
Vyniodamasi ant kaklo languotą šalikėlį, Goda pastebėjo, kad prie namo jau stovi Donato automobilis ir vairuotojas laukia, kol galės atidaryti galines dureles. Ji nužvelgė save viso ūgio veidrodyje ir supratusi, kad vis tiek dabar nepanaikins nuovargio ženklų, tik šyptelėjo. Keistas, nepažįstamas jaudulys sukaustė kūną, o skrandis ėmė drebėti reaguodamas į laukiančią nežinomybę su keistuoju nepažįstamu vyru.
Užtrenkusi tėvo namų duris, Goda giliai iškvėpė, po to giliai įkvėpė vėlyvo rudens, drėgme persmelkto oro. Pasijuto laisvesnė, o kol priėjo prie mašinos - beveik užmiršo vakaro nemalonumus. Padėkojo vairuotojui ir atsisėdo šalia Donato.
- Labas vakaras.
- Labas, - atsakė Goda kaip įmanydama linksmiau, bet gavosi šiek tiek per aukštas cyptelėjimas.
- Telefoną išjungiau, - klastinga šypsenėlė papuošė jo veidą.
- Dėl manęs nebūtina, praleisi ką nors svarbaus.
Donatas žvilgtelėjo į laikrodį ant riešo:
- Jau būtų laikas palikti darbus. Kaip vakarienė?
- Ačiū, skani. O kaip tau vakaras?
- Intensyvus. Metų galas, tad kai kurios dienos darbe primena beprotnamį, - jis atrodė šiek tiek pavargęs.
- Ar tu dirbi leidyboje?
- Ne. Kompanija, kurioje dirbu, užsiima gėrimų platinimu, - trumpai paaiškino Donatas, - gal šįvakar palikime darbus ramybėje?
- Mielai, - pritarė Goda ir pažvelgė pro langą, - kur važiuojame?
- Į centrą. Nueisim paspoksoti į turistus. Nors lapkritis, bet oras dar nešaltas.
- Mėgstu tokius vakarus leisti lauke. Lietuvoj jau reikėtų pūkinės striukės ir kailinių batų, o čia dar galima ilgai pasėdėti ant suoliuko, - sulėtino sakinio pabaigą Goda, nes pastebėjo, kad Donatas nenuleidžia nuo jos akių.
- Man patinka tavo požiūris. Esu tikras, kad bus įdomu tave pažinti, - jo tonas skleidė intymumo bangas ir Godai per nugarą nuvilnijo šiurpuliukai, - dažnai aplankai Lietuvą?
- Paskutinį kartą buvau prieš pora metų. O tu?
- Bent kartą į mėnesį skrendu.
- Darbo reikalais?
Jis linktelėjo.
- Iš kokio tu Lietuvos krašto?
- Vilnietė buvau. Jau tiek metų gyvenu užsieniuose, kad nebežinau kaip save vadinti… - susimąstė Goda pirštais žaisdama su gintariniu karoliuko formos pakabuku ant kaklo, - kaip tu save vadini?
- Lietuviu, - tvirtai tarė Donatas, - gyvenau Vilniuje, Kaune, o po to čia, bet vis tiek viena koja ir ten. Beje, kaip ten yra su Kauno mariom?
- Prašau?
- Prie lifto sakei, kad nebijai važiuoti, nes ne prie Kauno marių važiuojam, - susidomėjo rudaakis ir kilstelėjęs vieną antakį laukė paaiškinimo.
- Na… Esu girdėjus, kad kai Kaune pasisiūlo pavežti merginą, tai dažnai kelionė baigiasi prie Kauno marių…
Donatas garsiai nusikvatojo. Antrą kartą per šią dieną Goda pralinksmino poną Aroganciją.
- Rimtai, Goda? - nesiliovė juoktis jis, - labai šmaikštu.
Neužilgo automobilis sustojo visai netoli “Londono akies” apžvalgos rato. Donatas pasitvarkė savo lietpaltį ir ištiesęs Godai ranką plačiai nusišypsojo:
- Eikš, parodysiu tau Londono marias.
- Gal pasiimkime kavos išsinešimui?
- Pasiimkime.
Ūmai Goda susivokė, kad sustingimo, pasimetimo ir nejaukumo nebelikę nė kvapo. Jautėsi lyg nusimetusi nuo pečių sunkų maišą. Jis buvo kažkieno vadovas, galbūt rimtas direktorius, pavaldinius bauginantis tironas, kuris valdingai diriguoja paradui, tačiau Goda šį vakarą leido su išvaizdžiu vyru, kuris domisi ja, pasakoja apie save ir netgi sutinka užeiti kavos į “Starbucks”. Iš patirties žinojo - snobo ten nė su pagaliu nenuvarysi.
Jie užsuko į šalia Vestminsterio tilto ant kampo esančią greitojo maisto užkandinę. Užsisakė po didelį puodelį latte kavos ir patraukė paupiu. Praėjo “Londono akį”, prasibrovė pro turistų šurmulį ir prisėdo ant atokesnio suoliuko.
- Vaizdas neįtikėtinas, - susižavėjusi ištarė Goda, - atrodo, buvau čia šimtus kartų, bet neatkreipiau dėmesio kiek daug galima pamatyti nuo vieno suoliuko.
- Gera vieta pamąstymams, - pritariamai linktelėjo Donatas ir abu užsižiūrėjo į besisukantį apžvalgos ratą.
Po kelių minučių jis atsirėmė į suolo atlošą, gurkštelėjo kavos ir nutraukė tylą:
- Goda, ką tu veiki Londone?
- Gyvenu čia.
- Suprantu tiek, - nusišypsojo rudaakis, - anksčiau minėjai, kad išvykus iš Lietuvos, gyvenai užsieniuose.
- O tu pastabus… - šyptelėjo ir ji, - gyvenom visa šeima Lietuvoj, paskui tėvas gavo paskyrimą į Londoną ir atvykom čia. Jis siekė man tarptautinio išsilavinimo, bet nenorėjo nutolinti nuo šaknų, tai išsiuntė į sulietuvintą gimnaziją Vokietijoje.
- O baigus ją, atvykai čia?
- Tikrai taip ir kol kas esu patenkinta ką čia turiu.
- Į Lietuvą nenorėtum grįžti? - toliau smalsavo Donatas.
- Norėčiau kartais… Ten daug gražių prisiminimų, likę namai, kuriuos labai svajoju kada nors pertvarkyti, - svajingai pasakojo Goda, o nutilusi vėl užsižiūrėjo į besisukantį ratą su baltomis kabinomis, kuriose turistai aikčiojo ir spragsėjo blykstėmis.
Prieš keletą metų su tėvu buvo nuvykusi į Lietuvą, gyveno pora dienų Vilniuje, bet tik viešbutyje. Goda buvo įsitikinus, kad jam būtų per skaudu apsistoti jų bute Jakšto gatvėje, tad tik pati ten apsilankė, apvalė dulkes, sukrovė į sekciją mamos paliktus popierius ir tuomet nejautė didelio noro ilgiau užsibūti.
Slenkant tylos minutėms, Goda pasijautė jau besiilginti to sodraus balso:
- O kokia tavo istorija?
- Istorija?
- Kilmės istorija, - aristokratišku tonu patikslino Goda ir nusišypsojo.
Donatas šiek tiek palinko į priekį, pasukiojo rankoje kavos puodelį ir po akimirkos prabilo:
- Kaip jau minėjau, gimtasis miestas Vilnius, antra stotelė Kaunas. Vėliau aplinkybės nulėmė, kad su giminaičiais persikraustėme čia ir nenusivyliau.
- Dažnai grįžinėji į Lietuvą, tai nenutolai taip kaip aš.
- Grįžinėju, bet ne visuomet būna laiko aplankyti likusius gimines ar pažįstamus žmones.
Goda pastebėjo, kad Donatas suraukė kaktą ir sukryžiavo rankas ant krūtinės.
- Gal pasivaikščiokime? - apdairiai pakeitė temą ir kadangi pati jaudinosi, negalėjo ilgai nusėdėti vienoje vietoje.
Donatas atsistojo, pasiūlė Godai parankę ir Temzės krantine jie patraukė parko takeliais. Vaikštinėdami palei jau seniai nužydėjusius masyvius gėlynus, aptarinėjo lankytinas Londono vietas, kuriose jau buvo ir į kurias dar norėtų nueiti. Netikėtai pro juodu bandė praskrieti vaikinas su riedučiais, bet susvyravęs užkliudė Godos ranką, kurioje laikė kavą ir ją apliejo:
- Oi, labai atsiprašau, panele, - puolė jis prie merginos.
- Žiūrėk kur važiuoji, žioply! - užriaumojo Donatas stumdamas vaikinuką tolyn nuo Godos.
Ji aiktelėjo iš siaubo, nes išsigando ir kavos išliejimo, ir ūmai Halku virtusio Donato. Jis vienu judesiu išsitraukė iš lietpalčio kišenės nosinaitę, priėjo arčiau norėdamas pavalyti. Goda tuo pat metu pakėlė galvą ir pastebėjo, kad Donato lūpų kampučiai trūktelėjo parodydami paslaptingąją šypsenėlę su geidulio prieskoniu. Jis pasilenkė arčiau jos. Nosinaitė liko pusiaukelėje. Ji aiškiai pajautė aitrų, tačiau maloniai kutenantį šnerves, kvepalų aromatą. Kibirkščiuojančios rudos akys smigo į mėlynai pilkas akis ir Goda panorėjo nustoti kvėpuoti, kad nesugadintų akimirkos žavesio. Akimoju jai dingtelėjo, kad šiam vyrui jaučia stiprią trauką.
- Ar eisi su manim į Karo muziejų? - prikimusiu balsu, bet jau sušvelnėjusiu veidu, paklausė Donatas nesijudindamas iš vietos.
- Eisiu, - sušnibždėjo Goda, - o tu eisi su manim į Londono akvariumą?
- Aš dar nusivešiu tave į Eksburio sodus - jis dar šiek tiek priartėjo ir jų nosių galiukai jau lietėsi.
- Nekantrauju…
Goda vos spėjo atsidusti, kai abiejų kvėpavimas patankėjo ir pajuto kaip Donatas su goduliu puolė prie jos lūpų. Ji akimirksniu apsvaigo. Mėgavosi kiekviena milisekunde su žavinguoju, šiltomis jo lūpomis, prabudusia savo aistra. Tai buvo pats netikėčiausias ir labiausiai galvą susukęs bučinys.
Kavos puodelį iš jos rankų perėmė supratinga praeinanti porelė ir Goda rankomis apsivijo Donato kaklą. Pajutęs atsaką, stipriau prisispaudė ją prie savęs ir panėrė pirštus į jos plaukus.
- Numaniau, kad šios lūpos ne vien vaizdžiai šneka… - sušnabždėjo krimstelėdamas apatinę jos lūpą, po to liežuvio galiuku pravedė per pravirą Godos burną ir vėl puolė į geidulingą, gilų bučinį.
- Norėčiau rytoj su tavimi pavakarieniauti, - einant link automobilio veikiau informavo, nei paprastai pasiūlė, Donatas.
- Pirma pabučiuoji, o po to kvieti į pasimatymą? - pirštų galiukais prilietė savo peršinčias lūpas Goda.
- Man knietėjo patvirtinti hipotezę, - nusišypsojo rudaakis ir visą Godos kūną perliejo šilumos banga.
- O tu ne tik pastabus, bet ir smalsus.
- Atvažiuosiu tavęs aštuntą.
- Aš juk neatsakiau, ar rytoj galiu.
- Nesakei, kad negali.
- Nespėjau.
- Ką gi, - trūktelėjo pečiais Donatas, - vadinasi, pavėlavai.
Po daugiau nei dvidešimties minučių, jie pasiekė pastatą, kuriame Goda nuomojosi butą. Donatas išlipo iš automobilio, apėjęs jį, atidarė dureles ir ištiesė ranką. Vos pastačius kojas ant betoninio grindinio, jis prisitraukė ją ir ryžtingai įsisiurbė į lūpas.
- Ačiū už vakarą, - sušnibždėjo.
- Tau taip pat, - atsakė Goda, - kaip suprantu, pasimatysime rytoj.
- Esi velniškai teisi, - pergalingai nusišypsojo rudaakis ir net tamsoje matėsi akyse sužėrėjusios auksinės kibirkštėlės.
Goda užsidėjo ant peties rankinę, pasitaisė savo puspaltį ir patraukė link namo laiptinės. Pasisveikino su pirmame aukšte budinčiu apsauginiu ir įlipusi į liftą, paspaudė dvidešimt antro aukšto mygtuką. Stovėdama metalinėje dėžutėje, Goda žvelgė į veidrodyje atsispindinčią šypseną, o skrandyje pajuto ratais besisukančius gyvius, kurie kuteno plazdančiais sparneliais.
- Na ir vakaras, mergyt…