35 skyrius. I dalis
- Net nežinau kaip čia tinkamai išsireiškus… Žinau, kad praėjusią savaitę elgiausi kaip subinė ir man nesmagu dėl to.
- Tai kam elgeisi, jei nesmagu? - prunkštelėjusi, sarkastiškai paklausė Ieva.
Austėja tylėjo ir lyg nenorėdama žiūrėti į Godą, stebėjo kaip Emilija kemša pyragą.
- Na… Taip gavosi… - vebleno. Pasakyti tiesą buvo per daug gėdinga, meluoti nesinorėjo, o kaip paaiškinti - nenumanė.
- Ne pirmas ir tikrai nepaskutinis kartas, kai šveiti mus per bortą dėl savo Aivaro, - toliau atakavo Ieva.
- Aš pasistengsiu, kad tai nebepasikartotų.
Austėja gurkštelėjo kavos ir pagaliau prabilo:
- Tu numetei man ragelį.
Ieva vėl prunkštelėjo, Emilija atsitraukė nuo pyrago ir sukluso.
- Aš… Atleisk, - toliau vapėjo Goda, nerasdama normalaus paaiškinimo.
- Aš paskambinau perspėti, kad tau šikna darbe, nes tu vėluoji, simuliuoji ir lakstai laukais palaidais plaukais, o tu man numetei ragelį, - kiekvieną žodį košė pro sukastus dantis Austėja ir žaibavo rudomis akimis.
Goda užsinorėjo palįsti po stalu. Ji nesitikėjo tokio aršaus puolimo. Išvis, nemanė, kad daro kažką labai blogo, tačiau gavusi savo nuodėmių pliauska per veidą, darėsi dar labiau gėda.
- Nuo šiandien, aš susiimsiu, - tvirtai pažadėjo, - pamatysit, atsakingai dirbsiu.
- Iki pirmo Aivaro skambučio? - atsainiai mestelėjo Ieva.
- Liaukis, Ievute, nebekankink jos, - pirmoji atlyžo, Emilija.
- Ačiū. Aš tik noriu pasakyti, kad dabar mūsų santykių pradžia ir norisi kuo daugiau leisti laiko kartu. Matyt, dėl to per daug atsipalaidavau, - aiškinosi Goda, jausdama pareigą nors šiek tiek paatvirauti.
Austėja kilstelėjo antakius, lyg manydama, kad draugė blevyzgoja ir kabina joms makaronus. Goda apsimetė nepastebėjusi jos reakcijos. Suprato, kad Austėja netiki nei vienu jos žodeliu. Juk buvo liudininkė dramos prie In Vino, po to rašė apie nusirovusį Aivarą žinutes, kai Goda buvo Londone.
- Gerai jau gerai, šįkart tau atleidžiame ir nebeliečiam tų temų. Bet žinok, aš paskutinį kartą tave pridengiau. Jeigu vėl atsitiks kas nors panašaus - sukis kaip nori. Man bus nusispjaut, - grūmodama rodomuoju pirštu, šnekėjo Austėja.
Jau einant link lifto, Goda įsidrąsino pasisakyti apie vieną laukiantį darbą:
- Klausykit, yra toks reikalas… Man atrodo, kad nesusitvarkysiu pati. Tiksliau, net nenumanau ką daryti.
Visos sustojo ir įbedė į ją nieko nesuprantančius žvilgsnius. Tuomet Ieva lyg kažką suvokusi piktai paklausė:
- Tau kažko iš mūsų reikia tai dėl to ir buvo tas parodomasis atsiprašymas?
- Neee. Atsiprašymas buvo nuoširdus, o ne parodomasis, - pasipiktino Goda. - Aš pagalvojau, kad jūs man pasakysit, kur kreiptis dėl pagalbos.
- Kas yra? - įsikišo Austėja.
- Artėja koncertas Valdovų rūmuose ir mes esam vieni iš rėmėjų. Reklamos agentūra vis siūlė idėjas, man tuomet ne tas galvoj buvo, o dabar manau, kad man šakės.
- Tai jau tikrai, kad šakės, - dramatiškai atsiduso Austėja, - susitikime visos pietų ir pažiūrėsim ką galima padaryti.
Goda net aiktelėjo iš netikėtumo. Nesitikėjo tokios draugiškos reakcijos. Nedrąsiai nusišypsojo ir nuskubėjo joms įkandin.
Per pietų pertrauką, kuri, iš anksto perspėjus Aivarą, buvo suplanuota su draugėmis, jos vėl linksmai klegėjo kaip tą darydavo ir anksčiau, tik šįkart dar atsargiai laviruodamos ir vengdamos Aivaro bei santykių su juo temų.
Kita bėda - nepadaryti ar vėluojantys darbai buvo šalinami lėtai. Goda jautėsi tarsi tik būtų pradėjusi dirbti Pagonijoje. Iki pirmadienio vėlyvo vakaro, kaip naujokė, aiškinosi visas jau turėjusias būti puikiai žinomas ataskaitas bei pildė jas su pavydėtinu kruopštumu. Tik diena pasirodė trumpesnė, tad beveik vidurnaktį parsiradusi namo, nusistatė žadintuvą kitam rytui ir susirangiusi šiltam Aivaro glėby, po ilgo laiko užmigo savimi patenkinta.
Senokai gavusi užduotį suorganizuoti koncerto rėmimo reikalus, Goda nei anuomet, nei dabar net neįsivaizdavo nuo ko ir kaip reikėtų viską pradėti. Iki paskutinės minutės atidėliojo šiuos darbus ir tik jau visiškai terminui perspaudus pagalbos kreipėsi į ofiso drauges. Vakarykštės pietų pertraukos metu, pirmoji padėti pasišovė Austėja. Energingoji administratorė organizuodavo įmonės renginius, bendravo su kitomis holdingo ir kai kurių tiekėjų sekretorėmis, tad pasimetusią ir per vėlai susigriebusią Godą užvedė ant kelio. Ieva, nors ne itin noriai, bet taip pat prisidėjo prie pagalbos grupės puokštės narei. Ji padėjo suprasti komercines renginio rėmimo subtilybes ir pasiūlė kelias naudingas idėjas.
Paskutines dvi dienas iki koncerto, kai vakarais ofisas ištuštėdavo, visos trys likdavo Godos kabinete ir iki vėlumos generuodavo sumanymus, kaip ir ką skubiai galima padaryti. Svarbiausia, atrodė, neleisti Rasai suuosti, kad patikėjo svarbią užduotį patirties neturinčiam žmogui.
- Lietuvos Respublikos įstatymai neleidžia pardavinėti gautų reklaminių produktų, - eilinį kartą šiaušėsi Rasa Lapė, galų gale, gavusi Godos paruoštus planus bei sąmatas.
Goda prisimerkė ir išpyškino iš anksto paruoštą, daug kartų šįryt repetuotą atsakymą:
- Suderinau su tiekėju, kad mes lyg ir nupirksime prekes už savikainą, o po renginio likučiams padarysime grąžinimą, o už tai ką parduosime, mes vis tiek gausime pelną.
Vieną sekundę vadovė atrodė priblokšta, matyt, vertinant pastarąjį mėnesį, nesitikėjo, kad Goda bus išvis ką nors nuveikus. Pasitaisiusi levandų spalvos, masyvių akmenų vėrinį ant laibo kaklo, neatitraukė akių nuo kompiuterio ekrano, kuriame gilinosi į Godos atsiųstą rašytinį planą. Po to pabarbenusi pirštais į stalą nepatenkintu tonu sumurmėjo:
- Tai ką mes uždirbsime, suės vaišinimas vipuose.
- Netiesa, - nukirto Goda ir akimirksniu sulaukė žaibiško žvilgsnio, - norėjau pasakyti, kad degustuotiems produktams paruošim nurašymo aktus ir pinigai bus nuskaičiuoti iš reklaminio biudžeto.
Rasa nepatenkinta susiraukė. Matyt, žodžių junginys “reklaminis biudžetas” nuskambėjo kaip keiksmažodis. Vos įsidarbinusi, Goda bandė aiškintis, kaip vaikšto reklaminiai pinigai, tačiau atsitrenkdavo į sieną - Rasa nemotyvuodama atmesdavo jos pasiūlymus. Anot jos, viskas buvo per brangu. Tačiau šiuo atveju, kai Rasa Lapė gavo “Monini” nurodymus, kuo daugiau afišuotis viešumoje, ir pati Goda tiesiogiai pabendravo su atstovais, vadovė nebegalėjo atmetinėti darbuotojos idėjų.
- Mano manymu, reklaminių merginų užsakymas gėrimų pilstymui - tikrai yra pinigų švaistymas.
- Rasa, suprantu, ką norite pasakyti, bet tiekėjas reikalauja profesionalumo. Net gi atsiuntė informaciją, kurią turi išmokti agentūros merginos.
- Tiekėjas per daug kišasi į mūsų darbus.
- Tikiuosi tik pirmam renginiui, - vylėsi ir Goda, nes jai iki gyvo kaulo įsiėdė jų skambučiai bei laiškai.
- Gali eiti, - neatitraukus akių nuo ekrano mestelėjo Rasa.
Goda lengviau atsikvėpė ir skubiai pasišalino.
Grįžusi į savo darbo vietą, jautėsi lyg būtų kirtusi medžius, o ne šnekėjusi su savo vadove. Pasidėjo užduotis į šalį ir pažvelgė pro langą. Apačioje, kaip ant delno, matėsi Konstitucijos prospektas, kuriame nuolat šliaužė stambus eismo srautas, tarsi koks šimtakojis vos telpantis į suvynioto lapo tunelį. Netoliese ramiai tekėjo Neris, o jos pakrante bėgiojo ir vaikščiojo atsipalaidavę vilniečiai. Priešais matomuose pastatuose zujo darbui nusiteikę žmonės, atrodydami tokie svarbūs ir užtikrinti, savo egzistavime radę prasmę. Goda ėmė ilgėtis tos darbingumo ir pareigingumo auros. Dabar nė su pagaliu negalėjo sau to įmušti, viską atlikinėjo paskutinę minutę, tik prispausta terminų.
- Klausyk, Goda, o kur mūsų kvietimai į Jazzu koncertą? - nenustygo vietoje Ieva per pietų pertrauką, kai visa puokštė prisėdo Inn’e papietauti.
- Aš dirbu ties tuo. Kažkiek vietų duos, bet dar neaišku, kiek mūsų vadovų eis.
- Rasa eis? - pasmalsavo Emilija godžiai kimšdama salotas ir užkasdama sumuštiniu.
- Jeigu ir eis tai tikrai iš anksto nepasakys, - ironiškai nusišypsojo Austėja, - ji būna paskutinės minutės staigmena. Na ir apetitas, Emilija…
- Amžinai jaučiuosi išbadėjusi, - pilna burna pasiteisino komandos nėščioji, - beje, merginos, atleiskit, kad neprisidėjau prie organizacinių darbų. Po to pokalbio su Elena bijau net pajudėt iš savo kėdės.
- Nieko baisaus, - atsakė Goda, - o dėl Rasos Lapės, tai turbūt reikia prisitaikyti prie to, kad ji nori išlaikyti visą valdžią savo naguose ir kuo mažiau jai prieštarauti.
Austėja salotose pasmeigė gabaliuką saulėje džiovinto pomidoro ir jį apžiūrinėdama prabilo:
- Po kelių dienų, tiksliai nesupratau kada, atvyksta kažkas iš “Hoffman Group”. Nugirdau kaip Vaidotas šnekėjo su komercijos direktoriumi ir nurodė nudažyti žaliai žolę.
- Ką čia reiškia? - pasiteiravo Goda.
- Reiškia, kad reikia nupiešti gražų paveikslą valdžios akims: nepriekaištingai sudėlioti produktus prekybos vietų lentynose, ypač visuose netoli Pagonijos ir netoli viešbučio, kur bus apsistoję svečiai, - energingai aiškino Ieva, nes kaip skyriaus praktikantė puikiai išmanė net ir netiesiogines padalinio funkcijas, - taip pat vadybininkai turi apvažiuoti tam tikrus barus, kavines, restoranus ir suderinti, kad pirmiausiai būtų siūlomas Pagonijos asortimentas.
Kas čia per dirbtinis intelektas???
- O kaip jie žino, kad valdžios atstovai eis būtent ten, kur žolė žalia? - pasidomėjo Goda.
- Matai, atvyksta užsieniečiai, o jie nelabai žino, kur čia gali nueiti, - mosikuodamasi šakute, aiškino Austėja, - dienos metu, kai vyksta susirinkimai ir vadovai yra mūsiškių akiratyje, tai jie vežasi pietauti į paruoštą restoraną. Vakarienės dažniausiai eina su Vaidotu arba Rasa, kurie jau būna informuoti, kur vestis svečius patikima. Viešbučius užsakinėja Liudas, o jis taip pat turi tam tikrą saugų sąrašą. Be to, kiek gi tame Vilniuje viešbučių, kur galima apgyvendinti aukšto rango svečius..? - retoriškai paklausė administratorė ir užvertė akis į viršų.
- O kokiu reikalu valdžia atvažiuoja? Dažnai lankosi? - vėl paklausė Goda gurkšnodama savo latte.
- Paprastai būna pusmečio rezultatų aptarimas, bet jei atvažiuoja po ketvirčio, tai jau žinok, kad Pagonija neįvykdė planų, - sukikeno Austėja ir dramatiškai prisidengė burną delnu.
- Mhmm.. - susimąstė Goda ir mintyse skaičiavo metų mėnesius, - dabar turėtų būti pusmečio aptarimas?
- Tai va, kad dar ne. Kol suvaikšto rezultatai ir susidėlioja ataskaitos, tai būna rugpjūčio vidurys, o dabar liepos mėnuo…
Visos nutilo apie kažką susimąstydamos. Po neilgos pauzės Austėja prabilo:
- Paprastai, paskutinį vakarą prieš rimtus susitikimus, Rasa užkrauna savo komandą krūvomis ataskaitų, taigi Goda apsišarvuok kava ir lauk.
Daaaar darbų???
Neprisiminė, kad šią savaitę būtų normaliai išsimiegojusi nesapnuodama Pagonijos. Ir Aivaras dėl jos, tariamai netikėto, atsidavimo darbui siuto kaip reikalas. Nors Goda džiaugėsi, kad nesužinojo apie nuotykius su Remigijum, jai gražiai pavyko užglaistyti Londono reikalus ir nebeturėjo priežasties pavydo scenoms, bet galėjo duoti ranką nukirst dėl įsitikinimo, kad jis pradėjo slapta tikrinti jos telefoną, nors tam įrodymų neturėjo. Nepatikliai nužvelgdavo jai pranešus, kad vakare vėl ilgai dirbs, o išėjus iš darbo, beveik visada rasdavo jį laukiantį prie ofisų pastato.
Aivaras akivaizdžiai prašėsi dėmesio, ir to trūkumo kompensuoti tik naktimis Goda nesugebėdavo. Reikėjo daugiau. Ji pati norėjo daugiau, bet dienos ištampyti buvo neįmanoma, todėl tiesiog paprašė, kad jis būtų kantrus ir viskas greitai grįš į tai, kaip jiems norisi.
Austėjos pranašystės išsipildė. Sekančią dieną į Godos pašto dėžutę įkrito laiškas:
Siuntėjas: Rasa Lapė
Gavėjas: Goda Salaitė
Tema: Ataskaita
2015 m. liepos 22d. 09.00
Iki darbo dienos galo paruošk korektišką savo produktų krepšelio pardavimų ataskaitą
už pirmąjį pusmetį lyginant su pernai metų tuo pačiu laikotarpiu. Be abejonės, noriu
matyti palyginimą % su planu.
Marketingo direktorė
Rasa Lapė
Goda užvertė akis į lubas ir garsiai nusikeikė. Darbai jau lipo per gerklę, norėjo poilsio, norėjo pasivolioti su Aivaru neskubant į prakeiktą Pagoniją. Gal visgi reikėjo priimti Deivido pasiūlymą ir tepti slides iš čia? Ne… Doroti karste apsiverstų dėl tokio Godos aplaidumo. Ir taip ilgokai užgastroliavo. Reikėjo pasiekti bent jau vidutinės darbuotojos lygį, o tada vėl kristi pas mylimą vyrą į lovą. Garsiai atsidususi ėmėsi atlikinėti gautą užduotį. Įsijungusi pagrindinę Pagonijos duomenų bazę, ji pasižymėjo reikiamas kategorijas ir paspaudusi mygtuką “sugeneruoti pardavimus” nuėjo pasidaryti kavos. Godai buvo nesuvokiama kaip šiuolaikinėje įmonėje dar galima naudotis antikos laikų programomis, kurios duomenis krauna valandų valandas. Dabar, kai yra sukurta šitiek naujovių, kurios palengvintų darbą daugybei čia dirbančių žmonių, nusikaltimas jomis nepasinaudoti. Matyt, taupymas užvaldęs Pagoniją visu pajėgumu. Bet ar gi jai nenusispjaut? Kuo greičiau baigsis šita darbų lavina, tuo greičiau galės vėl atsipalaiduoti ir mėgautis kasdieniais nuotykiais.
Grįžusi prie savo darbo stalo, Goda pamatė dar vieną iš vadovės gautą laišką:
Siuntėjas: Rasa Lapė
Gavėjas: Goda Salaitė
Tema: Marketingo planai
2015 m. liepos 22d. 09.29
Iki darbo dienos galo atsiųsk korektišką “Monini” produktų marketingo planą.
Marketingo direktorė
Rasa Lapė
Ar ji išprotėjo?!?!
Pakraupusi Goda pašoko nuo kėdės. Jai norėjosi iškaukti visą pyktį, užtvindžiusį dėl tokio Rasos požiūrio.
- Nei vienas normalus vadovas negalėtų per dieną užkrauti tokios galybės darbų su tokiu mažyčiu terminu jiems atlikti! Civilizuotame pasaulyje tai vadinama - išnaudojimu. Fiziškai neįmanoma to padaryti taip greitai, - šnypštė įdūkusi Goda ir jautė, kad jeigu nesusitvardys tai gali iškrėsti, ką nors kvailo.
Ji įsakė sau giliai kvėpuoti ir nepasiduoti Rasos provokacijoms, todėl vaikščiojo nedideliame kabinete iš kampo į kampą purtydama į šonus ištiestas rankas, kad suirzimas ir pyktis greičiau dingtų ir galėtų imtis darbo.
Po kelių minučių atskriejo dar vienas laiškas:
Siuntėjas: Rasa Lapė
Gavėjas: Marketingo skyrius
Tema: Naujo Pabaltijo vadovo vizitas
2015 m. liepos 22d. 09.35
Informuoju, kad rytoj turėsime svarbių svečių iš “Hoffman Group” ir jie pageidauja, kad
kiekvienas produktų vadybininkas pats prisistatytų.
Tikiuosi tinkamai pasiruošite ir nepridarysite man ir įmonei gėdos.
Marketingo direktorė
Rasa Lapė
- Įdomu, kokia gėda labiau rūpi: sava ar įmonės? - purkštavo Goda, kai tuo metu į jos kabinetą įsiveržė Austėja.
- Ar žinai, kad rytoj ofise bus naujas Pabaltijo vadovas? - išpūtus savo rudas, apvalias akis, paklausė administratorė.
- Ką tik perskaičiau direktorės laišką. - Goda nervingai pasitrynė kaktą ir giliai įkvėpusi tęsė: - Ta moteris išprotėjusi. Ji nurodė, pabrėžiu - nu-ro-dė, kad iki šiandienos galo būtų paruošta pusmečio pardavimų ataskaita ir dar atnaujinti marketinginiai planai, pabrėžiu - ko-rek-tiš-kai.
- Jums būtų per lengva, jeigu to būtų paprašiusi vakar vakare, kai pati sužinojo, - sukikeno Austėja.
- Kodėl manai, kad Rasa vakar jau žinojo viską?
- Visi vadovai vakar gavo dienotvarkę. Naujasis dėdė atvyksta šiandien vakarop ir eis vakarieniauti su Vaidotu ir Rasa į Stiklius, - užvertė į viršų akis Austėja ir demonstratyviai pasitaisė ilgus kaštoninius plaukus.
Ji kaip visuomet atrodė labai dalykiškai: balta, berankovė, priekyje susagstoma palaidinukė, tamsiai rudas sijonas paaukštintu liemeniu ir klasikinio stiliaus, kūno spalvos aukštakulniai.
- Rasa tikras velnias, kitaip jos nepavadinsi… O, matau jau susigeneravo mano ataskaitos pirmoji dalis. Atleisk, Auste, turiu dirbti. Po viso šito jovalo išgersim kavos ir pašnekėsim. Gerai?
Administratorė supratingai šyptelėjo ir palinkėjusi didžiausios sėkmės išėjo. Goda kibo į pardavimų ataskaitos ruošimą ir pyko ant savęs, kad anksčiau ataskaitas tiesiog išsiųsdavo vadovei, ir pati tingėdavo jas analizuoti. Dabar būtų buvę lengviau pateikti įžvalgas.
- Dievaži, aš neturiu jokio supratimo apie šiuos pokyčius. Jeigu ne Rasa, tai Pabaltijo vadovas išmes mane lauk supratęs, kad nelabai gaudausi…
Šį vakarą buvo pažadėjusi Aivarui, bet, didžiausiam jo nepasitenkinimui, teko atšaukti. Suprato, kad liks ofise iki vėlumos, o grįžusi namo, norės prieš rytojų gerai išsimiegoti. Ir taip jau rytdiena buvo numatyta intensyvi, nes vakare lauktasis Jazzu ir Leon Somov koncertas.
Sudėliojusi ataskaitą, Goda paskambino reklamos agentūrai, su kuria anuokart pietavo. Kalbėjosi dėl būsimo renginio, ir pasitikslino ar paruoštos merginos, kurios dalins ir pardavinės produkciją. Užsidėjusi ryškų pliusą ant šios reikalų pusės, ji dar pamatė užrašą, kad reikia sutvarkyti vidinius popierius, dėl prekių išvežimo į renginio vietą. Šalia šios užduoties buvo sukeverzotas asistentės Lotos vardas. Kolegės perspėjo, kad ta darbuotoja negalima pasikliauti, nes ji tinginė ir progai pasitaikius, stengdavosi atsikratyti jai paskirtų užduočių. Tačiau šįkart, kai Rasa buvo nurodžiusi padėti su renginio rėmimo technine puse, Goda tikėjosi, kad asistentė atliks savo darbus.
- Lota, kur yra Valdovų rūmų renginio popieriai? - paklausė įsiveržusi į kolegių kabinetą.
Lota sumirksėjo savo mėlynom akim ir Goda pamatė, kad ji pasimetė, sutriko. Akivaizdžiai buvo pamiršusi savo užduotį.
- Aš klausiu, kur yra reklaminiai nurašymo aktai ir važtaraščiai?
- Aš.. aš.. Aš juos ruošiu šiuo metu, - suvapėjo Lota.
- Šiuo metu tu sėdi supermamose, - dėbtelėjo Goda į jos kompiuterio ekraną.
- Ką čia kliedi? - puolė gintis.
- Šiandien turi išvažiuoti prekės, bet stovi ir laukia dokumentų, kurie nėra paruošti. Juos paruošti buvau prašiusi tavęs.
- Tu man ne vadovė ir negali nurodinėti, - suspigo Lota ir skvarbiai nužvelgė Godą.
- Tau Rasa Lapė nurodė. Ar to per maža?
- Padarysiu tuos tavo dokumentus. Atstok, gerai?
- Puikiai. Ir nuvežk juos į sandėlį, nes ten jau laukia.
- Aš nesigrūsiu į sandėlius, neturiu laiko, - pasipiktino ji ir pasitaisė savo akinius juodais dideliais rėmeliais, kurie jai visiškai netiko, bet kadangi pastaraisiais metais buvo madingi, tai nekilo klausimų, kodėl Lota juos nešioja.
- Tada surask, kas juos nuveš, Loreta, - ištarusi asistentės pilną vardą, vos ne paraidžiui, atsiduso Goda. Jautėsi pavargus nuo šio beprasmio ginčo, - popieriai turi būti ten už valandos.
- Pati nuvežk, juk turi naują mašiną, - su ryškiai juntama pavydo gaidele išspjovė žodžius Lota.
- Žinai ką, Loreta, nesivargink, - atsakė jai Goda ir išėjo iš kabineto.
Ji suvokė - šis papildomas nesklandumas iš jos, ir taip jau susuktos iki maksimumo darbo dienos, atims visą valandą, bet neturėjo kitos išeities. Juk nebėgs skųstis Rasai, kad jos netikėlė asistentė užuot dirbusi savo darbus sėdi forumuose ir dar bala žino kur.
Tinginė! Sulindusi į šikną Rasai, sėdi sau šiltai. Nieko… kažkada ir Poniai Lapei atsibos po sparneliu saugoti tokią varną.