Goda stovėjo priešais Donatą vis dar jausdama jo rankas apsivijusias jos kūną. Buvo neapsakomai gera tiesiog būti, jausti ir girdėti jį atsiprašant. Ji puikiai suprato kokių milžiniškų pastangų ir kankinančios kovos su savimi prireikė, kad ištartų šiuos žodžius, todėl jų vertė buvo neįkainojama ir griaunanti bet kokį pasipriešinimą. Ji salo iš malonumo jausdama, Donatui esanti viskas. Jis jai buvo dar daugiau, nors suvokė tai tik prieš akimirką. Atrodė, tarsi tie keli pastarieji metai juos abu vedė link šio vakaro, šio suvokimo, kad tikri jausmai nepasiduoda laikui, neišsibarsto su kitais žmonėmis, o tik stiprėja. Goda atsargiai palietė skruostą, pirštais slydo veidu aukštyn, kaktos linija ir nusileido ant krūtinės. Jautė, koks jis įsitempęs, kaip alsuoja, tarsi laukdamas kokio ženklo, žodžio, bet tikrai ne leidimo. Ji šyptelėjo. Jis padarė tą patį. Jo pečiai atsirakino ir prisitraukė ją arčiau. Goda, lyg po ilgo laiko, įkvėpė oro ir galva ėmė suktis nuo jausmų antplūdžio, k